Archyvas

Žymių archyvai: nusivylimas

Knyga tokia lėta ir klampi, kad pro tekstą stumiesi tarsi per smėlį, apsemiantį gerokai aukščiau kulniukų. Visi veikėjai, nukrypimai, aprašymai limpa į didelį sniegu rutulį, kuris rieda labai iš lėto, tarsi kažkokio vidinio variklio vedamas, ir tau reikia prižiūrėti tą riedėjimą, negali nė minutei nukreipti žvilgsnio, nes kažką pamesi, kažkas išsprūs iš rankų, bus praleista ir tada jau niekaip negalėsi to susigrąžinti. Tačiau net nebandyk to rutulio skubinti ar stumti, nes kad ir kiek mėgintum (kad ir kaip stipriai įsirėžęs), jis nepagreitės. Sunkus ir nepaklūstantis. O po jo liekanti šliūžė ir įspaudai tave domins savo keistomis formomis ir turiniu. Skaitysi ir kelsi sau klausimą, kodėl. Jausiesi lyg kažko lauktum, tačiau net nenutuoksi iš kurios pusės tas kažkas turėtų pasirodyti.

„Pakeliui į slaugos namus automobilis ir kelias priešais sudrėko nuo lengvo lietaus. Dangumi žemai plaukė pilki debesys. Šįkart liūdesys buvo kitoks nei anksčiau. Taip, jo priežastis buvo Kristoferis. Tačiau ji jautėsi suspausta kažkokios nevaldomos atgailos žnyplių. Viduje sukilo asmeniška, bedugnė sumaištis, tarsi kas būtų sučiupęs vagiliaujant, ko ji niekada gyvenime nėra dariusi. Jos sielą plakė gėda, kaip valytuvai priešais šluostė stiklą – du dideli, ilgi, juodi negailestingai ir ritmingai lupantys pirštai.“

Kad išgyvenčiau tokią klampią knygos pradžią, tenka truputį pakeisti žaidimo taisykles – atsiverčiu ir skaitau pabaiga, po to – kažkur ties viduriu, atsitiktine tvarka verčiu puslapius ir jie atgyja, istorija susiveržia diržą, sunkus ir nepakeliamas rutulys aptirpsta, tampa sukalbamas, o prakalbinęs jį, vėl grįžtu ten, kur buvau baigęs ir tęsiu toliau (jau šiek tiek žinodamas apie tai, kas manęs laukia ateityje). Po tokio elektros šoko viskas tarsi pabunda, širdis pradeda plakti, o tekstas įgauna visai kitokią spalvą. Žinoma, jis toks pats sunkus, tačiau slegiantis tūris jau nebėra plastikinis – jis gyvas.

„Ašaros nė iš tolo nebūtų atspindėjusios Olivijos savijautos. Sėdėdama ant sulankstomos kėdės, ji tirtėjo iš baimės. Baimės, kad širdį vėl suspaus, kaip aną kartą, kad ji vėl ims ir sustos, tarsi kas kumščiu būtų kirtęs į nugarą. Ir dėl to, kaip jaunoji šypsojosi Kristoferiui, tarsi būtų iš tikrųjų jį pažinojusi, jai taip pat buvo baisu. Nes negi ji žinojo, kaip jis atrodė pirmoje klasėje, kai per panelės Lempli pamoką iš nosies pasipylė kraujas? Ar matė išbalusį, apkūnoką, dilgėlinės išmuštą vaiką, kai šis bijojo rašybos kontrolinio? Ne, Siuzana pažinojo ne tikrąjį Kristoferį, o porą savaičių trukusį seksą.“

Knyga stipri ir galinga, tarsi kažkada nesprogusi mina ant kurios žmonės pastatė savo namus ir gyvenimus, ant kurios kiekvieną dieną dabar vaikšto minios. Ta mina niekada ir nesprogs. Bent jau ne taip iš karto, kaip esame įpratę. Ta mina sprogs lėtai ir nuobodžiai ir tas sprogimas truks daugybę metų. Apie tai ir yra šis romanas – apie senatvę, nusivylimus, tuščią susireikšminimo kevalą, kuris ilgainiui paaiškėja buvęs nieko vertas žaisliukas.

Knyga liūdna, slepianti savyje daug atminties ledkalnių. Kiekvieni metai – po rievę. Kiekviena rievė reiškia, kad medis vis sunkiau pajudinamas. Galiausiai jis tampa toks didelis, kad tu stovi jo šešėlyje ir nebežinai, ar iš vidaus jis vis dar gyvas, ar seniausiai išpuvęs, tik ir telaukiantis stipresnės (jau paskutinės savo gyvenimo) vėtros. Bet kaip ir tas sprogimas, kuris tęsiasi daugybę metų, taip ir šitas medis – nenulūš per akimirką, o išsitęs į begalybę, tarsi viskas vyktų smėlyje, po vandeniu, po tiršta atminties mase, kuri ilgainiui susuka galvą net tau pačiam ir paklaidina giliai savyje, nes tai – vienintelė vieta iš kurios tikrai negalėsi ištrūkti.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Olive Kiteridge
Vertėja/Vertėjas: Aistė Kvedaraitė
Puslapiai: 320 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

transatlantasJau praėjo daugiau nei savaitė, kai perskaičiau šią knygą, o vis dar nerandu laiko prisėsti ir apie ją parašyti pirmojo juodraščio, kad galėčiau toliau, nieko neslegiamas, skaityti ir pramogauti. Skubu, kol dar neišblėso įspūdžiai ir kol dar galiu atkosėti tą sunkiai suvokiamą nusivylimą, nes kuo toliau, bijau, kad jis gali visai išblukti ir neatspindėti to, ką iš tiesų patyriau.

Taigi, Transatlantas. Knygą nusipirkau, nes ji kainavo vos 4.99 Lt (jau turėjau kažką įtarti), rašytojo pavardė buvo „kažkur girdėta kaip visai neblogo“, tad kodėl gi nepabandžius, pagalvojau. O ypatingai, kai kažkas iš šono patikino, jog knyga tikrai gera.

Na, ir ką gi? Romanas turi vieną prakalbą (knygos pradžioje) ir dvi pratarmes (knygos pabaigoje). Pradžioje mane šiek tiek nustebino prakalbos tematika, tačiau perskaitęs visą Transatlantą, o tuomet – ir abidvi pratarmes, likau nustebęs dar labiau. Trumpai tariant, autorius šiose vietose aiškina skaitytojui, kad knygos jis (skaitytojas) greičiausiai nesupras, bet tai nereiškia, kad knyga yra bloga, nenaudinga ar pan. O tuomet autorius bando įrodinėti, kuo ši knyga naudinga, gera, aktuali ir kaip ją reikia skaityti, kaip suprasti, kaip – kitaip tariant – suvartoti. Čia daug nepilnavertiškumo, nusivylimo, pasiteisinimų ir atsiprašinėjimų peraugančių į nesėkmingus mėginimus užvaldyti. Mažų mažiausiai keista. Nebent suprastume tai kaip savotišką autoriaus pokštą. Deja, atrodo, jis kalba rimtai.

Bet eikime prie paties romano, kurį perskaičius tampa aišku, kodėl autorius taip puikiai numatė (beveik tiesiai į taikinį), kad knygos nesuprasiu ar perskaitysiu „ne taip, kaip reikia“. Nei juoktis, nei verkti. Siužetas yra apie tai, kaip lenkas Buenos Airėse per kelias dienas (savaites?) patiria daug keistų ir neaiškių nuotykių į kuriuos gilintis ar kurių detalizuoti tikrai nebūtina, nes ten nieko tokio svarbaus, be ko jūs negalėtumėte išgyventi.

Dar vienas pastebėjimas – apie knygos kalbą (tekstą). Jis toks keistas, kad pradėjęs skaityti pamaniau, kad gal čia vertėja pjauna pro šoną, tačiau įsivažiavęs ir užbaigęs visą romaną, supratau – toks autoriaus stilius ir tiek. Tuo tarpu vertėja čia, matyt, turėjo padaryti labai didelį darbą, kad tas stilius būtų kramtomas lietuvišku liežuviu. Tačiau man visą laiką kirbėjo klausimas – ar vertėjo?

Tekstas lekiantis, skubantis ir galiausiai niekur nevedantis. Siužetas ir įvykiai neaiškūs. Ir nors viskas vyksta pagal romane nuosaikiai diktuojamą logiką ir nenusižengiama vientisumo principui, nei literatūrinės, nei grožinės vertės nepajutau. Kažkokia košė, kurią ragaujant reikia mėginti atspėti iš ko ji pagaminta. O supratimas, kad vieno ar kito ingrediento nemėgsti, nepaleidžia nuo vidinės prievolės knygą perskaityti. Smagu bent tiek, kad ji ganėtinai plona ir persiskaito pakankamai greitai. Ir vis tik skonis, liekantis burnoje, ne pats maloniausias. Kitais žodžiais tariant, laiką, skirtą šiai knygai, mieliau būčiau paskyręs paprasčiausiam miegui ir tai būtų buvę ne tik gerokai maloniau, bet ir visapusiškai naudingiau.

Jau seniai buvo, kad taip akivaizdžiai prašaučiau, bet ši knyga – tokia. Tikrai jos niekam nerekomenduoju, o jeigu vis tik kas nors – ir nesvarbu kokių tikslų vedamas – ją nori perskaityti, rašykite, padovanosiu (nors turbūt reiktų sakyti – atsikratysiu) su didžiausiu malonumu.

Vertinimas: 4/ 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Trans-Atlantyk
Puslapiai:
176 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2009 m. (originalas – 1996 m.)
Kaina: 4.99 LTL, bet net ir už tiek – pirkti nepatariu.

(c) veikiantis