Archyvas

Žymių archyvai: moterims

Mano_pirmoji_savizudybe_p1Knyga susidomėjau perskaitęs keletą jos ištraukų internete, taip pat paragintas optimistiškai nuteikiančio aprašymo bei kitų limpančių reklaminių triukų. Tuomet ir pradėjau jos medžioklę, kuri truko kelis mėnesius, kol galiausiai knygų mugės metu ją įsigijau.

Likdavome vieni, viršum kalnų švisdavo ir temdavo oras, beveik visai nemiegodavome, glamonėdavomės iki paskutinių konvulsijų, iki paskutinio prakaito, iki pirmo skausmo.“

Viso, knygoje – dešimt istorijų, kurių kiekvienoje – atiduodama duoklė moterims. Erotiškumas skleidžiasi tarsi gėlės žiedas, be jokių komplikacijų ar suktybių, tiesiog subtiliai ir paprastai, išlaikant paslaptį ir gyvybę, kuri telpa moters akyse, lūpose, paliekamų kvapų debesyse.

Visi tekstai – tai savotiškas patirties žemėlapis, išpažintis, dienoraštis. Skaitant atrodo, kad autorius juos rašė sau, tad trečiojo (skaitytojo) įsikišimas tampa dar labiau viliojantis ir traukiantis, nes pagal nutylėjimą – uždraustas. Viskas veriasi, tarsi pro durų kraštą koridoriaus šviesoje žaidžiantys šešėliai, kuriuos stebėti taip nevaldomai traukia. Stebėti ir pastebėti. Trokšti jų ir jų nešamos nežinomybės, užburtos gaivos, tarsi šalto alaus gurkšnio aprasojusiame bokale karštą vasaros dieną.

Kaip supratote, tekstai veikia. Tačiau tik tol, kol dūmai išsisklaido ir pastebiu, jog jie manęs neįtikina. Neverčia skaityti dar ir dar, neliepia pulti ant kelių prieš nepažįstamuosius.

O tuomet prasideda kita gyvenimo pusė, tokia švelni ir pūkuota, kurioje stinga aštrumo, gebančio pakeisti skaitytoją, paversti žiūrovą dalyviu. Atrodo, skaitai ir skaitai, skaitai ir viskas gerai, ir vienur ar kitur jau būtų galima užsikabinti, tačiau vis kažko pritrūksta, vis kažkas ne taip giliai, ne taip aštriai, ne taip iki galo. Ir taip kiekviename tekste. Iš didelio pluošto vaizdų išlieka vos keli, tuo tarpu visi kiti – nugrimzta į nebūtį ir į ne itin įdomias diskusijas su pačiu savimi.

Belieka spėlioti, ar toks buvo autoriaus pasirinkimas, ar taip tekstą išgyveno vertėjas, tačiau vienaip ar kitaip – knygą perskaityti pravartu ir skaitymo malonumą tikrai patirsite. Bent jau vieną kartą. Bent jau trijose (keturiose, penkiose, etc.) vietose.

Bent jau dėl moterų, kurias verta įamžinti savo pirmąja savižudybe.

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Moje pierwsze samobojstwo
Puslapiai:
303 psl.
Leidykla: Kitos knygos
Metai: 2012 m. (originalas – 2006 m.)
Kaina: ~20 LTL. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Iš karto galiu drąsiai pareikšti: ČIA YRA MANO MOTERIŠKA BIBLIJA. Su U.Barauskaitės kūryba susipažinau gal kokioje devintoje klasėje – į rankas pakliuvo pirmasis jos romanas “O rytoj ir vėl reikės gyventi“. Jau tada viskas atrodė labai artima. “Dešimt“ paskutinį sykį skaičiau būdama 18-iolikos, tada paskolinau draugei ir pamiršau. Atsiverčiau tik po trejų metų. Ir tik dar labiau įsitikinau, kad čia – mano biblija.

Autorė knygoje pasakoje apie dešimt nėštumo mėnesių (skaičiuojant pagal Mėnulio kalendorių). Bet nėštumas tėra viena medalio pusė. Man mieliausias natūralaus moteriškumo aukštinimas. Net ne aukštinimas, o jo, kaip normalaus dalyko, pateikimas, atmetant blizgučius ir soliariumo įdegį. U.Barauskaitė nuotaikingu stiliumi ir su lengva pašaipa pasakoja apie tikrą gyvenimą, su kuriuo kiekviena mūsų anksčiau ar vėliau susiduria. Tik vienos sėkmingai, kitos nelabai.

Mažos mergaitės nori burtų lazdelės, princo su arkliu ir lemtingo pabučiavimo, bet svarbiausia – didelės plazdančios suknelės. Augdamos mergaitės sužino, kad arklį dažniausiai turi kaimietis, visi lemtingi bučiuotojai – vienodai įkaušę, o burtų lazdelės užstato neplanuotą vaiką. Užtat suknelių – pilni salonai!

Internete pilna komentarų, kad knyga buitiška, kad kažko nepakylėja link pilnatvės, kad nešventina nėšumo, moterų ir bla bla bla. O man gera skaityti, nes ir mano buitis buitiška. Gera žinoti, kad ne aš viena vaikščiodama gatvėmis skaičiuoju katinus, matau varnas. Kad ne aš viena noriu inkšti iš ilgesio, kai mylimojo nėra šalia, tačiau jaučiuosi pilna nesuprantamo užsispyrimo jam neskambinti. Kad ne man vienai apsireiškia kadaise mylėti vyrai ir sudarko tobulą ramybę. Ir saugumą suteikia tai, kad knygos pabaigoje, kad ir kiek kartų beskaitytum, rasi tą pačią jaukią ir teisingą tiesą (žinoma, jos neatskleisiu :P).

Su šia knyga siejasi per daug mano gyvenimo asmeniškumų, kad galėčiau ramiai apie ją pasakoti. Pabaigai galiu pasakyti tik tiek, kad jokia kita knyga (tuo labiau lietuviška knyga) nepadarė tokios įtakos man, mano pasaulio suvokimui, požiūriui į save, santykius, vyrus ir į moterišką literatūrą (Bridžita Džouns turėtų slėptis po pernykščiais lapais). Tik nežinau, ar vertą ją skaityti vyrams. Dažnas nesupras, pasipiktins ar įsižeis, o jautresnis gali ir gauti traumą nuo nėščios moters jausenų aprašymų ar žodžio “mėnesinės“.

Amžina tiesa:

Vyrai geria, nes jiems linksma, moterys geria, nes nekenčia savo aukštakulnių.

Vertinimas: 13/10 – primygtinai rekomenduoju.

Kita informacija:
Puslapiai:
227
Leidykla: “Tyto Alba”
Metai: 2005 m.
Kaina: Nebepamenu, bet abejoju, kad dar pavyktų kur nors rasti. manoknyga

(c) Rikošetas