Archyvas

Žymių archyvai: pigu

transatlantasJau praėjo daugiau nei savaitė, kai perskaičiau šią knygą, o vis dar nerandu laiko prisėsti ir apie ją parašyti pirmojo juodraščio, kad galėčiau toliau, nieko neslegiamas, skaityti ir pramogauti. Skubu, kol dar neišblėso įspūdžiai ir kol dar galiu atkosėti tą sunkiai suvokiamą nusivylimą, nes kuo toliau, bijau, kad jis gali visai išblukti ir neatspindėti to, ką iš tiesų patyriau.

Taigi, Transatlantas. Knygą nusipirkau, nes ji kainavo vos 4.99 Lt (jau turėjau kažką įtarti), rašytojo pavardė buvo „kažkur girdėta kaip visai neblogo“, tad kodėl gi nepabandžius, pagalvojau. O ypatingai, kai kažkas iš šono patikino, jog knyga tikrai gera.

Na, ir ką gi? Romanas turi vieną prakalbą (knygos pradžioje) ir dvi pratarmes (knygos pabaigoje). Pradžioje mane šiek tiek nustebino prakalbos tematika, tačiau perskaitęs visą Transatlantą, o tuomet – ir abidvi pratarmes, likau nustebęs dar labiau. Trumpai tariant, autorius šiose vietose aiškina skaitytojui, kad knygos jis (skaitytojas) greičiausiai nesupras, bet tai nereiškia, kad knyga yra bloga, nenaudinga ar pan. O tuomet autorius bando įrodinėti, kuo ši knyga naudinga, gera, aktuali ir kaip ją reikia skaityti, kaip suprasti, kaip – kitaip tariant – suvartoti. Čia daug nepilnavertiškumo, nusivylimo, pasiteisinimų ir atsiprašinėjimų peraugančių į nesėkmingus mėginimus užvaldyti. Mažų mažiausiai keista. Nebent suprastume tai kaip savotišką autoriaus pokštą. Deja, atrodo, jis kalba rimtai.

Bet eikime prie paties romano, kurį perskaičius tampa aišku, kodėl autorius taip puikiai numatė (beveik tiesiai į taikinį), kad knygos nesuprasiu ar perskaitysiu „ne taip, kaip reikia“. Nei juoktis, nei verkti. Siužetas yra apie tai, kaip lenkas Buenos Airėse per kelias dienas (savaites?) patiria daug keistų ir neaiškių nuotykių į kuriuos gilintis ar kurių detalizuoti tikrai nebūtina, nes ten nieko tokio svarbaus, be ko jūs negalėtumėte išgyventi.

Dar vienas pastebėjimas – apie knygos kalbą (tekstą). Jis toks keistas, kad pradėjęs skaityti pamaniau, kad gal čia vertėja pjauna pro šoną, tačiau įsivažiavęs ir užbaigęs visą romaną, supratau – toks autoriaus stilius ir tiek. Tuo tarpu vertėja čia, matyt, turėjo padaryti labai didelį darbą, kad tas stilius būtų kramtomas lietuvišku liežuviu. Tačiau man visą laiką kirbėjo klausimas – ar vertėjo?

Tekstas lekiantis, skubantis ir galiausiai niekur nevedantis. Siužetas ir įvykiai neaiškūs. Ir nors viskas vyksta pagal romane nuosaikiai diktuojamą logiką ir nenusižengiama vientisumo principui, nei literatūrinės, nei grožinės vertės nepajutau. Kažkokia košė, kurią ragaujant reikia mėginti atspėti iš ko ji pagaminta. O supratimas, kad vieno ar kito ingrediento nemėgsti, nepaleidžia nuo vidinės prievolės knygą perskaityti. Smagu bent tiek, kad ji ganėtinai plona ir persiskaito pakankamai greitai. Ir vis tik skonis, liekantis burnoje, ne pats maloniausias. Kitais žodžiais tariant, laiką, skirtą šiai knygai, mieliau būčiau paskyręs paprasčiausiam miegui ir tai būtų buvę ne tik gerokai maloniau, bet ir visapusiškai naudingiau.

Jau seniai buvo, kad taip akivaizdžiai prašaučiau, bet ši knyga – tokia. Tikrai jos niekam nerekomenduoju, o jeigu vis tik kas nors – ir nesvarbu kokių tikslų vedamas – ją nori perskaityti, rašykite, padovanosiu (nors turbūt reiktų sakyti – atsikratysiu) su didžiausiu malonumu.

Vertinimas: 4/ 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Trans-Atlantyk
Puslapiai:
176 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2009 m. (originalas – 1996 m.)
Kaina: 4.99 LTL, bet net ir už tiek – pirkti nepatariu.

(c) veikiantis

Knygą nusipirkau jau labai ir labai seniai. Tiesiog negalėjau nenusipirkti už tokią kainą (3.30 Lt). Pirkdamas nieko nežinojau nei apie autorių, nei apie knygą, todėl pirkau tiesiog perskaitęs tai, kas buvo parašyta ant nugarėlės ir kaip paaiškėjo vėliau – neprašoviau.

Knygos veiksmas prasideda pakankamai žemiškai – nusikaltimu ir apiplėšimu, tačiau visai netrukus pagrindinio herojaus pasakojimas mus nukelia į sunkiai suvokiamą pasaulį, plytintį kažkur mūsų pašonėje. To pasaulio centras – policijos nuovada, kurioje kažkokiu būdu atsidūręs pagrindinis herojus ir mėgina mums papasakoti tai ką mato, jaučia, pastebi ar kuo stebisi. Būtent policijos nuovadoje ir prasideda visas netikėtas ir neįtikėtinas veiksmas, kurį aprašyti keliais žodžiais pakankamai sunku. Sužmogėję dviračiai ir sudviratėję žmonės – vieni iš pagrindinių vaizdinių, o toliau – kelionės po šiuos ir ne tik šiuos pasaulius, kur viskas susijungia į vieną nenutrūkstantį fantazijos ir įsivaizdavimų srautą, kuriuo ir keliaujama nuo knygos pradžios iki pabaigos.

Pasakojimas lėtas ir ramus, vietomis labai primena dabartinius blog‘us (ypač kai kurių žmonių 🙂 ). Knygos pradžia skirta būtent tam, kad susipažintume su knygos kodu ir pajaustume kaip ją reikia skaityti, nes po pirmojo skyriaus viskas iš paprasto lygmens pereina į metafizinį, iš tikrovės įžengiama į netikrovę, panyrama į vandenį ar miglą, kur regėjimo ir lytėjimo pojūčiai pakinta ir viskas tampa suvokiama šiek tiek kitaip. Dideli stebuklai čia susitraukia iki neregimybės dydžio, o tekstas nenustoja veikti, net jeigu visa kas vykta – visiška fikcija. Labai greitai tampi vienu iš herojų ir patiki tuo be jokių papildomų klausimų. Neprieštarauji tam. Eini koja kojon. Skaitymas tarsi perkelia tave kažkur toliau, išplėšdamas lyg puslapį iš dabartinio gyvenimo su dabartinėmis taisyklėmis bei dėsniais.

Kaip jau minėjau, pasakojimas lėtas ir ramus, tekstas neužkliūna ir sudaro puikias sąlygas viską įsisavinti.

Skaitydamas taip ir neišsirašiau nė vienos užkliuvusios citatos – viskas pernelyg susiliejo ir tapo neatskiriamomis dalimis, kurių ištraukimas iš bendro konteksto būtų mažų mažiausiai nepadorus ir niekaip negalėtų atkartoti tą nenutrūkstantį jausmą, kuris pasirenka tave ir puslapis po puslapio užpildo.

Istorijos pabaigą galima nuspėti, tačiau net jeigu taip ir nutiks – ji vis vien sugebės įsmeigti nematomo plonumo adatą ir taip lengvai nepaleis iš knygos pasaulio. Matyt to ir reikia, kad po visko burnoje jaustume malonų skonį. Taigi, trumpai tariant, knyga apie nieką, bet tuo pačiu apie viską. Sunkiai paaiškinama, bet galimai nuspėjama. Klaidžiojimai ir mėginimai susirinkti prarastas detales bei gyvenimus. Galbūt kažkuo primena Škėmą? Galbūt vos vos ir primena, bet skaityti verta visai ne dėl to. O dėl to kitoniškumo. Paprasto ir nešokiruojančio, tačiau sugebančio patraukti į savo pusę.

Susiskaito lengvai ir maloniai, per du vakarus. Perskaityti verta, net jeigu ir atidedant mėnesiui ar dviems į priekį. Savotiška saga apie tai kas dedasi tarp vienos ir kitos minties.

„Kiek mudu ten krapštėmės, aš ir Gileinis, nelengva prisiminti. Gal dešimt minučių, gal dešimt metų <…>“.

Vertinimas: 8/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: “The Third Policeman”
Puslapiai:
246 psl.
Leidykla: Lietuos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2002 m. (originalas – 1967m.)
Kaina: ~3.30Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis