Archyvas

Žymių archyvai: piratai

borges-visuotine-nesloves-istorija-1_z1Į knygas su išnašomis žiūriu kreivai. Išnašos blaško, trukdo skaidyti ir iš vientiso verčia tapti fragmentišku. Išnašos – tai paaiškinimai, o jeigu šių reikia, iš karto kyla abejonė, kodėl. Tad dar prieš pradedant skaityti, ši knyga jau kelia įtarimą, kurį numaldo nebent jos plonumas.

„Visuotinė nešlovės istorija“ – pirmoji mano pažintis su Jorge Luis Borges‘u. Ir nors visada galvojau, kad šią pažintį pradėsiu tikrai ne nuo pastarosios knygos, kartais viskas susiklosto kiek kitaip negu tikimės. O tada tenka pasikliauti atsitiktinumais.

„Knyga tėra tik regimybė, tik vaizdinių paviršius; dėl šito dalyko ji gal ir patiks. Jos autorius – ganėtinai nelaimingas žmogus, bet maloniai praleido laiką ją rašydamas. Tegu šio malonumo atspindys apšviečia ir skaitytojus.“

Perskaičius tokį sakinį pratarmėje, galvoje iškyla angliškas „fair enough“, suteikiantis knygai keletą papildomų kreditų.

Ant knygos nugarėlės rašoma, kad tai – trumpoji proza. Ir išties – trumpoji, be jokių virsmų ar stebuklų. Tiesiog neilgos, fragmentiškos istorijos apie toje pačioje nugarėlėje minimus piratus, machinatorius ir apsišaukėlius.

O tas trumpumas ir fragmentiškumas tokie skaistūs, veik permatomi, kad skaitant net nespėja įsigauti į vidų. Tik švysteli kažkur fone lyg žuvys vandens paviršiuje ir nuplaukia tolyn su srove. Dar primena parduotuvės vitrinoje patiektus supjaustytus ir supakuotus kumpio griežinėlius, kurie pernelyg ploni, kad pasisotintum ir skirti vien skonio receptoriams pažadinti.

Kartais atrodo, kad nuo šių tekstų būtų lengva atsispirti, jeigu jie tekėtų plačia upės vaga, tačiau dabar tai – tik keli lašai giedrame danguje, kai nežinai, ar tikrai pradeda lyti, ar tik pasivaideno.

O šokinėjant nuo vieno palyginimo prie kito, žodį „trumpoji“ norisi keisti į „padrika“ ir knyga tuoj pat virsta kambariu su daugybe durų. Tik šios neatsiveria. Arba atsiveria ne ten, kur norėtum, o į dar vieną tokį patį kambarį. Ir norint surasti tikrąjį išėjimą reikia rinktis tarp visiško naivumo ir begalinės erudicijos. Tačiau šie poliai per daug toli, kad pavyktų prie jų prisigretinti jais neįtikėjus. Čia reikia kažko daugiau.

Ir tas daugiau, atrodo, ima lietis būtent dabar, būtent šiomis eilutėmis, kada pajunti, jog pradeda veikti tekste užkoduoti burtažodžiai. Esi gyvas, nes teksto nedaug. Nes jeigu jo būtų daugiau, greičiausiai nuskęstum su visomis išankstinėmis nuostatomis ir visais abejojančiais vidaus balsais.

Bet grįžkime į fizinį pasaulį ir kalbėkime apie fizinius dalykus. Tokius, kaip fizinis knygos kūnas, kuris šiuo atveju tikrai gražus ir malonus liesti, laikyti rankose, glausti. Kompaktiškas, lengvai telpantis į rankinę ir puikiai tinkantis pabrėžti statusą visuomenėje. Nes juk net nebūtina šios knygos skaityti, užtenka ją turėti ir jau galėsite jaustis šiek tiek nuraminę sielą.

Tuo tarpu man ramybės neduoda tarp perskaitytų eilučių rastos užuominos. Kirba kažkur viduje, krapštosi, verčia ieškoti kitų šio autoriaus knygų, sakydamos, kad ši – tik jų šešėlis, tik priešaušris.

Toks ir patarimas – neskaitykite šios, kol neperskaitėte bent kelių kitų. O kai perskaitysite jas, jau, tikiu, žinosite ir neabejosite, ar norite skaityti šią.

 

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Historia universal de la infamia.
Puslapiai: 136 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2017 m. (originalas – 1995 m.)

(c) veikiantis

kai-balandis-buvo-papuga_z1Prieinu vakarais prie knygų lentynos ir vis paskaitau po kelis šios knygos puslapius. Nors autorius turbūt pataisytų, kad ne po kelis puslapius, o po kelias plunksnas, nes tai – tik iš dalies knyga. Iš kitos dalies – tai balandis, kuris buvo papūga. O toks sąmojis jau ne tik puikiai tinka į knygos kontekstą, bet ir ragina jos nepamiršti bei mintimis vis sugrįžti.

Pasak autoriaus, knyga skirta 5-12 metų amžiaus vaikams, tačiau skaitau ją seniai peržengęs šią ribą. Ir skaitau sau – labiau nei kitiems, nes tie kiti – dar per maži. Tačiau skaitydamas nevalingai pradedu vertinti, ar knyga tiems dar per mažiems patiks, kai jie truputį ūgtelės.

Tuo pačiu skaitau mėgindamas suvokti (o gal – tik prisiminti), kas tai per daiktas yra knyga vaikams ir su kuo ji valgoma. Skaitau ir pagaunu save besišypsantį nuo knygoje aprašomų nuotykių, besimėgaujantį skaldomais pokštais.

Puiku, kad tiek nuotykiai, tiek pokštai – netikėti ir paprasti, tačiau užklumpantys skaitytoją visai nepasiruošusį. Jei nusišypsau aš, vaikai nusišypsos daug kartų labiau. O šypsenos ir juokas tokioms knygoms, matyt, pats didžiausias įvertinimas ir variklis, skatinantis nesustoti.

„- Buvai puikus papūgos piratas, Bebarzdi, – liūdnai tarė Stepas.

– O tu buvai puiki pirato… Po šimts picų su jūros gėrybėmis – juk aš piratas! O piratai lengvai nepasiduoda!“

Skaityti tikrai įdomu, istorija neperkrauta painiais siužeto vingiais, ganėtinai nuosekli, neabejotinai juokinga. Gal tik su iliustracijomis, atrodo, ne visai pasisekė ir jos nesiekia teksto lygio, tačiau įsiskaičius, akis pripranta ir visos iliustracijos atrodo lyg čia buvusios – taiklios ir taikliai vaikiškos.

Žodžiu, tai – graži, vaikiška, nuotaikinga istorija. O kad būtų dar paprasčiau, viskas suskaldyta į trumpus prieš miegą puikiai skaitytinus skyrius su atskirais epizodais.

Man patiko. Tik ar patiktų vaikams? Nesijaučiu pakankamai kompetentingas tai įvertinti, todėl atsiverčiu autoriaus Facebook paskyrą ir pamatau nuotraukas iš jo kelionių po įvairias mokyklas ir darželius, kur jis skaito vaikams savo bei kitų autorių kūrybą. Nuotraukose – vaikų šypsenos. Kas jau kas, bet šypsenos nemeluoja, todėl galima neabejoti – autorius tikrai mėgstamas! O jeigu mėgstamas pats, vadinasi, mėgstamos ir jo vaikiškos knygos, kurių jis parašė jau visas tris (susiraskite jas!).

O pabaigai turbūt verta pridurti, kad ši knyga nemoralizuoja, nemoko ir neaiškina kaip gyventi. Tiesiog linksminasi, todėl visiems, kurie nori to paties, ji tikrai pakeliui. Gero skaitymo!

Kita informacija:
Puslapiai:
104 psl.
Leidykla: Dominicus Lituanus
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis