Archyvas

Tag Archives: nostalgija

Laisku-knyga

„Viskas, šiandien baigiu. Pavargo ranka. Ir akys skauda – rašau smilkstant naktinukei.
Sašenka mano, taip norisi, kad tau viskas būtų gerai!
Žinau, mes pasimatysime.“

Jo laiškai jai. Jos laiškai jam. Ši knyga – tai šokis po dabarties ir atminties kambarius, įkvepiančios džiazo improvizacijos. Mėginimai sujungti du skirtingus pasaulius į vieną.

Jis ir ji – atskirti nepamatuojamais atstumais, rašo vienas kitam laiškus: apie dabartį ir praeitį, prisimena bendrus susitikimus, patirtis, pasaulius, kurie juos sukūrė, žaidžia įspūdžiais ir išgyvenimais, laukia kada pagaliau pasimatys ir myli, beprotiškai myli vienas kitą.

Nepamenu knygos, kuri būti buvusi tokia paveiki ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Tiesiog skaitai ir pildaisi gerumu. Ir pradedi norėti tą gerumą skleisti aplink save, išdalinti jį tave supantiems žmonėms. Tai – labai jautri, labai gyva knyga. O svarbiausia – prie jos nereikia ilgai pratintis ar kaip nors ypatingai „perlaužinėti“ jos kodo. Viskas tampa aišku ir puikiai suprantama nuo pirmojo sakinio. Galbūt todėl, kad tai – laiškai. Ir jie patys savaime jau gyvena tavyje, tik tu dar nesi jų perskaitęs.

Tekstas visai kaip gyvenimas – gražus ir stebuklingas savo (ne)išbaigtumu.

„Pirmajame puslapyje karas, paskutiniame kryžiažodis.“

Pagiriamąjį žodį čia derėtų tarti ir vertėjui (Sigitui Parulskiui), kuris pasirūpino, kad tekstas lietųsi, rangytųsi ir virstų gražiais ornamentais bei jaukiais piešinėliais laiškų paraštėse.

Kita vertus, tai ne vien laiškų, bet ir atminties knyga. Daug nuotraukų, atvaizdų ir patirčių iš atminties, iš vaikystės, iš niekaip nepaleidžiančių pirmojo įspūdžio gniaužtų.

O gražiausia yra tai, kad skaitydamas ir pats pradedi prisiminti – tik jau savo vaikystę, paauglystę ir kitus įvykius, kurie kūrė ir sukūrė tave tokį, koks esi šiandien. Daugelį tų įvykių maneisi pamiršęs, todėl knygos ištraukti iš užmaršties teritorijos jie tampa daug kartų saldesni, nostalgiškai purūs ir jautriai gražūs. Ir kas svarbiausia – nepakartojami.

Knyga gyva ir tikra. Veikianti. Priverčianti (gerąja prasme) apmąstyti savo gyvenimą. Padaryti tai, kam dažnai pristinga laiko ar net numanymo.

Tai savotiškas vadovėlis, atskleidžiantis kiekvieno asmeninius atminties klodus, nostalgiškus prisiminimus, suteikiantis stiprybės ir ramybės dėl neišvengiamų lemčių bei dėl aplinkybių, kurios užpila, užkloja mus kiekvieną dieną ir per jas dažnai nepastebime savęs, savo gyvenimo, savo meilės. O jeigu ir pastebime – tai gerokai per vėlai.

Tekstas įtraukia ir per savo istoriją prikelia tavąją, o tai – ypatinga ir nuostabu. Šią knyga tikrai kada nors vėl skaitysiu. O dabar – rekomenduoju ją jums. Tik neskaitykit paskubomis ir su tikslu kuo greičiau perskaityti. Skaitykite ją taip, kaip skaitytumėte save.

Skanaus!

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
323 psl.
Leidykla: Vaga
Metai: 2011 m.
Kaina: ~25 Lt. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Reklama

Tai jau antroji šios serijos (jeigu ją taip galima pavadinti) knyga. Pabaigęs pirmąją, pradėjau skaityti šią ir toliau keliavau A.Nykos-Niliūno gyvenimo atspindžiais. Dienoraščių fragmentais.

Ši knyga kur kas ramesnė nei pirmoji ir kur kas labiau išlaikyta. Tai paaiškinti labai paprasta – autorius tiesiog peržengė į antrąją savo gyvenimo pusę (paskutiniai šios knygos įrašai daryti, kai jam buvo jau daugiau kaip aštuoniasdešimt metų). Taip pat, apsigyvenęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, autorius nusėdo ir nebeliko pirmojoje knygoje buvusio jaunystės gaivališkumo, daugybės kelionių bei laikmečio pokyčių įtakotų patirčių. Gyvenimas nurimo, tapo stabilus ir skaitant šiuos fragmentus vis dažniau į akis krisdavo jo pasikartojimai, t.y. tuo pačiu metų laiku vykstantys tie patys ritualai, tie patys žmonės, tos pačios kalbos. Iš vidaus tai sunkiau pastebėti negu iš išorės, tačiau net ir pats autorius kartais akivaizdžiai tai pabrėždavo ir tuo bodėdavosi.

Pirmojoje knygoje mane labiausiai paveikė laikmečio pokyčių liudijimai bei atsiminimai apie draugus, kurie tam tikru metu vienas po kito pradėjo atsisveikinti su šiuo pasauliu.

Tuo tarpu šioje knygoje, tokie atsisveikinimai tapo įprasti. Čia autoriaus draugų ir pažįstamųjų mirtys aprašomos kaip neišvengiama gyvenimo dalis, dažnai net nesileidžiama į pernelyg didelius sentimentus, nes šie, autoriaus žodžiais, neretai būna dirbtiniai ir nieko nebereiškiantys.

Labiausiai ko šioje knygoje laukiau – atsakymo į klausimą, kaip autorius reaguos į Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą bei su tuo susijusius įvykius ir kokie jausmai jį užplūs grįžus į Lietuvą. Taigi, nedelsdamas pateikiu keletą su tuo susijusių citatų:

1990 m. kovo 11 d.

Vakare: žinia apie nepriklausomybės atstatymo paskelbimą Vilniuje. Sunkiai išreiškiamas jausmas, – lyg staiga būtum sužinojęs, kad ir tu vis dėlto nesi absoliučiai vienas pasaulyje.

1991 m. rugsėjo 1 d.

Pagaliau ir JAV pripažino Lietuvą (37 ar 38 valstybė, po Mongolijos!). Popiet važiavome į College Parką pas Almenus. Visi susirinkusieji, įskaitant ir ten buvusį Sovietų ambasados tarnautoją, džiūgavo ir sveikino vieni kitus.

1991 m. rugsėjo 6 d.

Šįryt Maskvoje susirinkusi Sovietų Sąjungos Valstybės Tarnyba, paties Gorbačiovo pirmininkaujama, oficialiai pripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybę. Vadinasi, Lietuvos nepriklausomybė nebe maironinis sapnas, o tikrovė paprasčiausia šio žodžio prasme. Visi kovotojai už jos laisvę, kurių kaulai guli Lietuvos palaukėse arba Sibiro sniegynuose, visi nukryžiuotieji už ją dabar gali ištarti paskutinį CONSUMMATUM EST. Kas galėtų mane įtikinti, kad šiais laikais nebėra stebuklų?

Skaityti šiuos žodžius ir jausti šiuos išgyvenimus buvo tikrai nuostabu, mat skaitydamas tokias knygas kaip ši, įsitrauki į jose aprašomus gyvenimus ir tampi jų dalimi, todėl toks džiaugsmas negali nepersiduoti.

Ganėtinai smulkiai autorius aprašo ir savo grįžimą į Lietuvą 1998 m. Apsilankymą Vilniuje, Kaune, Utenoje, gimtosiose vietose. Viskas jautru ir atvira, tačiau tuo pačiu taip nutolę ir pasikeitę, jog galima suprasti, kad antrą kartą į šias vietas A.Nyka-Niliūnas tikrai nebegrįš, nes tokias, kokias paliko, autorius išsaugojo vien tik savyje, savo prisiminimuose.

Žvelgiant plačiau, šioje knygoje kur kas daugiau prisiminimų nei pirmojoje. Taip pat nebėra tiek daug įrašų kitomis kalbomis. Labai daug vienatvės ir atsiribojimo, beprasmybės ir nykumos išgyvenimų. Ir nors autorius nėra vienišas, galima pagalvoti, jog jo viduje plyti tuščios ir išpustytos stepės.

Knyga tikrai ne kiekvienam. Skaičiau ją kas rytą, po kelis puslapius, niekur neskubėdamas. Ir visi šie gyvenimo atspindžiai, fragmentai sugulė labai gražiai ir raminančiai. Tai tarsi pažintis su žmogumi, kuris tavęs niekada nematė ir niekada nepamatys. Ir kas svarbiausia – jis jau nebijo tokios pažinties, nes peržengus tam tikras ribas, baimė telieka tik žodis.

Mano vertinimas: 9/10

Leidykla:
Baltos lankos
Puslapių skaičius: 639 psl.
Išleidimo metai: 2003 m.
Kaina: ~15 Lt. (Pirkti čia)

(c) veikiantis

Apie M. Kunderą jau buvau beveik pamiršęs, tačiau kai visiškai atsitiktinai viename knygyne aptikau dvi seniai ieškotas pastarojo autoriaus knygas, tiesiog negalėjau nesidžiaugti ir su didžiausiu malonumu leidau sau iš naujo atrasti savotišką melancholija prisodrinto teksto žavesį.

Taip, tai dar vienas gražus ir spalvingas M. Kunderos viražų rinkinys. Skaitant, keletą kartų man iškilo klausimas – kodėl „Nežinomybė“? Jeigu reiktų rinkti pavadinimą, perskaitęs šį romaną, turbūt apsistočiau ties žodžiu „Nostalgija“, nes būtent tai yra pagrindinė šios knygos tema ir ašis.

Romano esmė ir pagrindinis vardiklis – emigracija. Irena per okupaciją emigruoja į Prancūziją, tuo tarpu Žozefas – į Daniją. Po dvidešimties metų, Čekijai išsivadavus iš okupacijos gniaužtų, Irena ir Žozefas grįžta į gimtinę. Būtent apie šiuos du veikėjus, kuriuos iš esmės vienija tik pats emigracijos faktas, ir sukasi visa knygos diskusija. Grįžę jie susitinka su giminaičiais, buvusiais draugais ir kitais pažįstamais. Čia M. Kundera, kaip jam įprasta, rodo savo virtuoziškumą žaisdamas tekstu, charakteriais, įvykiais. Vertina, dėsto, kelia klausimus bei ieško galimų teisingų ar neteisingų atsakymų, pasirinkimų.

Skaityti smagu ir malonu. Jaučiasi, kad tekstas yra skirtas tiek skaitytojui, tiek autoriui – kiekvienas čia patenkina savo troškimus. Aprašomi bei nagrinėjami įvykiai ir nutikimai – subtilūs, jautrūs ir sentimentalūs. O žinant M. Kunderos istoriją, galima teigti, jog kažkuria prasme čia atsiskleidžia ir jo paties patirtis.

Tekstas apglėbiantis tarsi koks melancholiškas rūkas – nespėsi pastebėti, o jau būsi jame pasiklydęs. Atrodo, vos vos timpteli už skverno, tuomet už rankos, o tuomet tu jau pasinėręs į bekraštę miglą.

Knyga rami, graži ir nepretenzinga. Dviems vakarams. Labiau rekomenduočiau ją tiems, kurie jau skaitė vieną ar kitą šio autoriaus knygą ir yra bent truputį susipažinę su pastarojo kūryba.

Vertinimas: 8.5/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: “L‘ignorance”
Puslapiai:
156 psl.
Leidykla: “Tyto Alba”
Metai: 2004 m. (originalas – 2000 m.)
Kaina: ~13 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis