Atsivertus šią knygą, kaip niekad aiškiai nušvinta, kad skaitomų knygų seka yra ypatingai svarbi. Kaip ir bet kokia kita patirčių seka, nes įvairūs įspūdžiai ir išgyvenimai dar kurį laiką meta savo šešėlį ant visko, kuo užsiimame jiems neišblėsus.
Šią knygą užsimaniau perskaityti užsikabinęs vos už kelių periodinėje spaudoje autorės publikuotų esė, tačiau taip jau sutapo, kad į mano rankas knyga pakliuvo iš karto po Knausgardo ir tai buvo jos mažytė savižudybė. Nes tokią knygą reikia skaityti prieš Knausgardą. Kitu atveju pradedu nevalingai šias knygas lyginti, laikydamas Knausgardą atspirties tašku, ir svarstyklės niekaip nepajuda malalietkos pusėn. Knausgardas buvo gylis – lėtas, bet užtikrintas upės tekėjimas, tuo tarpu malalietka – tai skaidrus ir mirgantis upelio paviršius, nebeegzistuojančių pastatų iškabos, nebelankomos vietos, nebevartojamos svetimybės ir visa pulsuoja praėjusio amžiaus dešimtuoju dešimtmečiu.
Ir nors pradžioje atrodo, kad ši knyga – natūrali gyvenimo išdava, t.y. kad ji negalėjo neatsirasti, vis vien turiu sau užsirašyti, kad kartais apnikdavo jausmas, jog knygą autorė rašė ne tiek savo, kiek kitų noru. Ir gal ne tiek rašė, kiek sudėliojo, sumodeliavo ir paruošė publikavimui. Mat ji dvejopa, pasitinka kaip gaivaus oro gūsis, o tuomet tas gūsis netikėtai apvyniojamas tekstais, kurie turėtų jį tik sustiprinti, bet vietoje to – uždusina, užveria langus. O tada, kai jau atrodo, kad viskas taip ir nusibaigs, vėl pajunti gūsį – tik jau iš kitos pusės, iš nugaros. Dingsta atmintis ir prasideda dabarties poetika. Užbaigiama taip stipriai, kad atrodo, ne pradžia, o būtent pabaiga yra knygos ašis. Būtent apie tuos kelis pabaigos tekstus ir turėtų būti lipdomi visi kiti. Kaip pažadas, kad dar ne viskas baigta. Ir nors dažnai pažadai lieka pažadais, tikiu, jog šios knygos pažadas nėra tuščias, kad iš jo dar išdygs medis ir mes dar valgysime ant jo užderėjusius vaisius.
Labai svarbus šios knygos (nors gal ne tiek knygos, kiek knygos sklaidos) aspektas – auditorija, kuriai šie tekstai skirti. Ji labai konkrečiai apibrėžta laike (praėjusio amžiaus dešimtasis dešimtmetis) ir vietoje (Vilnius), todėl natūraliai kyla klausimas, ar knygą priims ir tie, kuriems nei laikas, nei vieta nekelia ypatingų sentimentų. Aš esu tikslinė auditorija, todėl mane ši knyga atliepia, tačiau ar pavyks prasimušti pro toliau sekantį kiaušinio lukštą neaišku. Ir vis tik, jeigu pavyktų – tiek knygai, tiek autorei iš karto atsivertų visai kiti horizontai, kurių ir linkiu.
„keisti ryšiai tarp to, kas buvo, ką skaičiau, ką atsiminiau ar sugalvojau ir prisiskyriau sau, savo gyvenimui, supainioja taip, kad vakare atsigulus lovon sunku atskirti, kas iš tiesų šiandien nutiko, ar tai gera, ar bloga, – kūnas neatsipalaiduoja, minčių gijos neišsitiesina, nes tam reiktų kito rankų, ant kurių galėtum vynioti tuos siūlus tarsi minkštus antrankius, o kai lieki viena, tegali naudoti save. keisčiausia, jog įsisiautėjusią atmintį geriausiai įveikia kita, svetima, už tavąją didesnė, grakštesnė, aštresnė atmintis, todėl dabar įsivaizduoju vėją, skersvėjus, leidžiančius išeiti, ir tada jau šiek tiek iš savojo repertuaro, kad būtų lengviau užmigti – kaip sienų apmušalai lupasi tarsi glitus luobas, kyla supelijusių daiktų bangos, paskui prasideda atoslūgis, atidengiantis tuščią pakrantės ruožą, lapai išpustomi, jie blaškosi po kambarius, susigūžia kampuose ir virsta dulkėmis; anksčiau ryškiaspalviai, aštriabriauniai daiktai netenka spalvų ir formų, ima gesti iš vidaus, jų paviršius skilinėja, pamažu pratrūksta, atsiveria šalčiui, drėgmei ir, neatlaikę savęs, suyra.“
O dabar apie tuos užvertus langus, kuriuos jau paminėjau. Skaitant nekyla nė menkiausia abejonė, kad autorė yra tekstų ir literatūros žmogus, todėl šios knygos skaitymas – vienas malonumas, tačiau skaitydamas vis pagaunu save besimėgaujantį tuo malonumu, besižavintį iškabomis ir nedrįstantį užeiti į vidų. O jau visai netrukus suprantu, kad tam yra aiški priežastis – manęs niekas į tą vidų ir nekviečia, durys užrakintos ir galiu tik stengtis įžiūrėti kas tame viduje dedasi pro man paliktą dulkiną lango stiklą. Vargiai ką pro jį pamatysiu, tačiau iškabos ir afišos gražios, todėl nesunkiai nukreipia dėmesį, užmušdamos bet kokias intencijas žengti į vidų. Iškabos ir afišos. Jos pažįstamos, artimos, pjaunančios nostalgijos peiliu minkštuosius sielos audinius. Tokių tekstų pilnai pakanka, kad pamatytum save iš šono ir jau nebenorėtum reflektuoti savosios atminties. Juk žinai, taip įtaigiai nepavyks ir tevirsi nuo savęs apsalusiu ledinuku, mėginančiu kitus nemokšiškai (priešingai nei autorė) įtraukti skaitytoją ten, kur to padaryti paprasčiausiai neįmanoma. Nes arba buvai ten ir tada, arba taip ir lieki kitoje pusėje durų, lango bei tų didelių ir nuostabių afišų.
Taigi, dviprasmiška knyga, sakyčiau, netgi dviveidė. Ir akivaizdžiai – gerokai labiau antrininkė, negu pirmoji autorės (bet susiraskite ir ją!). Vienaip ar kitaip, tai knyga, kurios reikėjo ir kurią perskaitęs galiu lengva ranka kitiems rekomenduoti padaryti tą patį.
Kita informacija:
Puslapiai: 164 psl.
Leidykla: kitos knygos
Metai: 2019 m.
(c) veikiantis
Vilnius. Jono Basanavičiaus (anksčiau – Didžiosios Pohuliankos) gatvė. Namo numeris – 16. Prie Lietuvos Geležinkelių pastato į dangų žvelgia mažo berniuko skulptūra. Tai – Romain Gary. Plačiai pripažintas prancūzų rašytojas, 16-tuoju numeriu pažymėtame name praleidęs keletą vaikystės metų. Jį ir mane skiria vos 11 namų, todėl susitinkame gerokai dažniau nei pasimatau su didžiąja dalimi savo giminaičių. Anksčiau, prasilenkdamas, mintyse nesąmoningai kiekvieną kartą ištardavau jo vardą. Dabar – jau žinau jo istoriją. “Aušros pažadas“ – pirmoji mano perskaityta Romain Gary knyga. Ir nors knygos nugarėlė skelbia, kad jis parašęs daugiau nei 30 romanų, iki šiol visi jie sugebėjo mane aplenkti. O gal tai aš – kiekvieną kartą sugebėjau nuo jų išsisukti. Džiaugiuosi, kad pirmoji knyga, kurią perskaičiau, buvo „Aušros pažadas“, nes tai – autobiografinis romanas. Būtent tai, ko reikia, pradedant pažintį su tokiu netikėtu ir nenuspėjamu autoriumi.
Knygų lentyna 