Archyvas

Žymių archyvai: pasaulinio karo šešėlis

Undinės stilius yra pasiimti retus ir įmantrius, tačiau itin preciziškus įrankius, pasitiesti šilkinę staltiesę ir pasidėjus ant jos kokį nors itin retą (tarkime, krabo) egzempliorių, jį su pasimėgavimu mėsinėti. Kita vertus, žodis „mėsinėti“ čia nelabai tinka, nes tai, ką ji daro yra smulkmeniška iki negaliu. Visus tuos pjūvius bei visumos dekonstravimą pernelyg nesijaudinant galima pavadinti paprasčiausia muzika. Kurios klausant kas kartą pašiurpsta oda.

Mėgstantys žiaumoti pilna burna, Undinės nesupras. Taip pat jos nesupras ir tie, kurie stebėdami visą procesą suabejos, kam reikalinga ta šilkinė staltiesė (juk išsiteps!). Tačiau ji būtina, nes dekonstruojant vieną, visuomet gimsta kažkas kito. Net jeigu įspaudais ar dėmėmis (tarkime, kraujo ar rašalo).

Ši knyga niekada nebus apie viršutinius sluoksnius. Ji yra apie sluoksnį po. Ir jis skirtas ne masėms. Undinės populiarumas stebina, nes daugelis (tarkime, skaitytojų) tikrai nesupras, ką tokiomis knygomis ji nori pasakyti. Tačiau nepaisant to, jie ją skaito! Skaito su pasimėgavimu! Džiaugiasi ir dalinasi! O tai matyt reiškia, kad net ir jiems įdomu kuo visa tai baigsis. Tas žiūrėjimas į aštrius ir itin retai sutinkamus, todėl ypatingai dėmesį prikaustančius įrankius (tarkime, medicininius). Tie įrankiai ir jų šokis Undinės rankose ir yra knygos wow.

„Lotta laikė cigaretės mundštuką iš apačios. Tarp smiliaus ir didžiojo piršto. Laikė ir nejudėjo. Atrodė, kad tas laikymas svarbesnis ir už patį rūkymą. Tokią neigiamą įtaką jai padarė vokiškas kinas.“

Kaip ir daugelyje kitų savo knygų, Undinė žaidžia ne tekstais, o pauzėmis. Taškais. Įkvėpimais ir iškvėpimais. Tai – visai kitokia kūryba. Parašyti knygą, kurios audinys būtų iš pauzių ir taškų ir netapti dar vienu klasikiniu naujojo lietuviško kino scenarijumi yra Undinės vizitinė kortelė. Tai pakartoti gali tik geriausi. Tačiau dar nė vienas nebandė. O jeigu bandė, jiems nepavyko. O jeigu pavyko, išsigando, kad tai jau nebe proza, o poezija. O tai tebūnie atsakymas, ką galima pamatyti pažvelgus į Undinės atvaizdą poezijos ežero vandenyse. Turbūt jau supratote. O jeigu ne, galbūt jums to ir nereikia. Galbūt suprasti net nėra ko.

„Walteris nekentė naujo pasaulio ne dėl garvežio ir ne dėl geležinkelio. Ne todėl, kad tas pasaulis judėjo į priekį, ūžė ir gaudė, o todėl, kad jame dauginosi daiktai. Todėl, kad jie dauginosi pramoniniu būdu, visi tiksliai pagal pavyzdį, išstumdami daiktus, padarytus rankomis.
Būtent išstumdami, nes daiktų, padarytų rankomis, industriniu būdu niekaip neįmanoma pakartoti.
Walteris nekentė naujo pasaulio, atmetusio retą, unikalų daiktą kaip nevertingą senieną. O žmogaus unikalumą – kaip anachronizmą.
Jis nekentė pasaulio, įsitikinusio, kad nužudė Dievą, o kartu ir svarbiausią Kūrėją, ir kūrybą patikėjo mašinai.
Jis nekentė pasaulio, nevertinančio daiktų, turinčių praeitį, o tik daiktus tarsi iš ateities.
Jis nekentė pasaulio, kur tai, ką turi vienas, gali turėti visi.
Walteris nekentė pasaulio, kuriame jam ir jo bibliotekai nebuvo vietos.“

Kaip knyga prasideda, taip ir baigiasi, todėl stebuklų ir fanfarų čia neverta tikėtis. Ši knyga – tai stilius, o jeigu skaitote tik dėl siužeto, galite apsisukti ant kulno ir žygiuoti į kitą pusę (tarkime, Kraujo mėlyno).

Tai, ar iš viso skaityti? Žinoma! Ar skųstis perskaičius? Kodėl gi ne! Šioje knygoje telpa viskas. Ji kaip kalėdinis juodasis šokoladas, kurio norisi ant viršaus. Net jeigu pradžioje jis per kartus, po to – pats tas, o padauginus virsta diegliu šone. Ši knyga tam, kad suprastum, jog valgant po gabalėlį tas šokoladas tau gelbsti gyvybę. Be tokių knygų gyventi tikrai galima, bet ar būtų įdomu nepatirti tos pro pravirą langą plūstelėjusios gaivos? Tikrai ne.

Praėjusio amžiaus pradžios Vokietijos misticizmas, besiplaikstantis tarp moralinių ką tik praūžusio pirmojo pasaulinio karo griuvėsių. Po truputį stebint kaip atslenka antrojo pasaulinio šešėlis. Buities čia lygiai tiek, kiek būties, o filosofija žengia koja kojon su kasdienybe.

Vos tik pamiršiu apie ką buvo ši knyga, skaitysiu ją vėl iš naujo.

Kita informacija:
Puslapiai:
 200 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2020 m.
Knygą įsigyti galite čia.

(c) veikiantis