Charles Bukowski – Dailiausia moteris mieste

Visų pirma, apie knygos išvaizdą – ji puiki. Gražus, akį traukiantis viršelis ir laminuotė (kad negalėtum pavartyti knygyne), suteikianti neskaitytai knygai dar daugiau paslapties. Taip ir norisi tą celofaną nulupti ir išpakuoti Dailiausią moterį mieste kaip dovaną, pamatyti kas slepiasi jos viduje. Bet tuo pačiu norisi jos neliesti ir palikti tokią, kokia yra, amžiams. Tarsi paveikslėlį lentynoje į kurį gražu pažiūrėti ir kuriuo smagu pasidžiaugti jo net neliečiant (šiuo atveju, net neskaitant). Žodžiu, skaitytojas, paėmęs knygą į savo rankas, atsiduria tarp dviejų ugnių, o lupdamas įpakavimą supranta – kelio atgal nebėra.

Kalbant apie tekstą, jis pagauna ir nusineša tave it srauni upė. Buitiški dialogai, neįpareigojančios situacijos. Srovė srauni, todėl niekas ir neverčia žvalgytis gelmės, paprasčiausiai rodo tau nuotraukas, kuriose atspaustas gyvenimas. Iš tam tikro kampo. Tam tikra plokštuma. O kad būtų paprasčiau viską suvirškinti, tas vaizdas susmulkinamas, sumalamas ir paverčiamas žodžiais, kuriuos daug lengviau ir saugiau įsileisti į vidų negu apčiuopiamas patirtis.

Neturintiesiems reikiamų dantų, viskas pertrinta ir sumalta, tuo tarpu turintiesiems belieka šypsotis ir neatskleisti savo paslapčių. Belieka šnabždėtis tarpusavyje, kad, klausyk, gal ir man taip buvo nutikę. Tačiau visa tai – melas, nes jeigu ir nutiko, tai tikrai ne taip, gal tik vos vos panašiai. Tačiau tas panašumas greičiausiai toks tolimas ir neryškus, kad vargu ar palyginsi. Nes tie, kurių patirtys iš tiesų tokios pat, vargu ar atsivers tokią (ar bet kokią kitą) knygą ir vargu ar atras laiko skaitymui. Jie išsislapstę paribiuose ir pakampėse. Spūdina gatvėse nunėrę galvas kažkur tarp eilučių, bet tikrai ne jose.

Knygos mėsa – tai fizinė stimuliacija. Seksas, nuolatinis girtumas, girtėjimas ir girtavimas pateikiami be jokios egzotikos, paverčiami paprasčiausia mechanika. Iš tos mechanikos ir sukonstruota knyga. Iš nedidelių apsakymų, laviruojančių ant tik numanomos ribos tarp realaus ir įsivaizduojamo pasaulių.

Ir nors daugelis istorijų gali šokiruoti savo nuogumu, įsiskaičius, įmanu pajusti, kad autorius norėjo parodyti daugiau negu matosi iš pirmo žvilgsnio. Ne tik paviršių, bet ir esmę, plytinčią kažkur giluminiuose sluoksniuose. Ji retsykiais švysteli prieš akis, o tada neria gelmėn, ir jeigu suspėsi įsitverti, pamatysi daugiau negu žėrintys vandens purslai. O jeigu pasistengsi ir laikysiesi įsikibęs pakankamai ilgai, galiausiai išvysi save. Nuogą, stovintį priešais veidrodį ir garsiai išpažįstantį sau savo baimes.

„visas viešbutis buvo pilnutėlis tokių kaip mes žmonių – žmonių, kurie maukė vyną, dulkinosi ir neturėjo nė menkiausio supratimo, kas jų laukia toliau. retkarčiais kuris nors iš jų iššokdavo pro langą.“

Tokia ir knyga. Pilna sekso, alkoholio ir mėginimų susivokti, kas lieka iš gyvenimo atėmus šiuos du kintamuosius. Deromantizavus juos.

Ši knyga patiks tikrai ne visiems, nes ne visi ištvers, ne visi norės laikytis įsikibę apnuoginto nervo, nuo kurio nuolat justi dirglumas ir skaudesys. Ir tikrai ne visi norės atsidurti knygos pasaulyje. Net jeigu per atstumą. Net jeigu ir stebėtojų vaidmenyse.

Taigi, būkite atsargūs. Nes čia nėra jokio stebuklo, tik juodas, apniukęs dangus. Primityviausi poreikiai ir iš paskutiniųjų sutelktos pastangos prastumti dar vieną dieną. Pradžioje tai privers apsvaigti arba bent įsigeisti apsvaigimo, o tuomet prasidės pagirios ir viskas priklausys nuo to, kaip mokama su jomis susitvarkyti. Nes lygiai taip pavyks susitvarkyti ir su knyga. Su jos metamu šešėliu. Su joje tarpstančiais gyvenimo likučiais.

Vertinimas: 8,2 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Most Beautiful Woman in Town & Other Stories
Vertėja/Vertėjas: Gediminas Pulokas
Puslapiai: 352 psl.
Leidykla: Kitos knygos
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

Tomas Arūnas Rudokas – Saksofonistas

Knygą įsigijau dėvėtų knygų salone, gerokai pasklaidęs senstelėjusius lietuvių autorių opusus. Prieš tai nebuvau skaitęs T. A. Rudoko, tačiau šis vardas kažkuo traukė. Kažkada vedamas tokios pačios traukos įsigijau ir jo PK (pirmąją poezijos knygelę), kurią pervertęs ramiai paguldžiau knygų lentynon. Tuo tarpu “Saksofonisto“ perversti nepakako, norėjosi jį perskaityti.

„Atidarau vienas duris – tamsu, bet kažkas juda kruta, viskas aišku, atsiprašau, uždarau duris, atidarau kitas, kažkokia mergiotė kužda „nereikia“, bet iš balso aišku, kad reikia, ir netgi labai, aišku, atidarau kitas duris – jas tuoj pat užtrenkia jaunuolis, nutaikęs į mane švirkštą kaip šaunamąjį ginklą, ne žmonės, o durys, po velnių, einu myžt, tualeto durys – uždarytos, klausaus, girdžiu gražius garsus, gokčioja kažkas ir nevemia, pastovėjau kiek, trūko kantrybė, gal jums padėti, rėkiu, išsivemti, jei nemokat net išsivemti, tai ką jūs išvis mokat?“

Ši knyga susideda iš trijų apysakų, kuriose sprogsta jaunas ir pašėlęs pankiškas gyvenimas išspinduliuodamas į aplinką nevaržomą meilę, nesibaigiantį alkoholį, narkotikus, visišką atotrūkį nuo pilkos kasdienybės ir maištą, tekantį herojų venomis.

Visos trys apysakos skiriasi, tačiau jų pamatas – vienas. Tai jaunimas, gyvenantis taip, kad turėtų ką prisiminti. Tai nesibaigiančios šventės, šokiai, išgertuvės ir nuotykiai. Tai neblėstantis noras eiti į priekį ir daryti visus į galvą vos tik šaunančius dalykus. Tai gyvenimas čia ir dabar.

„Kaifas poezijos nemėgo. Literatūra jo nejaudino. Jam patiko gyvenimas, natūralus kaip degtinė. Jam patiko degtinė. Poezija jo nesvaigino.“

Jau vien herojų vardai (pseudonimai) pasako apie juos viską, ką skaitytojui reikia žinoti: Kaifas, Boksas, Džiazas, Faina, Gėlelė ir kt. Skaitant atrodo, jog tai, kas parašyta knygoje paimta tiesiai iš gyvenimo. O, turint omeny autoriaus gyvenimą, visai galimas daiktas, kad taip ir yra, kad taip kažkada iš tiesų (galbūt su tam tikromis variacijomis) ir buvo. Ir dėl to skaityti tik įdomiau. Beveik autentika.

Tekstas nėra sudėtingas. Ir nors nešvarus, gatvinis, tačiau nepretenzingas ir neperkrautas. Daug svarbiau ne kaip, o ką ir kodėl norima pasakyti. O pasakoma tikrai įdomių, šmaikščių ir netikėtų dalykų. Skaitant atrodo, kad autorius ir yra tas ant viršelio nupieštas saksofonistas, kuris virkdo savąjį instrumentą, o iš šio pasipylęs džiazas virsta raidėmis, žodžiais, sakiniais ir puslapiais, kurie plaikstosi pavėjui ir prieš vėją – čia lekiant motociklu, o čia jau bėgant maudytis nuogiems į nakties apsiaustą Baltijos jūrą.

„Betgi tu pasižiūrėk, švelniausioji, tu tik pasižiūrėk kaip jis groja, kaip nemokšiškai jis groja! Jis glamžo savo auksinį saksofoną kaip viešnamio kekšę, nes nemyli. Bet ir jo, matau, nemyli niekas, gal tik aš, nes mes visi, švelniuk, esame džiazo vaikai…“.

Persiskaito greitai ir lengvai. Bohemiškai pankiško ir pankiškai bohemiško gyvenimo atšvaitai negrįžtamai nutolusiuose (nes niekada nepatirtuose) prisiminimuose. Nežinau ar paaugliams ši knygelė tiktų, tačiau neabejoju, kad patiktų. O taip pat ir kitiems, kuriems nesvetimas džiazo skonis.

Svarbiausia, kad autorius nieko iš skaitytojo neprašo ir nieko neverčia daryti. Nei įtemptai mąstyti, nei spręsti kokias nors lygtis, nei vertinti ar teisti. Jis tiesiog džiazuoja ir palieka skaitytojui visišką laisvę – prisijungti arba ne. Tad viskas priklauso nuo jūsų – pirmyn.

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 160 psl.
Leidykla: UAB “Rimas“
Metai: 1992 m.
Kaina: 4 Lt. Norint pirkti internetu bandykite ieškoti čia.

(c) veikiantis

Frederic Beigbeder – 14.99

Turiu tokią vieną asmeninę savybę (kuri gal kartais ir pakiša man koją) – jei kas nors labai giria knygą ar filmą, aš nesąmoningai jų vengiu. Nežinau ar dėl to, kad daug visko priklausiusi nusivilsiu, ar dėl to, kad nenoriu “eit su minia“. Panašiai buvo ir su “14.99“. Tiesa, pagal šią knygą pastatytą filmą mačiau kino teatre, tačiau knygą perskaičiau tik dabar.  Daugelis mano pažįstamų, kurie skaitė knygą prieš pamatydami filmą, piktinosi, kad filmas negeras. Aš manau priešingai. Visa knyga tėra vienas ilgas Oktavo pasvarstymas apie šiuolaikinį reklamos pasaulį. Filme iš jos pavyko sukurti siužetą.

Paskutinius metus pati terliojausi su reklama, todėl knygos tema man artima. Taigi Oktavas yra vadinamasis “reklamščikas“. Pertekęs pinigais, nuolat apsvaigęs, bijantis įsipareigojimų ir nuolat svyruojnatis tarp saldaus džiaugsmo ir visiškos depresijos. Ir jis nekenčia to, ką daro:

Rašau šią knygą tam, kad mane atleistų iš darbo. Jei pats išeičiau, negaučiau kompensacijos.

Skaitytojui dažnai labai sunku atskirti, kur tikras gyvenimas, o kur dar viena narkotikų, kuriuos Oktavas naudoja visokius ir dideliais kiekiais, sukelta haliucinacija. Rašau nedidelį minusą autoriui už padriką tekstą. Skaitymas bent jau mane vargino, knyga neįsiminė taip, kaip tikėjausi, kad įsimins.  Pasigedau to siužeto, kuris buvo filme.

Nors ir parašyta lengvu stiliumi, knyga prislegia. Oktavas paranoiškai aprašo reklamos kiekį mūsų gyvenime ir tai, kaip atmestinai, materialistiškai ji kuriama, siekiant bukinti žiūrovą ir pirkėją. Iškyla klausimas: Kas yra tikra? Ir noras to tikrumo ieškoti. O kartais net suima pyktis, kaip žmogus turėdamas viską, ko tu trokšti ir sieki, taip sistemingai griauna savo gyvenimą.

Trumpai pasakyčiau, kad 14.99 –  nesaldus pasakojimas apie nesaldžius dalykus.

O čia geriausia knygos frazė:

– Keistas įspūdis: kai buvau mažas, 2000 – ieji atrodė kaip mokslinė fantastika. Tikriausiai užaugau, nes jie buvo pernai.

Vertinimas: 8/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: 99 francs
Puslapiai: 245
Leidykla: “Tyto alba”
Metai: 2003 (originalas – 2000 m.)
Kaina: 7 Lt. Radau knygų namuose. Pirkti internetu čia.

(C) Rikošetas