Archyvas

Žymių archyvai: neviltis

Knyga lėta ir dygi, puikiai susišaukianti su spygliais (kas tai per vaisius?) ant pirmojo viršelio. Bandau ir iš vienos, ir iš kitos pusės prieiti prie teksto, tačiau jis tik duria, šiepia dantis. Ir sunku suprasti, ar tai daro ironiškai, ar norėdamas pagąsdinti (užpulti?). O gal iš paprasčiausios nevilties? Tarsi stebėtum žmogų su kauke ir negalėtum nuspėti – šypsosi jis ar tik nebyliai tave keikia.

Knygos kiautas toks storas, kad vos pradėjus skaityti iš karto matosi, norint jį pralaužti reikės kažko daugiau negu įprastas kūlverstis ar koks kitas pigus triukas.

„Civilizacija – tai pažabotas žiaurumas, vis dar neiškovota pergalė prieš primato agresyvumą. Kadangi primatais buvome, primatais liekame, nors ir išmokome gėrėtis keletu kamelijų ant samanų. Kaip tik tokia ir yra ugdymo paskirtis. Ką reiškia ugdyti? Tai nepailstamai siūlyti kamelijas ant samanų, kad nukreiptume gyvūnišką polinkį, nes jis niekada neišnyks ir nuolat kels grėsmę trapiai išlikimo pusiausvyrai.“

Čia nemažai klaidžių kelių, filosofinių apylankų, salelių, kambarių. Ir tie kambariai pilni oro, kuris pridusęs, tačiau pravėrus langus jo prieina tik dar daugiau, todėl ir tekstas atrodo klampus bei savitikslis. Tačiau tai ne pelkė, kuri įtrauktų, o kelias (bekelė?), kuriuo eidamas nelieti kojomis žemės, todėl negali tiksliai įvertinti, koks jis ir kur tave veda.

Nemažai nuorodų į politiką, ekonomiką, jau minėtą filosofiją, bet kad ir kiek delnai užgriebtų, knyga manęs nepasiekia ir praeina kažkur šalia. Braukia kitu dažniu ir neįvyksta tas trumpas sujungimas, kuris padėtų įsisąmoninti ne tiek tekstą, kiek tai, kas slepiasi tarp eilučių. O be to žybtelėjimo, impulso, jos susipynusios, pablukusios, neturinčios jokių ambicijų tave stebinti. Žodžiu, skaitymas primena vaikščiojimą ratais, bergždžiai beieškant įėjimo vidun.

„Po šito atlieku durininkės pareigas ir pirmąkart per dieną turiu laiko pamąstyti. Vakarykštis pasisėdėjimas grįžta su keistu prieskoniu. Jaučiu malonų žemės riešutų kvapsnį, bet ir miglotos baimės pradžią. Stengiuosi nuo to atitrūkti įnikdama laistyti visas namo laiptinės gėles – tokio pobūdžio darbą laikau žmogiškojo intelekto antipodu.“

Iš kitos pusės – tai knyga, kuri taiko į (sakykime) prancūzišką intelektualumą, gurmaniškas vaišes. Taiko ir pataiko. Tačiau klausimas, kiek joje yra svorio, o kiek svorio imitacijos. Kiek mėsos, o kiek tik mėsos pakaitalų. Galbūt tikslinė auditorija gebėtų įvardinti vos užuodusi pirmuosius kvapus, tačiau man nepavyko pralaužti šio kodo.

Ežio elegancija – puikus pavadinimas knygai, kuriai netiks bet koks skaitytojas. Jai reikia to vienintelio ir nepakartojamo. To išskirtinio, laukusio ne kokios nors kitos, o būtent šios knygos. Ar toks egzistuoja? Net neabejoju. Tačiau atrodo, kad ši knyga tokį skaitytoją pirma turi su(si)kurti ir tik po to pilies vartai atsivers. O aš? Aš tik slankioju aplink, mindžikuoju vietoje, murmu kažką po nosimi. Taip ir išsiskiriame, atrodytų, net nesusitikę.

„Nelabai turiu iš ko rinktis. Vėl teks traukti į biblioteką ir bandyti susirasti fenomenologijos pagrindus. Paprastai vengiu visų tų sąvadų ir santraukų, kurie skaitytoją sukausto scholastinio mąstymo grandinėmis. Tačiau padėtis per daug rimta, kad leisčiau sau prabangą išsisukinėti. Fenomenologija man nepasiduoda, ir aš negaliu šito pakęsti.“

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
L’élégance du hérisson
Vertėja/Vertėjas: Eglė Juciūnaitė
Puslapiai: 320 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Iki šiol nebuvau skaitęs nė vieno Jurgos Ivanauskaitės romano, todėl neturėjau visiškai jokios nuomonės apie jos kūrybą. Tiesa, keletą kartų buvau atsivertęs jos poezijos knygelę, kuri manęs nesužavėjo, taip pat mačiau porą filmų (vieną apie ją ir vieną pagal jos tekstus), kurie, vertinant lietuviškų filmų kontekste, buvo pusė velnio, tačiau čia visa mano pažintis su J. Ivanauskaite ir baigdavosi.

Laikui bėgant po truputį jutau vis didesnį norą prisėsti ir perskaityti bent vieną iš daugelio jos knygų. Ir kai tas noras pagaliau išsipildė, mano rankose atsidūrė „Pragaro sodai“. O kai užverčiau paskutinįjį šios knygos lapą, atsikvėpiau kaip niekad lengvai. Tarsi būčiau įveikęs save patį.

Skaitydamas, ilgą laiką įtariau, jog tai pirmasis J. Ivanauskaitės romanas, tačiau dabar, susižinojęs, jog prieš šią knygą buvo dar ir kitos, suabejojau ar tai vis dar galima laikyti lengvinančia aplinkybe.

Taigi, tokia įžanga, o dabar papasakosiu kaip pasijutau patekęs į pragaro sodus tiesiogine šių žodžių prasme.

Jau nuo pirmojo puslapio į akis krito itin vaizdinga bei „protinga“ kalba, kuri kabino ir traukė į save su kiekvienu kuriamu vaizdiniu, siūlančiu pažinti vis kitą ir kitą pažadėtąją žemę. Tačiau dėka kažkokio neaiškaus paradokso, su kiekvienu tokiu vaizdiniu, ta pažadėtoji žemė vis tolo ir tolo. Kol galiausiai.. paprasčiausiai išnyko.

Kai palyginimas pradėjo lipti ant palyginimo, o vienas nuostabus posakis keisti kitą, ties 18 puslapiu pajutau, jog man jau šiek tiek per daug. Ir tuomet kiekvienas sakinys tapo sunkiu bei žlugdančiu. Daugelis palyginimų atrodė sunkiai motyvuojami ir skirti vien tik tam, kad gražiai nuskambėtų.  Ir tuomet, kaip niekad aiškiai, supratau kas tai per paradoksas, kuris iš pirmo žvilgsnio gražius dalykus paverčia tokiais atstumiančiais. Jį buvo galima apibrėžti labai paprastai: kas per daug, tas nesveika.

„ – Na, einam, – garsiai šūktelėjo Agnė ir nusišypsojo taip plačiai, kad pasijuto kaip pjūklas.“

Skaitant toliau, kur ne kur rasdavosi nedidelės salelės, kur palyginimų potvyniai šiek tiek nuslūgdavo ir čia iš karto tarp blizgučių pradėdavo ryškėti kažkas tikro ir nesuvaidinto, kažkas gyvo ir įdomaus. Tačiau labai greitai visus šiuos lengvesnius atokvėpius ir vėl tekdavo pamiršti ir jau nebe savo noru pasinerti į kitą, sukapotą ir visiškai nenatūralią tikrovę, kurioje kiekvienas iš palyginimų sukuria savarankiškai stiprų vaizdinį, tačiau visi sukurti vaizdiniai niekaip nesusisieja į visumą ir todėl jų stiprumas paprasčiausiai nublanksta. Nuvysta kaip reikiant net neišsiskleidęs, nes būna užgožiamas vis kito ir kito savarankiškai stipraus vaizdinio, kol galiausiai visas tekstas tampa vienodai koktus.

„Domantas pažvelgė į Saulių Strazdą taip, lyg tas būtų prisipažinęs kad serga AIDS“

Be šios pagrindinės ydos tekstui vietomis trūksta nuoseklumo, kai kur logikos, kai kur akis bado neištaisytos korektūros klaidos. Tačiau prieš šias nuodėmes dar būtų galima užsimerkti, jeigu ne tie nuostabūs palyginimai, su kiekviena dešimtimi puslapių tampantys vis beviltiškesni ir tarsi mėginantys varžytis su savimi dėl paties puikiausio bei nuostabiausio palyginimo vardo.

„Skausmas vėrė kiaurai, ji jautėsi, lyg ant iešmo kepamas viščiukas.“

Skaitydamas net kelis kartus pajutau, kaip ši knyga atbukina, prisipratina ir nejučiomis virsta nelabai įdomia TV laida, kurią pradėjus žiūrėti, net jeigu visiškai neįdomu, vis vien norisi pabaigti, nes neapleidžia kažkoks naivus tikėjimas, jog galbūt pabaigoje paaiškės kas nors įdomaus ir neįprasto. Kažkas dėl ko buvo verta klausytis stebuklų nebeprisišaukiančių burtažodžių.

„Achmedas All Džabaras pabudo ir visu svoriu užvirto ant Agnės. Ji suriko kaip žmogus, kurio namuose kilo gaisras.“

Taigi, pasikartosiu, bet skaitant kartais kildavo toks įtarimas, jog labiau buvo norėta parašyti ką nors gražiai, negu ką nors parašyti. Pabaigoje, tiesa, tekstas tampa šiek tiek suvaldomas ir užbaigiama netgi visai įdomiai, tačiau ar dėl to galėčiau kam nors rekomenduoti šią knygą? Tikrai ne. O ir pats, matyt ilgam atidėsiu pažintį su kitais J. Ivanauskaitės romanais, nes visiškai nesinori pamiršti to džiaugsmo, kuris apėmė užvertus paskutinįjį šios knygos puslapį. Džiaugsmo, kad visa tai pagaliau baigėsi.

O į klausimus – apie ką ši knyga? – ir – koks jos siužetas? – jau nebesinori atsakinėti, nes tai visiškai nebeaktualu. Bet jeigu vis tik kam nors tai beprotiškai rūpi – tebūnie ši knyga meilę.

Nelaimingą, žinoma.

Vertinimas: 4 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
272 psl.
Leidykla: Nemunas
Metai: 1992 m.
Kaina: ~- Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis