Archyvas

Žymių archyvai: nemirtingumas

Nusipirkau šią knygą knygų mugėje. Anksčiau J. Melniko skaitęs nebuvau, tačiau buvau girdėjęs visai neblogų atsiliepimų, tad nusprendžiau pamėginti. Suviliojo dar ir tai, jog knygynuose virš keturiasdešimt litų kainuojanti knyga, čia kainavo vos dvidešimt penkis litus.

Taigi, atsiverčiau šią knygą ir patekau į tokį siurrealistinį, mistišką, vaizduotę ir fantaziją atrakinantį bei visomis įmanomomis spalvomis spinduliuojantį pasaulį, kokio tikrai nesitikėjau patirti.

„Buvo vasara, ir aš pasirinkau suolelį seno ąžuolo ūksmėje. Ant jo jau buvau sėdėjęs, labai seniai, prieš kokius penkis šimtus metų. Tik ąžuolas buvo kitas, – anas, pirmasis, seniai nudžiūvo. Keista gyventi ilgiau už medžius.“

Keista skaityti tokius tekstus ir jais tikėti, tačiau J.Melnikas apie viską pasakoja taip natūraliai, jog nekyla klausimas, kad galėtų būti kitaip. Viskas aiškiai ir itin realiai atsiveria prieš akis ir tu jauti, jog užvertęs knygą, sugrįši į pasaulį, kurio dėsniai gerokai prieštarauja tam, kurį palikai prieš knygą atsiversdamas.

Tekstai trumpi ir labai lengvai bei skaniai suskaitomi. Tai apsakymai, apysakos ir netgi vienas siurrealistinis romanas. Visi jie keičiasi labai greitai ir iš pirmo žvilgsnio yra vienas į kitą visiškai nepanašūs, tačiau įsižiūrėjus geriau, kiekvienas paskesnis vis papildo kitą ir taip sukurią neįtikėtiną pasaulį, kuriame, atrodo, iš tikrųjų gyvena knygos autorius.

Tekstus skaityti lengva ir gera. Tai – baigtinės istorijos, epizodai, kuriems nereikia pratęsimų, laike sustabdytos akimirkos. Nemėginama nenatūraliai tempti laiko ar puslapių. Viskas čia turi savo vietą ir parašyta tiek, kiek turi būti parašyta.

Trumpai apibūdinti temas ar siužetus – sunku. Užtenka paminėti, jog čia telpa ir nemirtingumas, ir kelionės laiku, ir žmonės, žinantys, kada bei kaip mirs, o taip pat miniatiūriniai žmonės bei žmonės gigantai, galybė variacijų pasaulio pabaigos tema, pokalbiai su pačiu Dievu, gyvenimas po mirties, mirtis po gyvenimo ir visa kita, ką galimą ir ko atrodytų netgi negalima sugalvoti.

„Suvalgęs mane, Dievas atsistojo ir išjungė visatoje šviesą.“

Tačiau tekstai ne šiaip sau fantastiniai. Juose labai daug filosofijos, ilgesio, dvasiškumo, dievoieškos. Keliama daug klausimų ir čia pat mėginama diskutuoti, atsakinėti, leisti skaitytojui pačiam apsispręsti, pasirinkti vieną iš galimų kelių. Ypatingai dažnai minimas Dievas. Mėginama su juos taikytis, kovoti, mėginama ant jo pykti arba jam paklusti, ilgėtis jo, galvoti apie jį, kritikuoti bei vertinti. Ieškoma žmogaus ištakų, jausmų, bendruomeniškumo prado. Ieškoma žmogaus, ieškoma Dievo. Ieškoma. Klausiama. Filosofinis pagrindas sodrus, tačiau pateikiamas žmogiškai ir suprantamai, tad visiškai neatstumia. Kitas skaitytojas jo gali net nepastebėti ir tai tik įrodo, kaip puikiai ir profesionaliai autorius kuria daugialypi tekstą, kurį galima skaityti ir skaityti, kuriuo galima mėgautis ir mėgautis.

Daugelis apsakymų dingsta vienu mirktelėjimu, vienu įkvėpimu. Tuomet vėliau, daug vėliau, jau užvertus knygą, jauti, kaip kalasi daigelis, jauti, kad kažkas buvo pasėta ir pradedi galvoti.Pradedi suprasti arba bent jau mėginti suprasti, kelti klausimus ir džiaugtis tokiais, kad ir labai paprastais, atradimais.

Tad visa tai tarsi tobulas siurrealizmo seansas, padedantis pažvelgti kitaip. Padedantis atrakinti dureles, kurių netikėjai iš viso esant.

Skaitykite. Skaitykite, jeigu nebijote. Skaitykite, jeigu norite susimąstyti. Skaitykite, jeigu norite nustebti, stebėtis ir pastebėti. Skaitykite.

Galbūt tai iš tiesų – kelias į rojų.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
341 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2010 m.
Kaina: ~25 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

virselis-130

„Kiekvienas žmogus gali pasiekti didesnio ar mažesnio nemirtingumo ir jau nuo jaunystės galvoja apie jį.“

Akivaizdu, kad šia knyga Kundera siekia savojo nemirtingumo. Lengvai, švelniai, niekur neskubėdamas, nepersistengdamas ir netapdamas nuobodžiu.

Sunku būtų nupasakoti šios knygos siužetą, tačiau siužetas čia ir nėra svarbiausia dalis. Svarbiausia yra kaip visa tai pateikiama/išpildoma. Trumpai galima pasakyti tik tiek, kad visa knyga su daugiapakopėm situacijom, netikėtai persikertančiomis įvairių žmonių gyvenimo linijomis ir įvairiais naratyvais į gilesnes ar seklesnes pamąstymų vietoves, yra sukuriama iš atrodo menkiausio kablelio. Ar bent jau autorius nori, kad mes tuo patikėtume. Kad patikėtume tuo, jog visa įvyko dėka atsitiktinumo, žvilgsniui užkliuvus už paprasčiausio judesio, iš kurio ir išsirutuliojo painios įvykių grandinės su kiekvienu puslapiu vis stipriau juosiančios ir kaustančios skaitytoją. Pastarajam pakankamai sunku susivokti, kad tai grandinės, nes jos spindi, tviska ir džiugina.

„- Tai nemirtingumas, – tarė Gėtė. – Nemirtingumas – tai amžinas teismas.“

Vietomis sunku suprasti ar Kundera viską išgalvoja, dėsto realius faktus, ar delikačiai jungia šiuos du skirtingus aspektus. Kad ir kaip ten bebūtų – jausmas geras. Pats tekstas lengvas, įtraukiantis ir labai gajus – meistriškai žongliruojama veikėjais, jų mintimis, poelgiais ir įsitikinimų įvairove. Tai nelyg didelė šventė, kuria autorius nori pasidalyti su skaitytoju. Ir čia galima pastebėti ganėtinai įdomų dalyką – skaitant grimztama į būseną, kuri tave skatina viską išjausti ir apgalvoti, tačiau pažvelgus iš šono paaiškėja, jog viskas, ką reikia išjausti ar apgalvoti, jau nuspręsta iš anksto. Kundera preciziškai parenka kelią savo skaitytojui ir atidžiai prižiūri, kad pastarasis iš to kelio neišklystų, kad visi svertai ir sprendimai bei galutinis žodis liktų autoriaus pusėje. Galima būtų sakyti, kad skaitytojas jaučiasi toks laisvas, jog net nepastebi esąs kontroliuojamas. Truputį nesaugus jausmas, tačiau tekstas užglaisto net ir tokius paklydimus.

Kundera žaidžia situacijomis, žaidžia žodžiais, žaidžia su skaitytoju. Nors gal ne tiek su skaitytoju, kiek žaidžia, nes kartais apima jausmas, kad, štai, – užsižaidė. Gal truputį per daug paniro į save, truputį per daug užsiplepėjo, užsimąstė, užsisvajojo. Todėl kartais skaitytojas paliekamas vienas ir tuomet jam telieka stebėti džiaugsmingą autoriaus tuštybės (jeigu tai galima taip pavadinti) šokį. Tačiau ir šis – hipnotizuoja, traukia, kabina.

O tiems, kam aukščiau aprašyti žaidimai bei klaidžiojimai atrodo įtartini ir vaidenasi, jog ši knyga bus nuobodi – tiksliausiai galėtų atsakyti pats autorius:

„- Negi visa, kas nėra padūkęs bėgimas galutinio sprendimo link, nuobodu? Negi nuobodžiauji krimsnodamas šią sultingą šlaunelę? Ar skubi pasiekti tikslą? Atvirkščiai, geidi, kad antelė kuo lėčiau grimztų į tave, kad jos skonis niekada nepranyktų. Romanas turėtų būti panašus ne į dviratininkų lenktynes, o į vaišes su gausybe patiekalų.“

Būtent toks ir yra „Nemirtingumas“. Kiekvienas čia ras savo mėgiamų patiekalų, o taip pat ir tų, kurių bus priverstas atsisakyti, tačiau troškimas, kad vaišės tęstųsi ir skonis nepranyktų, išliks ir užvertus knygą.

Manau, tie, kurie pamėgins, – liks patenkinti rezultatu. Skanaus.

Vertinimas: 8-9/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: Nesmrtelnost
Puslapiai:
378
Leidykla: “Tyto alba“
Metai: 2003 (originalas – 1990m.)
Kaina: ~22 Lt.

(c) veikiantis