Archyvas

Žymių archyvai: nematomi monstrai

nematomi-monstrai_largeChuck Palahniuk man iš karto asocijuojasi su kita savo knyga – „Kovos klubas“. Tačiau, kad ir kaip būtų ironiška, didžiausią įtaką tam padarė ne pati knyga, o filmas. Greičiausiai todėl, kad jį pamačiau anksčiau nei perskaičiau knygą. O ją vien dėl to ir perskaičiau, kad pamačiau filmą. Nepatingėjau net susirasti anglų kalba, kaip dabar atrodo, gūdžiuose mūsiškių knygynų užsienio literatūros skyriuose. Žodžiu, tai buvo idėja, kuria žavėjausi ilgą laiką ir dar dabar ji man sukelia nostalgiškus prisiminimus.

Todėl kai mano kelyje pasitaikė „Nematomi monstrai“, iš karto apsisprendžiau, kad poilsio nuo skaitymo sezoną nutrauks būtent ši knyga.

„Dar niekas nemirė, tačiau, sakykime, laikrodis tiksi.“

Taigi, apie ką visa tai? Trumpai tariant, apie modernaus pasaulio kritiką. Autorius iš esmės daro tai, ką darė ir „Kovos klube“. Kartais net atrodo, kad ši knyga – tam tikra „Kovos klubo“ transformacija ir tęsinys (nors paieškojęs randu, kad knyga buvo išleista po “Kovos klubo“, tačiau parašyta – anksčiau). Tačiau toks įsivaizduojamas (?) tęstinumas masina dar labiau ir į kai kuriuos dalykus pradedi žvelgti iš visai kitos perspektyvos.

Tai – tuštybe iškimšto pasaulio pastatymas ant pjedestalo. Tai – modeliai, gyvi vien tabletėmis. Tai – kūnai, jau negyvenantys, o tik egzistuojantys žurnalus primenančiuose scenarijuose. Tai – fotoblykstės, lengvas pykinimas nuo dirbtinos realybės ir svarbiausia – maištas. Prieš visa tai. Maištas kraupiuoju būdu. Tokiu, kokį renkantis, privalu paaukoti viską, ką turi. Maištas, kai naikini ne kažką kitą, o save. Nes juk norint ką nors pakeisti, reikia pradėti nuo savęs, ar ne?

„- Nesirūpink, – ramina Brendi, – žmonės patys susikurs trūkstamas detales. Taip pat, kaip apie Dievą.“

Šios knygos skaitymas kaip valgymas, kai vienintelis nepatogumas – išsirinkti tokią sėdėjimo poziciją, kad ilgainiui ji nepradėtų varginti. Kad galėtum į nieką nebekreipti dėmesio ir tiesiog skaityti.

Ši knyga – kaip visuomenės veidrodis, o pats tekstas labai vizualus ir viską paprasta įsivaizduoti. Iš esmės, netgi veikėjus. Net jų veidus. Tai būtų puikus kino filmas. Savotiškas „Kovos klubo“ tęsinys. Vizualumą paliudija ir tai, kad, ieškodamas viršelio nuotraukos, atradau (o gal tik – prisiminiau?), jog „No Theatre“ pagal šią knygą ne taip seniai yra pastatę spektaklį (rež. Vidas Bareikis). Tai, tik dar vienas įrodymas, kad knyga paveiki ir pavojingai aktuali.

Persiskaito greitai, tačiau kartais pats tekstas priverčia sustoti ir niekur neskubėti. Nebeskaityti toliau. Suvirškinti tai, ką prarijai. Kad liktų daugiau kitam rytui. Kitai porcijai.

Tai – tokia knyga, kurią, kliudžius žvilgsniu, norisi paimti į rankas, perversti kelis puslapius, šiek tiek paskaityti. Tai – tekstas, kuris užburia savaime.

Panašiai kaip ir siužetas, po truputį dekonstruojantis tavo pasitikėjimą autoriumi, kuris su kiekvienu posūkiu atskleidžia kažką naujo. Kažką, ko nesitikėjai. Kuris su kiekvienu žingsniu parodo, kad viskas – tik iliuzija. Tiek tarp tų minkštų viršelių, tiek juos užvertus.

O ten, kur skleidžiasi iliuzijos, galime daug daugiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tad, skanaus!

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Invisible monsters
Puslapiai: 229 psl.
Leidykla: Kitos knygos
Metai: 2010 m. (originalas – 1999 m.)

(c) veikiantis

“Kovos klubą“ skaičiau būdama gal šešiolikos. Nežinau ar dar nesupratau, ar tiesiog nepatiko ir niekada nebepatiks.

Bet “Nematomi monstrai“ yra.. WOW. Viena nerealiausių knygų, kurias skaičiau per paskutinius ketverius metus. Kosmosas. Gyvenimo biblija. Skaičiau ją gana ilgai tik todėl, kad norėjau, kad kuo ilgiau užtektų, todėl – ne daugiau keturių skyrių per dieną.

Pagrindinė “Nematomų monstrų“ veikėja – populiari manekenė Šenona. Visa šeimos meilė ir dėmesys atitenka nuo AIDS mirusiam broliui Šeinui, o jai nepažįstami žmonės žada didingą ateitį – dar daugiau fotosesijų šlykščiuose vietose, kad manekenės ir rūbai atrodytų kuo gražesni. Bet vieną dieną viskas pasikeičia…

– Na, mergyt, – sako Brendi. – Tai kas gi nutiko tavo veidui?
Paukščiai.
Rašau: “paukščiai, paukščiai nulesė mano veidą“.
Ir pradedu juoktis.

30-ojo kalibro kulka nuplešė Šenonos žandikaulį. Ir dabar ji – pabaisa po dešimtimis šilko vualių, galinti kalbėti tik raštu ant popieriaus.

Mačiau, kaip mano kraujas, snargliai ir dantys išsitaškė ant prietaisų skydelio avarijos metu, tačiau be žiūrovų isterija nieko neverta.

Dabar ji amžinai kelyje kartu su nenusakoma būtybe Brendi Aleksander ir vyru, kurio vardas kinta priklausomai nuo Brendi užgaidų. Brendi – trijų transvestičių seserų produktas ir jos labai didelės plaštakos.

Chuck Palahniuk lieka savimi.
Puslapiai šokiruoja, tekstas verčia gūžtis, persekioja, nuo jo pykina. Sakyčiau, viskas hauntingly beautiful. Ir noriu tikėti, kad dalis to – rašytojo fantazijos vaisius, ne teisybė.

Norint perkelti rėžį odos ir atkurti žandikaulį, reikia nudirti ilgą odos juostą nuo kaklo. Nuo kaklo apačios į viršų, tik palikti nenupjautą nuo pasmakrės. Įsivaozduokite odos atraižą, kabaluojančią jums prie  kaklo, bet vis dar pritvirtintą prie veido apačios.

Ar jus nustebino siužeto vingis “Kovos klubo“ pabaigoje? Nuo “nematonų monstrų“ vingių galima bent tris kartus užsilenkti ir nukristi už lovos.

Sunku pasakoti apie “Nematomus monstrus.“ Kai knyga šūdina – negaila siužetą nupasakoti detaliai, kad skaitančiam recenziją nebekiltų noras skaityti pačia knygą. Ši knyga tokia gera, kad nežinau, ką pasakoti. Viską reikia griebti ir perskaityti.

Vertinimas: 11/10. Skaitysiu dar kartą. Ir dar. O paskutiniu metu tai retai būna.

Pavadinimas originalo kalba: Invisible Monsters
Puslapiai:
229 psl.
Leidykla: “Kitos knygos”
Metai: 2010
Kaina: 22.02 Lt. Pirkti čia.