Archyvas

Žymių archyvai: pasaulis

Pries_nukrentant_i_juraSkaitydamas šią knygą nieko neužsirašinėjau. Skaičiau ir tiek. Nežinau, ar mėgavausi, ar stūmiausi į priekį tarsi smėlin klimpstančiomis kojomis, matyt buvo visko, tačiau skaičiau ir neketinau sustoti, skaičiau ir galvojau apie kažką, o pabaigą sugėriau it paskutinį stiklinėje likusį gurkšnį. Kiek per didelį, kurį susiversdamas gali šiek tiek paspringti, kosėti, išpurkšti pusę vandens atgal. Tačiau nepaisant grėsmės, sugėriau lengvai be jokio dusulio ir kančios, jusdamas kaip jis nuteka mano vidaus indais, kaip susigeria į mane, kaip į jį sutelpa visas vandenynas, banguojantis tarp knygos puslapių. Sugėriau ir pajutau, kad buvo skanu.

Knyga nuosekli ir jos pagrindinis arkliukas – žmonės. Nors kartais jie pernelyg popieriniai, tarsi iškirpti iš blizgančių žurnalų, kiek netikri, o kartais šiek tiek holivudiniai ir per daug nupudruoti, tačiau visi jie juda ir tas judesys hipnotizuoja. Kartais kiek per daug, kartais kiek per mažai, vis balansuojama svyruojant tai į vieną, tai į kitą šoną, tačiau ilgainiui visi tie svyravimai užburia, sukuria ritmą į kurį pradedi atsiliepti. Tas ritmas užvaldo, jis nėra per daug įkyrus, bet ir ne per daug paslėptas, juntamas būtent tiek, kiek reikia, kad jam paklustum, net suprasdamas, kad tai ne jis parenka, o pats sąmoningai pasirenki tokią lemtį.

Ir nors daugelis detalių – padrikai pažirusios tarsi po aprašomos lėktuvo katastrofos, pabaiga jas visas (ar bent jau tai – ką iš jų pavyko surinkti) kažkokiu būdu suveržia. Privatų lėktuvą, žūtis, didvyriškumą, cinizmą, aistrą, filosofiją.

Skaitydamas sirgau, kad viskas baigtųsi. Nesakau, kad gerai, nes tragedijos gerai nesibaigia, tačiau norėjosi, kad viskas baigtųsi bent jau teisingai. Ir tas noras vertė susitapatinti su veikėjais. Tu supranti, kad jie nėra žmonės, o tik tekstas, tačiau vis vien sergi už juos, o tai – stiprioji knygos pusė. Priversti išgyventi kažką (kad ir nedidelę viso ko dalelę) jau yra daug.

Knyga iš tų, kurios skirtos vienam kartui, tačiau man ji patiko. Tai nėra atpalaiduojantis skaitinys, greičiau – padedantis užsimiršti. Žodžiu, pats tas praskaidrinti karantiną ir jo nešamą nežinomybę, pats tas nukreipti mintis kita linkme, kuri visiškai nėra svarbi savo esme, tačiau išlaiko tavo dėmesį ir leidžia perkrauti galvą, perstumdyti debesis, permąstyti artėjančią (o gal jau tik nutolstančią?) milžinišką bangą viduryje tamsaus ir niūraus vandenyno.

„Šešiasdešimtmetis vyras, traukiantis valtį. Surakintomis rankomis. Supančiotomis kojomis. Jis buvo tarsi Haris Hudinis, išskyrus tai, kad nemėgino išsivaduoti. Jei būtų Džeko valia, jis liktų prirakintas prie tos valties amžiams. Galėtų kasdien prikabinti dar po vieną, kol imtų traukti paskui save visą pasaulį, kol pasiimtų mus visus ant savo pečių ir nuneštų į ateitį, kurioje žmogaus galimybės būtų neribotos.“

Vertinimas: 8,4 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Before the Fall
Vertėja/Vertėjas: Kęstutis Choromanskis
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

suns archipelagasŠi knyga nuo pat pradžių kuria keistą terpę. Tarsi kažkur matytą, girdėtą, jaustą. Tokią pažįstamą, tačiau tuo pačiu neleidžiančią prisiminti jos vardo. Ir tik po kurio laiko susivokiau, kad jau esu skaitęs kitą šio autoriaus knygą ir netgi ją aprašęs – „Brodeką“. O tuomet galai susisiejo ir supratau, kad nuotaika čia ta pati. Kad tai – autoriaus pėdsakai, nykstantys smėlyje. Kažkas jautraus, bet tuo pačiu aptraukto plėvele. Kažkas artimo, bet tuo pačiu archajiško, tarsi žvelgtum į kitą šimtmetį. Skaitant ne vieną kartą aplankė jausmas, kad šiam ūgliui reikia specialios dirvos, o tau niekaip nepavyksta prisiminti, kuriame savo pasaulio kampe galėtum jos rasti.

„Atsakau: taip, aš buvau liudytojas. Kaip ir jūs, – bet jūs nepanorote to matyti. Jūs niekad nenorite matyti. Aš – tas, kuris jums tai primena. Aš – ramybės drumstėjas. Tas, pro kurio akis niekas nepraslysta. Aš viską matau. Viską žinau. Bet aš esu niekas ir noriu toks būti. Nei vyras, nei moteris. Tiesiog balsas. Išdėstysiu jums šią istoriją, pats likdamas šešėlyje.“

Knyga skaitosi greitai – pora vakarų ir baigta. O jeigu labai norite – užteks ir vieno. Ji nepataikauja skaitytojui, todėl čia nerasite vienadienio spindesio, ji labiau primena į amžinybę nusidriekiantį pilką dangų. Yra kokia yra ir viskas.

Knyga niekur neskuba ir su skaitytoju nesivaržo, todėl kartais leidžia jam save aplenkti ir nuspėti koks bus sekantis ėjimas. Bet svarbiausia, ji iš to nedaro jokios dramos. Teka toliau ir tiek. Leidžiasi apžiūrima, tarsi iš medžio pliauskos išdrožtas kampuotas veidas. Netikėtu kampu pasuktas jis primena tau tave patį ir tuo net šiek nugąsdina. Nutvilko. Tarsi už kelių metrų besišiepiantys šuns dantys. Nepaneigiama archipelago dalis.

„- O kam rūpi tiesa, pone Mokytojau? Į tiesą visiems nusispjaut! Jiems reikia jūsų galvos, ir jūs žinote, kodėl jos reikia – nes jus suėmus, atvarius čia, į akistatą su mergaite, jiems tarytum pažadama jūsų gražioji, tokia pilna galva – visiems tiems tuščiaviduriams kiaušams. Įsivaizduokite jų nusivylimą, jeigu ją iš jų atims! Ar esate kada bandęs atimti kaulą iš šuns, kuris pasigardžiuodamas jį graužia?“

Knyga filosofiška, nes ji – tai ne vien siužetas. Ji – dar ir tai, kas slepiasi po siužetu, po rūbais, po kiekvieno iš mūsų oda. Ji – dar ir tai, kieno rankose tas siužetas ir kokius žodžius tos rankos taria. Perskaitykite, niekur neskubėkite, sustinkite akimirkai tarsi lava, jau vėstanti, jau sudeginusi ir sunaikinusi gyvastį. O kai vėl atsimerksite, įkvėpkite ir eikite toliau, tikėdami pasauliu, vildamiesi, kad dar galima jį pakeisti ir kad šį kartą būtinai pradėsite nuo savęs.

 

Vertinimas: 8,7 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
L’Archipel du chien
Vertėja/Vertėjas: Jonė Ramunytė
Puslapiai: 200 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

faktai ir sypsenosŠią knygą gavau dovanų. Taip pat ir pats esu pirkęs A. Čekuolio knygą kaip dovaną. Žodžiu, knyga turi savo nišą, kurioje puikiai jaučiasi. Tačiau kol ji neatsidūrė mano lentynoje, tol apie joje esančius tekstus žinojau tik tiek, kiek visuomenė žino apie A. Čekuolį. Vardas kalbėjo už knygą. Tačiau tam, kad ją atsiversčiau reikėjo daugiau negu tik žinoti. Reikėjo ją turėti.

Galiausiai, ji pateko į mano rankas. Ir ką? Skaityti smagu ir gera. Tai – trumpi žurnalistiniai tekstai. Priešingai nei prieš tai apžvelgtos knygos, paruošti pagal tinkamą receptą, tinkamo žmogaus. Darna iš karto jaučiasi.

Tekstai apglėbia visą pluoštą temų – nuo Žalgirio mūšio iki moterų ir vyrų vietos visuomenėje, nuo užsienio šalių kultūrų iki bendros pasaulio perspektyvos. O šalia visos šios mišrainės – dar ir paties autoriaus prisiminimai iš tų laikų, kai dirbo gidu.

Skaityti tikrai įdomu. Dar įdomiau, žinant, kad aprašomi daiktai, reiškiniai ir įvykiai – tikri ir apčiuopiami, o ne tik vaizduotės vaisius. Tad skaitydamas ne tik patiri skaitymo malonumą, bet ir sužinai kažką naudingo apie tave supantį, supusį ir supsiantį pasaulį. O tai – tikrai vertinga, nes daugelis knygoje minimų dalykų aprašyti itin aiškiai ir suprantamai, ir kitur jų tokių nerasi. Tad tai ne tik patiekalas pasisotinti, bet ir žingeidumui patenkinti. Žodžiu, visai kaip skelbia knygos pavadinimas – faktai ir šypsenos.

Tačiau ne viskas auksas, kas auksu žiba. Ir net prabangūs kostiumai turi siūles. O pro siūles visada kas nors šviečia. Tad susipažinus su autoriumi, antrojoje knygos pusėje ir man pradėjo šviesti. Ganėtinai keisti dalykai. O ypatingai temose, kur autorius kalba apie moteris.

„Biologija lemia, kad moterys, jausdamos neprasimušiančios vyrų dominuojamoje visuomenėje, pasirenka menkai mokamus darbus vaikų darželiuose, mokyklose ar prie ligonių lovų.“

Citata, žinoma, iš konteksto ir galėtų atrodyti – kas čia tokio, tačiau pro skyles šviečia. Ir kai autorius nusigręžia nuo savo politologinių temų ir imasi vyrų ir moterų, galima pastebėti, jog moterys nejučiomis stumiamos į antrąjį planą. Tai mažų mažiausiai keista, nes savo tekstuose A. Čekuolis dažniausiai stengiasi laikytis vidurio ir daugiau apžvelgti nei teigti, tačiau moterų klausimu, puslapis po puslapio, pradeda ryškėti tam tikras vienpusiškumas. Ir nors tekstas keičia tekstą, o skaitytojui lyg ir pačiam paliekama spręsti kurioje jis pusėje, nesunku pamatyti į kur linksta pats autorius.

„Sunkiausiai naujienas priima vyresni žmonės, moterys ir tie, kas ne tokie išprusę ir mažiau apsiskaitę.“

Po tokio sakinio, moters vietoje, knygą tikriausiai užversčiau ir nebeskaityčiau. Bet vėlgi, gali būti, kad tai – tik sakinys iš konteksto ir nieko čia tokio. Kitaip tariant, moksliniais tyrimais pagrįsta. Bet ar tikrai nieko tokio? O ypač, turint omeny, kad knygos pabaigoje aprašydamas savo nuotykius iš kelionių, kuriose dirbo gidu, autorius rašo apie kolektyvą, kurį sudarė „beveik vienos moterys, perkopusios keturiasdešimt ir gerokai daugiau, visos gražiai apvalios balsingos“. Ne vienoje vietoje jos įvardinamos kaip „bobikės“ arba „ponios bobikės“. Nežinau kaip kitiems, bet man visa tai – siūlės. Ir pro jas tikrai šviečia.

Kitas akcentas, kurį pastebėjau, yra tai, kad kalbėdamas apie įvairiausias šalis ir įvykius, autorius dažnai praleidžia Lietuvą, o tiksliau – retai ją teprisimena. O juk prie daugelio temų tikrai būtų galima pasakyti daugiau negu tik tokius sakinius:

„Būti drąsiu piliečiu daug svarbiau, negu atrodo. Visi Lietuvoje esame sugniuždyti okupacijos, kvailos ekonomikos, kuri buvo apversta aukštyn kojomis. Jaunoji karta ne ką geresnė – daugelis paveldėjo vergą širdyje. Kadangi nulenktos galvos sindromas beveik visuotinis, mes jo nepastebime – kaip oro.“

Reziumuojant, knyga įdomi ir, manau, naudinga, tačiau kitos autoriaus knygos pirkti nesinori. Dovanoti taip pat. Nors, jeigu gaučiau dovanų, perskaityčiau. Nes įdomu, ar šviesa sklinda tik pro šio kostiumo, pro šios knygos siūles, ar tai paties autoriaus siluetas skylėtas kaip sūris.

Vertinimas: 7.5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
 272 psl.
Leidykla: Alma littera
Metai: 2014 m.

(c) veikiantis