Archyvas

Tag Archives: nemokamai

Rugpjūtis jau tradiciškai tampa knygų lentynos valymo metu. Todėl ir šiemet visą rugpjūtį siūlau žemiau pateiktoms knygoms surasti naujus namus. Kai kurios jų – visiškai naujos. Kai kurios – jau šiek tiek nuskaitytos, tačiau dėl to tikrai ne mažiau mylimos. Šį kartą šalia pridedu ir visą eilę žurnalų.

Jeigu randate kažką, ko norėtumėte, tiesiog rašykite knygų lentynos paskyrai FB asmenine žinute.

Taigi, atiduodamos knygos 2017:

 

 

Reklama

knygos

Manau, kad knygos turi gyventi savo gyvenimą, o ne vien dulkėti lentynose. Jos turi būti skaitomos arba bent jau laukiamos perskaityti. Todėl peržiūrėjau savo lentynas ir sudariau sąrašą knygų, kurias noriu atiduoti, kad jos gyventų toliau. Ir jokių papildomų sąlygų išskyrus šias:

  1. Norėdami rezervuoti knygas rašykite asmeninę žinutę į Facebook „Knygų lentynos“ paskyrą;
  2. Knygų atsiėmimas Vilniuje, Naujamiestyje (knygos nesiunčiamos).

Taigi, aktualus sąrašas:

  • Lina Navickaitė – Saulėgrįža
  • Filosofijos istorijos chrestomatija – Viduramžiai
  • Alina Meilūnaitė – Negyvenami miestai
  • Badiginas – Didžiojo magistro žiedas
  • Don DeLillo – Kosmopolis
  • Tomas Arūnas Rudokas – Saksofonistas
  • Laurynas Katkus – Sklepas ir kitos esė
  • Herkus Kunčius – Pilnaties linksmybės
  • Valdas Gedgaudas – Stiprėjanti juoda
  • Zita Mažeikaitė – Virpant erdvė
  • Eugenijus Ališanka – Dievakaulis
  • Literatūrinės Vilniaus Slinktys – 2014
  • Paulius Norvila – Buitinė
  • Paulius Norvila – Kortų traukimas tėra tik dalis ritualo
  • Albinas Galinis – Simetrijos
  • Viktoras Rudžianskas – NUO do IKI do

O jeigu jūs taip pat turite knygų, kurias norėtumėte atiduoti/padovanoti, tuomet rašykite man ir jūsų sąrašu mielai pasidalinsiu.

 

virselis-130Nežinau ar daug reikia talento parašyti tokią absurdiškai nykią knygą kaip ši, tačiau kažkas ją parašė. Negana to – kažkas ją dar išvertė į lietuvių kalbą. O galiausiai – kažkas ją net nusipirko.

Manau visi kolegiškai turėtume sustoti ratu ir nusibausti. Ir niekada to daugiau nebedaryti.

Trumpai apie siužetą – tai pasakojimas apie du brolius, kuriuos dar visiškai mažus paliko motina, nenorėdama išsižadėti septintojo dešimtmečio gyvenimo stiliaus, narkotikų ir laisvos meilės. Jie – skirtingų tėvų vaikai. Vienas – mokslininkas, kitas – tiesiog nevykėlis. Abiejų gyvenimai mažų mažiausiai apgailėtini, o tikros meilės apraiškas jiems lemta patirti tik pradėjus senti. Galiausiai net ir ta patirta meilė – nenusisekusi. Žodžiu – nykuma.

Knygos pradžia lėta, nuobodi, pasakojimai ištęsti, neįdomūs ir nekabinantys. Teksto struktūra chaotiškai varginanti – šokinėjama nuo vieno prisiminimo prie kito, čia pat įterpiami įvairūs moksliniai samprotavimai, nykios filosofinės idėjos bei kitas beprasmis kalbėjimas, kurio pagrindinis tikslas – tiesiog užpildyti tuščią vietą. Gal todėl ir visa knyga man tėra panaši į tuščią tekstą su pretenzijomis į literatūrą. Ir nors į antrą knygos pusę tekstas „pramuša“ – mintys tampa rišlesnės, mažiau šokinėjama, blaškomasi, atsiranda daugiau vientisumo – tai jau nieko iš esmės nekeičia.

Puikiai jaučiasi dirbtinės autoriaus pastangos „padaryti“ tekstą įdomiu, skaitomu ar bent jau paskaitomu – visgi visos pastangos taip ir lieka pastangomis. Skaitant apima jausmas, jog autorius manė, kad gerai knygai tereikia dviejų dalykų: sekso ir filosofijos. Tačiau nei vieno, nei kito tinkamai pateikti taip ir nesugebėjo. Nei gausios sekso scenos, nei įmantrios filosofinės vizijos nekelia jokių emocijų – tekstas neveikia ir tyso tarytum negyvas. Tikriausiai todėl, retsykiais norisi imti ir pakasti šią knygą kur nors giliai po žeme. Dėl šventos ramybės.

Kita vertus, jeigu norėta, kad skaitytojas išgyventų ir pajustų nenusisekusius veikėjų gyvenimus – autoriui tai iš dalies pavyko. Ištisai jaučiamas pulsuojantis beviltiškumas, neišsipildymas ir kažkoks kartėlis.

Pabaigai dar pravartu būtų švystelti vieną kitą akmenį ir į vertėjos daržą. Kai kuriose vietose akis tiesiog bado stiliaus, gramatinės ar pavadinimų vertimo klaidos, tačiau kaip finalinį akcentą, kuris turėtų vainikuoti visą knygą, pateikiu šį perliuką:

„-Nori, pačiulpsiu tave?“

Na, ir čia turbūt viskas. Jeigu kam reikia apystorės knygos (342 psl.), kurią griežtai pažadėsit naudoti ne pagal tiesioginę jos paskirtį – rašykit. Dovanoju.

Vertinimas: 4/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba – Les particules elementaires
Puslapiai: 342
Leidykla: “Tyto alba”
Metai: 2005 (originalas – 1998 m.)
Kaina: ~8 Lt. (pirkti)

(c) veikiantis

icluon159791“Tylos angelas“ – tai Ričardo Gavelio apsakymų rinktinė. Kaip teigiama knygos nugarėlėje – vieni šių apsakymų buvo spausdinti bei skelbti anksčiau, kiti – dienos šviesą išvysta pirmąjį kartą. Dienos šviesa, šiuo atveju, turėtų būti labai kontrastinga, nes dauguma apsakymų tamsūs, liūdni, depresyvūs ir persismelkę kažkokiu bauginančiu bei nežinomybę skleidžiančiu rūku. Gaveliški.

Pats esu pakankamai ribotai susipažinęs su Gavelio kūryba (skaičiau „Vilniaus džiazą“ bei per radiją esu išklausęs „Sun-Tzu gyvenimą šventame Vilniaus mieste“), tačiau galiu teigti, jog man ji patinka. Ir tikrai mielai perskaityčiau kokį ankstesnį jo romaną, tačiau gaila, bet knygynuose jų jau neberandu.

Ką būtų galima pasakyti apie šį apsakymų rinkinį? Visų pirma – skirtas gurmanams. Iš devyniolikos apsakymų man giliau įstrigo vos trys, dar keletas pasirodė neblogi, keletas – paskaitomi, o likę – per daug tankūs ir neprasibraunami.

„Baisiausia yra mirti badu prie gardumynais perkrauto stalo.“

Vietomis ir aš taip jaučiaus. Stalas – nukrautas gardumynais, tačiau dėl kažkokių priežasčių tų gardumynų pasiekti neįmanoma. Lyg jie būtų po didžiuliu stikliniu gaubtu, o aš neturėčiau jėgų to gaubto nukelti.

„Beveik visi žmonės turi atsarginę išeitį, savotišką apsauginį vožtuvą, kuris neleidžia jiems susprogti. Jie visuomet gali pasirinkti, ką nors pakeisti – batus, darbovietę, žmoną ar gyvenimo tikslą. Atsarginės išeities neturi tik tie, kurie patyrė apreiškimą: bepročiai ir poetai.“

Tokie ir apsakymų veikėjai – klaidžioja, blaškosi tarp šių dviejų būtybių, kartais virsdami viena, kartais – kita, o kartais – abiem tuo pat metu, nesibaidydami nei žmonių, nei gyvūnų pavidalų. Tokie ir patys apsakymai – seniausiai išklydę iš kelio – braunasi per brūzgynus, klampoja per pelkes, veržiasi į tamsų mišką ir stengiasi kažką atrasti, kažką nutiesti, kažką parodyti bei įrodyti. Tačiau dažniausiai tik sau, nes nieko kito aplink jau seniai nebėra. Todėl dažnai apima jausmas, kad šiuos apsakymus tinkamai suprasti gali tik jų veikėjai, o skaitytojas čia reikalingas tik kaip pramoga, priedas ar kažkoks aksesuaras.

Kadangi prie kiekvieno apsakymo yra jo parašymo data, pasidariau šiokią tokią analizę ir pastebėjau, jog man labiau priimtinesnė vėlyvoji R. Gavelio kūryba (1982 ir vėlesni metai), tuo tarpu ankstyvoji (iki 1982 m.) – sunkiai įveikiama.

Kuo norėčiau nuoširdžiai pasidžiaugti – tai veikėjų vardai. Nežinau kodėl, bet man jie be galo patiko. Atrodytų, kas čia tokio, vardai kaip vardai, tačiau skaičiau ir džiaugiausi jų keistu tikrumu. Štai keletas jų: Dovydas Eigirdas, Povilas Kairys, Antanas Burba, Justinas Barauskas, Levas P., Vytautas Berankis, Kazimieras Rugaitis, Rimas Vizbara. Ir visi jie man kažkokie teisingi, kažkokie nesumeluoti. Tokie, kokie ir turi būti.

Kaip jau minėjau – tai knyga gurmanams. O paprastiems mirtingiesiems siūlau perskaityti, kad ir „Vilniaus džiazą“. Norėčiau pasiūlyti ir kitus Gavelio romanus, tačiau pats dar nesu jų skaitęs, todėl šiek tiek kvailokai toks pasiūlymas atrodytų 🙂

P.S. Jeigu ką nors ši knyga domina – galiu padovanoti arba išmainyti 🙂

Vertinimas: 6/10

Kita informacija:
Puslapiai: 358
Leidykla: “Tyto alba”
Metai: 2006 m.
Kaina: ~22 Lt.

(c) veikiantis