Archyvas

Žymių archyvai: poetas

g-bleizgys-supavimas_1568187040Koks jausmas skaityti kito gyvenimą? Ar tai galima prilyginti buvimui jame? Aktyviam dalyvavimui? Pasyviam? Toli gražu. Nes perskaitai tik tai, ką tau duoda perskaityti. O duoda tikrai ne viską, duoda selektyviai, kartais duoda vien tam, kad duotų, nes negali neduoti. Kartais duoda, nes turi per daug. Kartais – nes turi per mažai. O kartais tau tik atrodo, kad duoda, nors iš tiesų rodo pirštų į dangų, į neva praskrendantį paukštį, o kita ranka pasiima iš tavo lėkštės patį skaniausią kąsnį. Viskas reliatyvu, taip pat ir viduje kylantis jausmas, kada skaitai kito gyvenimą.

Skaitant G. Bleizgio tekstus visuomet reikia būti atsargiam. Ne todėl, kad G. Bleizgys pavojingas (negali su tuo nesutikti, kai autorius visa savo knyga tau, atrodo, vien tik tai ir bando pasakyti), o todėl, kad tarp jo ir tavęs, o tiksliau, tarp jo tekstų ir tavęs, visur paliktas atstumas. Tarsi oro pagalvės nelaimės atveju. Atstumas, kad per daug neįsijaustum, ir atstumas, kad staigiai stabdydamas nekaltum nosimi į vairą. Todėl reikia būti atsargiam, nes atstumas čia ne šiaip sau – jis paliktas kaip dovana, kad vėliau nesakytum, jog niekas tavimi nepasirūpino. Autorius tavimi pasirūpino. Juk jis nori, kad knygą perskaitytum iki galo.

„Ar noras gyventi yra egoizmas? Be abejonės. Pats didžiausias, pats esmingiausias, bet nebūtinai su neigiamu atspalviu. O noras pakelti akis ir nužvelgti tolumas irgi kyla tik iš egoizmo? Kvailas klausimas. Dar kvailiau, kad įrašiau žodį „tik“. Tokio dalyko „tik“ nėra, nes visa turi daugybę prasmių, daugybę atspalvių ir pospalvių. Mes norime gyventi, norime pločio ir aukščio, norime kvėpuoti giliai, norime siautulio ir ramybės. Rašomi tekstai yra to pločio ir aukščio, kvėpavimo ir ramybės dalis. Toks sandas, toks vienas pospalvėlis.“

Skaitant lietuvių autorių knygas iš karto jaučiasi kažkas savito ir artimo. Jaučiasi, kad tai ne vertėjo žodis, o paties autoriaus balsas (kad ir koks jis bebūtų). Ir tas balsas savitas. Net jeigu mintys kartojasi, tu jauti, kad tai ne kopija (kai tarp tavęs ir autoriaus stovi vertėjas), o originalas. Kitaip tariant, tai ne tik dūmai, bet ir jų kvapas, išsidraikantis mėlyname danguje. Kai kurios to kvapo gijos įsigers giliau į drabužius ir pabus ten kiek ilgiau – iki kito sielos skalbimo. Nori tu to ar nenori.

„Po septynių minučių pirmoje eilėje sėdinti renginio vedėja ėmė man demonstruoti keistas veido mimikas. Nesupratau, ką tai reiškia, todėl kalbėjau toliau. Jaunoji moteris raukėsi vis išraiškingiau, kol galiausiai pašoko iš savo vietos ir priėjo prie manęs.“

Vietomis atrodo, kad visa tai – tik inercija, kad G. Bleizgys jau viską yra pasakęs (tą ir pats daugelyje vietų tik patvirtina) ir tai, kas vyksta šioje knygoje, – tiesiog nuokalnėn stumiamas vaiko vežimėlis ir suaugusiojo rankos čia reikalingos tik tam, kad vežimėlis nenuriedėtų per greitai, nesudužtų tarsi bangos į krantą. Bet vėliau (kiekvienam savas “vėliau“) pamatysi, kad tos rankos – tik iliuzija, nes vežimėliai nenurieda ir nesudūžta (netgi paleisti nuo aukščiausių skardžių), vaikai išlipa iš jų ir galiausiai užauga patys. Tai užrašyta jų kraujyje. Užprogramuota iš anksto. Nuspėta ir palikta išpildyti.

Sūpavime suguldyti tekstai, kurie, man atrodo, paties autoriaus neturėtų nustebinti ar kaip nors paveikti. Galbūt priešingai – jie galėtų paveikti autorių, jeigu jų jis neišrašytų. Bet juk tai – irgi pateisinama priežastis (netgi pretekstas!) knygai 🙂

 

Kita informacija:
Puslapiai: 368 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

tomas-venclova-nelyginant-siaure-magneta-1_z1

Storos knygos man dažnai kelia savotišką baimę. Visų pirma dėl to, kad baiminuosi ilgai užtruksiančio skaitymo. Nes užtrukęs skaitymas visada linkęs skaitytoją atsieti nuo teksto, nukreipti jo mintis šalin, suvaryti laiko pleištą į vientiso skaitymo akmenį. Ir kuo daugiau laiko vandens prabėga, tuo pleištas labiau išbrinksta, galiausiai priversdamas akmenį skilti. O šiam skilus, skaitytojas ir tekstas – jau tik du kūnai, nebeturintys bendros jungties. Todėl prieš paimdamas šią knygą į rankas taip pat šiek tiek baiminausi, tačiau tai nesugebėjo numaldyti noro ją atsiversti ir paskirti jos skaitymui savo dienų tėkmėje pabirusias valandas ir pusvalandžius.

Skaitymui, kuris vos paleistas pasrūva į vidų ir telieka juo mėgautis. Džiaugtis. Šypsotis. Nes su kiekvienu jo kąsniu vis maloniau, su kiekvienu puslapiu vis daugiau helio patenka į plaučius, tad jau visai greitai tarsi saulės nutviekstas balionas atsikabini nuo žemės ir pradedi kilti. Virš eilinių žmonių, jų kasdienybės, virš gatvių, miestų, valstybių, virš girdėtų ir negirdėtų pavardžių. Galiausiai virš laiko ir istorijos lūžių. O šitaip bekylant labiausiai stebina tai, kad tekstas (bet juk tuo pačiu – ir peizažas) išlieka paprastas ir aiškus. Lyg būtų pasakojamas ne aplink susispietusiai miniai, o tik tau vienam, įsitaisiusiam prieš patį T.V., ramiai gurkšnojančiam vis dar karštą arbatą. Tai pokalbis (o tuo pačiu – ir pašnekovas), kurio malonu klausytis ir kurio visai nesinori pertraukti.

„Ar išloši mane, ar praloši – kol kas nežinia.
Šitos dirvos nusekę, žvaigždynų tankmė išgenėta,
Aš pritraukiu nelaimę, nelyginant šiaurė magnetą,
Lyg magnetas magnetą, nelaimė pritraukia mane.“

Knygai įdienojus Ellen Hinsey vis dar narsto su poetu po jo gyvenimą, sutiktus žmones, liudijamus procesus, bet jau vis dažniau gręžiasi į poeziją. Po truputį pradeda ją aiškinti, preparuoti, narstyti. Tarsi laikrodį, rizikuodami niekada jo nebesurinkti atgal. Kartais rodosi, kad tam tikrose vietose, tai – jau šiek tiek per gilu, kad atsiranda takoskyra ir eilinis skaitytojas rizikuoja prarasti ryšį su tekstu ir knyga bei šiek tiek nuklysti į šoną. Kita vertus, čia ir supranti, ši knyga – ne eiliniam skaitytojui ir jai būtinas tam tikras pasiruošimas, kurį visiškai sėkmingai galima pavadinti namų darbais ar paprasčiausiu per gyvenimą sukauptu bagažu.

„Mane ištiko amžiaus vidurys.
Aš gyvenau, bet mokiausi nebūti.
Mirtis man buvo lyg šeimos narys,
Užėmusi didesnę dalį buto.“

Knygą skaičiau ilgai, bet tikrai nenuobodžiai. Todėl mano baimė, kad prarasiu ryšį su tekstu, nepasiteisino. Knyga vienareikšmiškai didi ir rekomenduotina perskaityti. Iš vienos pusės – tai istorijos vadovėlis, puikiai susiejantis Lietuvą su pasauliu, ir parodantis, kad visi ryšiai – lengvai perprantami ir nesunkiai įsimenami, t.y. visai kitokie nei tie, kuriuos dažnu atveju piešė mokyklų programoje siūloma medžiaga. Iš kitos pusės – tai T.V. ir jo gyvenimo drama, jo draugai, susirinkę Nobelio premijas, jo patirtis ir požiūris į tai, kas tuo metu vyko istorijos raštuose ir paraštėse, kuriuos tik paryškina knygoje pateiktos archyvinės nuotraukos, pabrėždamos, kad visi čia aprašomi žmonės kažkada buvo (arba vis dar yra) gyvi ir kad ši istorija – ne fantazijos vaisius. Iš trečios pusės – tai stiprus poezijos sukandimas ir skaitant šiuos pokalbius (nors pokalbiai – tai tik forma, atverianti T.V. liudijimą) po ranka nori nenori atsiduria T.V. poezijos rinkiniai ir eilėraščiai į kuriuos dabar jau pradedi žvelgti visai kitu žvilgsniu ir pro visai kitokią prizmę. O nuo to šis sukandimas tik tampa stipresnis ir tik dar sunkiau (o gal ir visai nebeįmanoma) iš jo išsivaduoti.

Pats T.V. knygoje žmogiškas, tačiau nevienareikšmis, todėl ir interpretuoti jį galima įvairiai. Faktas vienas – realybės bei pasaulio suvokimas tuomet ir dabar nepalyginamai nutolę, todėl bet koks skaitytojo vertinimas turi būti pasvertas ir atskiestas galimais kategorijų bei sąvokų nesutapimais.

Tačiau kad ir kaip bebūtų, T.V. gyvenimo, kaip ir jo poezijos, žymės nepaneigsi, ji per ryški. Netgi sakyčiau, privaloma pažinti. Atkartojanti santvarkų ir geografijų randus. Ji pati tarsi randas, kurio jau nebeskauda, bet kurį vis dar galima paliesti. Pajausti. Ir vis dar galima pabandyti suprasti. Net jeigu atskaitos taškai jau seniai pasislinkę į šalį.

Nepaisant to, koks yra autorius (su visais savo kontekstais) bei kokie esame mes, visi telpame vienoje erdvėje. Viename lape. Ir tuo reikia neginčijamai džiaugtis. Todėl nesunku pripažinti, kad tai – knyga gurmanams. Knyga tiems, kuriems įdomu. Tiems, kuriems „ilgai“ dar nereiškia „nuobodžiai“.

O visa kita – tik žodžiai.

 

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Magnetic North. Conversations with Tomas Venclova.
Vertėja/Vertėjas: Laimantas Jonušys
Puslapiai: 534 psl.
Leidykla: Apostrofa
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis