Archyvas

Žymių archyvai: Napoleonas

Knyga tamsi ir sunki. Lygiai kaip ir jos viršelis. Ją aptraukusi dulksna, kuri gula ant tavęs sluoksnis po sluoksnio, ir netrukus jautiesi taip lyg temptum su kiekvienu žingsniu vis sunkėjantį svorį.

Siužetas skaitytoją nukelia į XIX a., blaško nuo vieno šešėlio prie kito. Mala po dulkes, tamsą, purvą, nepriteklių, lūšnas bei užeigas. Po gatvės grindinius ir palėpes, kuriose knibžda ne vabzdžiai, o žmonės. Galiausiai visi jie pasklinda. Į miestų aikštes, į užstales ir pastales arba kaip V. – į kažkokią šviesą, kuri tik vaidenasi, o iš tikrųjų yra neįmanoma. Tokiems kaip V. – liūdniausia, jie blaškosi ir neranda išėjimo, tiki pašaipiais žodžiais ir meluojančiomis moterimis, net jeigu visi perspėja to nedaryti. Toks tas V., toks jo gyvenimas, blaškomas vėjo. Čia – kuičiasi arklidėse, o čia – nebetekęs vilties juda su kitais kareiviais kažkokio menamo priešo link. Ir tas judėjimas atrodo amžinas, ir jo tamsa išsklinda kaip rašalas, kol tampa nebesvarbu pusė, kurią palaikai, nes čia nėra pusių, nėra kažkokios ideologijos ar pakylėjimo. Esi tik tam, kad nebūtum vienas. Judi su grupelėmis kitų kareivių (net jeigu paties Napoleono (!) vardu; iš tikrųjų jokio skirtumo kieno). Judi, kol viskas įgrista, darosi koktu ir nepakeliama, kol pradedi vengti paties judėjimo, bet negali nusikratyti jo tamsos ir šešėlių, pro kuriuos visai netikėtai atsiveria Kaunas, Žiežmariai, Vilnius, istorinių įvykių atplaišos, bet visur – ta pati gaišatis ir vargas. Nuo vieno užkampio į kitą.

„Paliovus snigti, temperatūra dar labiau nukrenta. Oras tampa skaidrus ir traškus. Apie vidudienį dienos šviesa sminga tarsi į gilų šulinį, kurio sienos lyg aštriomis geležinėmis adatomis apkaustytos šalčiu. Su kiekviena valanda žvarba smelkiasi vis giliau į plaučius. Veidas ir rankos apmiršta. Dėl vėjo, vėl žeriančio sniegą jiems į akis, regos laukas vis labiau traukiasi, o atstumas tarp pagrindinės kolonos ir belaisvių bei sužeistųjų vis didėja.“

Skaitau apie tą V. žygį per Lietuvą ir jaučiuosi tarsi pabudęs iš kažkokio sapno. Tarsi skaityčiau atskirą gyvenimą. Ir kol esu paniręs į jį, klausiu savęs tik vieno – kur veda ši knyga? Visos dalys turėtų jungtis į bendrą piešinį, tačiau jos, tarsi ta pakrikusi kariuomenė, grupelėmis tolsta viena nuo kitos. Taip ir V., tolsta nuo knygos epicentro. Kartais atrodo, kad vietomis nutolsta taip toli, jog netgi atplyšta ir tampa kažkokia savarankiška atskira dalimi, dydžiu, gyvenimu, turinčiu savo epicentrą ir trajektoriją.

Iš vienos pusės ši knyga apie istorijos paraštes. Apie dalykus, kuriuos įprasmina ne jie patys, o istorija, kurios paraštėse jie atsidūrė. Iš kitos pusės, skaitant šią knygą, sunku išskirti kas vyksta aplink. Kas yra ta istorija, kurios paraštėse tarpsta V. ir kiti gyviai. Nes viską apėmusi niūra ir nyka, o pro jas sunku atskirti, ar žvelgi į pilką dangų, ar tik į žemėtą veidą. Ar girdi žuvėdrų klyksmą, ar vis tik kūdikio. Viskas sulimpa į vieną. Purviną sniego kamuolį. Šaltą, pilkai juodą, dar nespėjusį ištirpti, bet jau atidavinėjantį galus. Ir, žinoma, puikiai suprantantį, kad jo laikas suskaičiuotas. O tas skaičius yra V. Arba Voicekas.

„Ką jam į tai atsakyti? Kad nuo karo žmogus atbunki ir tampi abejingas. Viskas tiesiog slenka pro šalį. Niekas negali jaudrinti ar įstrigti. Nes tai, kas įstringa, anksčiau ar vėliau prišaukia nelaimę.“

Knyga kaip debesys – kartais tiršta ir juoda, o kartais, kur ne kur, nušvinta šviesos properša. Bet po akimirkos ir vėl – virš tavęs tik apniukęs dangus, keletas padrikų paukščių, tolimas klyksmas, o gal kvyktelėjimas, o gal prunkštelėjimas ir vėl viskas iš naujo – dar vienas šešėlis su savomis properšomis. Taip ir slenka tekstas, kaip debesys, genamas nepaneigiamo vėjo. Kol pabaigoje ateina naktis ir tamsa viską sugeria į save, nes prieš jį visi lygūs ir visus ji praryja vienodai.

„Jis eina be paliovos tirtėdamas ir nesupranta, ar jį krečia drugys, ar žemėje pasislinko kokia ašis. Ar todėl medžiai linksta virš kelio tarsi įtempti milžiniško lanko? Ar todėl mėnuo susisupęs į peleninį apsiaustą, o paukščių virtinės danguje braižo keisčiausius raštus? Ar todėl aukštai dausose ratais suka varnos? Ar todėl arimuose riogso palikti plūgai, įšalę į žemę tarsi didžiuliai dantys? Jis svarsto, kad visas tas aplink vykstančias keistenybes kažkam reikėtų paliudyti. Natūrali pasaulio dermė pakirsta. Viskas praradę tvarumą.“

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
W.
Vertėja/Vertėjas: Eglė Raudonikienė
Puslapiai: 424 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

„Noriu paliest tuos veidus. Juos liesti man uždrausta.“

Šią knygą ant savo stalo auginau jau pakankamai ilgą laiką. Ji traukė ne tik gražiu viršeliu, bet ir pačia istorija. Nors iš tikrųjų gal ne tiek auginau, kiek ji augo pati. Augo, augo, ir galiausiai užaugo. O tuomet ir atėjo laikas prie jos prisėsti.

Taigi, apie ką jį? Knygos veiksmas vyksta XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. Pagrindinis knygos herojus – realiai gyvenęs asmuo – karo gydytojas Džeimsas Miranda Baris. Pagrindinė intriga – Džeimsas Miranda Baris visą gyvenimą aplinkinių akyse buvęs charizmatiškas, nepaklūstantis, drąsus, stiprus ir bebaimis bei geidžiamas vyras, iš tiesų buvo… moteris.

„Yra tik vienui vienas dalykas, kurį tu privalai nuo šiolei prisiminti visiems laikams: tu niekada nebūsi mergaitė. Bet tavęs tai nevargins.“

Pasakojimas balansuoja tarp biografinės ir grožinės literatūros, kurios ne tik viena kitai neprieštarauja, bet netgi viena kitą papildo. Veiksmas vyksta laikais, kai vergija buvo natūralus dalykas, moterų išsilavinimas – nesuprantamas reiškinys, o negeriantis ir nerūkantis 11 metų berniukas atrodo keistas ir nepritampantis prie aplinkos.

Džeimsas Miranda Baris nuo vaikystės buvo rengiamas kaip berniukas ir elgdavosi kaip berniukas, o kai jam sukako 10 metų, jo patėvis, dėdė ir kiti artimieji, nusprendė, jog nevalia prarasti vaiko gabumų ir suteikė galimybes Džeimsui Mirandai Bariui siekti išsilavinimo bei gyvenimo aukštumų, su sąlyga, jog šis kitų akyse bus vyras ir niekada gyvenime neatskleis tikrosios savo tapatybės, t.y. moteriškos prigimties. Ties čia visa intriga ir prasideda. Džeimsas Miranda Baris studijuoja mediciną, keliauja po pasaulį, skleidžia savo idėjas ir siekia savo tikslų, kol galiausiai tampa karo gydytoju, apie kurį istorijos sklinda iš lūpų į lūpas. Tikroji jo tapatybė atskleidžiama tik po jo mirties. Tačiau tai nėra spoiler‘is, nes taip parašyta netgi ant knygos nugarėlės. O knygos nugarėlės juk niekada nemeluoja 🙂

Beskaitant, o ir perskaičius, šį romaną mane dažnai pagaudavo jausmas, jog keliauju nuo paveikslėlio ant paveikslėlio, nuo vieno vaizdo prie kito. Tekstas išnyko ir prieš mano akis plaukė vaizdai bei neįtikėtinai ryškios siužeto linijos. Visa buvo tarsi filmas. Užvertęs knygą puikiai prisiminiau bene kiekvieną  siužeto vingį ir kaip visa tai atrodė. Pagal šią knygą sukurtas filmas manau tikrai neliktų nepastebėtas. Tekstas čia buvo ne tikslas, o priemonė ir ši priemonė pasiteisino su kaupu.

Knygoje labai daug intertekstualumo, t.y. spektaklių, pjesių, literatūros kūrinių, paveikslų, mitologijos ir mitų. Daug Homero ir Šekspyro. Tekstas pulsuoja XIX a. pradžia ir įtraukia tarsi verpetas ar sūkurys, o labiausiai žavi tai, jog neįmanoma nuspėti kur ir kaip viskas pakryps kitame žingsnyje, nes siužetas nuolat renkasi ne tam tikrus numanomus posūkius, o visai atskiras ir nenuspėjamas linijas. Skaitymo malonumas triumfuoja.

Net keista, jog romanas parašytas 1999 m., nes jausmas toks, kad apie viską buvo rašyta prieš du šimtus metų, tiems laikams būdingu stiliumi ir kalba. Tarsi  savotiškos kronikos.

„Man patinka tai, kad niekas nenueina vėjais“.

Nepakartojama, pusiau tikra, pusiau išgalvota istorija, nuosekliai išvyniojama tarsi siūlų kamuolys – nuo džiaugsmingos vaikystės, prabėgančios akimirksniu, iki nostalgiškos senatvės, pripildytos ramybės bei prisiminimų oazių.

Knyga, kuri turi užaugti. Knyga, kuri užaugusi, užaugina mus. Rekomenduoju.

Vertinimas: 8.5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
429 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos ledykla
Metai: 2006 m. (originalas – 1999 m.)
Kaina: ~11 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis