Archyvas

Žymių archyvai: mitai

Tai knyga, kuri labai gerai susišaukia su tuo už lango pulsuojančiu karščiu (o jeigu lyja – su jo atmintimi), su svilinančia saule, su žmonėmis tarp kurių vaikšto dievai ir pusdieviai. Skaitant tokią knygą ir pats sau pradedi kelti klausimą, kad galbūt ir tu esi vienas iš jų?

„Gal jis ir jaudinosi, bet net ir aš to nepastebėjau. Žiūrėjau, kaip sveikinosi su kariais, tarė skambius žodžius, privertusius juos dar labiau pasitempti. Jie plačiai šypsojosi, pamilę stebuklingąjį savo karalaitį – jo spindinčius plaukus, nepermaldaujamas rankas, miklias kojas. Tiesėsi į jį kaip gėlės į saulę, gerdami jo spindesį. Kaip ir sakė Odisėjas, jo šviesos užteks visiems tapti didvyriais.“

Pradėjus skaityti į tekstą panyri kaip į vandenį, į karštį, į klampią masę, kurioje atsimerkęs supranti, kad esi jau ne čia, o ten. Mitų ir legendų pasaulyje, Egėjo jūros pakrantėje, tarp tų, kurių vardus esi ne kartą girdėjęs. Jie įsispaudę tavo atmintyje giliau už jų kūnų šešėlius, todėl neprisimeni kas jie ir ką padarė, tačiau žinai jų vardus, o netrukus uždanga pakyla ir pamatai kokį svorį kiekvienas jų nešasi su savimi, iš kur gimsta stiprybė ir abejingumas, šilti prisilietimai ir kraują stingdanti beprotybė. Tai knyga, kuri nuplauna tarsi jūros banga, tarsi vanduo, užliejantis saulės įkaitintus akmenis. Tavo pėdos dega, o akys kupinos troškimų.

„Galiausiai Pelėjas padavė sūnui ilgą ietį, kurios kotas buvo išdrožtas iš uosio medelio nulupta žieve ir taip nugludintas, kad spindėjo lyg pilka liepsna. Duodamas pasakė, kad ji nuo Cheirono. Palinkę prie ieties, lietėme jos paviršių, tarsi norėdami apčiuopti kentauro paliktus pėdsakus. Miklios Cheirono rankos turėjo užtrukti ne vieną savaitę, kol padarė tokią nuostabią dovaną; tikriausiai pradėjo ją beveik tą pačią dieną, kai išvykome. Ar žinojo, ar tik numanė Achilo likimą? Gal vieną gulintį rausvoje oloje jį pasiekė pranašystės blyksnis? Gal tiesiog su kartėliu ją nuspėjo, pripratęs, kad berniukus nuolat moko muzikos ir medicinos, o jiems galiausiai tenka žudyti.“

Skaitant tokią knygą laikas tiesiog sprogsta ir nors negaliu susitapatinti su aprašoma vyriška aistra, bendra istorija užvaldo, o akcentai smūgiuoja tiksliai į saulės rezginį ir tau iš karto užgniaužia kvapą. Skaitai, nes knygoje kur kas daugiau negu paviršius. Skaitai net žinodamas kuo viskas baigsis. Skaitai žavėdamasis autore, kuri pasakoja visiems žinomą istoriją, tačiau tai daro savaip. Ir tas „savaip“ veikia, yra gyvas, srūva tarp pirštų. Už tai, žinoma, valio ir vertėjai, nes tai ne ką mažesnis (o gal net – ir didesnis) darbas – prakalbinti knygą taip, kad pasinertum į ją negalvodamas apie nieką, kas vyksta aplinkui.

„Pirmą kartą gyvenime jis per lėtas. Dievas galingai atmuša kirtį. Achilas klupteli. Tik truputėlį, vos vos susvyruoja, beveik to nepastebiu. Tačiau dievas pamato. Tą akimirksnį, kai Achilas susverdi, piktai, pergalingai puola į priekį. Smogdamas lazda brėžia ore mirties arką.

Verčiau jis nebūtų apsigavęs; aš irgi. Tos kojos niekada nesuklupo, nė karto per visą laiką, kiek jas pažinojau. Jei ir suklystų, tai tik ne tie grakštūs kaulai ir nutekinti raumenys. Achilas kaip jauką metė žmogiškąją klaidą, ir dievas užkibo.“

Tuo tarpu pati istorija (ir kaip ji nupiešiama knygoje) – didinga, tragiška, dramatiška. Tikras triumfas. Mitai ir legendos, dievai ir karaliai. Jų daug. Visa galybė. Tačiau visi jie tarsi sustingę ir tik vienas šviesos (tamsos?) blyksnis blaškosi aplink, klaidžioja, nerimsta. Tai – Achilas. Kito tokio nebuvo ir nebus. Tai jo istorija, šauksmas, giesmė, giedama visų mirusiųjų (o ypač vieno) lūpomis.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Song of Achilles
Vertėja/Vertėjas: Adonė Mitkevičienė
Puslapiai: 384 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Miller_Kirke_VRSL2019.inddŠi knyga yra kažkas tokio. Kažkas, ką aprašyti ar net pradėti aprašinėti, iš karto pritrūksta žodžių. Visas tekstas, po juo besislepiantis veiksmas, o tuo pačiu ir visa dvasia yra šiek tiek aukščiau mūsų, todėl natūraliai – labiau dieviška nei žmogiška. Kažkas iš kito pasaulio. Iš to, kuriame susitinka, susigrumia, įsimyli, išsižudo, stoja vienas prieš kitą ir t.t. titanai, dievai, mirtingieji ir pabaisos. Pasaulio apie kurį mes vis dar girdime iš aplink mus sklandančių vardų, prietarų, patarlių. Pasaulio, kuris, kaip paaiškėja, tūno mūsų galvose vos už kelių vingių, o tai reiškia, daug arčiau negu galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Pradėjus skaityti nereikia daug, kad pajustum kaip tekstas išmeta tave už įprastų ribų, be didelių emocijų perlaužia ir vienu lengvu judesiu visą buitį bei paikus, atrodytų, per amžius nekintančius dėsnius paverčiantis niekiniais. Pasaulis į kurį įžengi atsivertęs knygą priklauso dievams ir titanams. Ir su kiekvienu puslapiu suprantu kaip labai jo buvau pasiilgęs. Net jeigu to ir visai nežinojau.

Siužeto ašis – deivė Kirkė, priklausanti titanų giminei. Apie ją ir sukasi visas veiksmas, dievų bei mirtingųjų šokis. Visi jie vienaip ar kitaip yra susiuvami su Kirkės istorija. Visa mitologija tarsi traukiama nežemiško magneto priartėja prie Ajajos salos į kurią ištremiama Kirkė ir kurioje laikas praranda savo prasmę. Šimtai ar net tūkstančiai metų. Dievai nežino laiko ir jo neskaičiuoja. Rašau ir matau, kad žodžiai niekaip neišsitenka aprašyti šią knygą, nes čia reikia ne aprašinėti, o nerti į ją stačia galva nebijant nusilaužti kaklo, nes skaitydamas anksčiau ar vėliau pasijusi ir pats šiek tiek nemirtingas.

„Kai gimiau, žodis, nusakantis tai, kas esu, dar neegzistavo. Mane vadino nimfa, manydami, kad aš tokia pati, kaip mano motina, tetos ir tūkstančiai pusseserių. Mūsų, žemiausių iš žemiausių deivių, magiškosios galios buvo tokios kuklios, kad vargiai laidavo amžiną gyvenimą. Mes kalbėjomės su žuvimis, puoselėjome gėles, iš debesų mokėjom ištraukti lietų, iš jūros – druskos rieškes. Pats žodis, nimfa, apibrėžė mūsų ateities ilgumas ir platumas. Mat mūsų kalba jis reiškia ne šiaip deivę, bet nuotaką.“

Žodžiu, tikrai įspūdinga knyga, todėl labai nudžiugau sužinojęs, kad HBO nusipirko teises pagal šią knygą statyti mini serialą (8 serijos). Kirkė tikrai to verta, jau dabar matau milžinišką susidomėjimą serialu, o tai reiškia – ir dar kartą knyga, kurią tuomet perskaityti jau tikrai norės visi ir visos. Jie ieškos jos, o tu jau būsi patyręs. Ir gal net kelis kartus. Nes tai pasakojimo šedevras. Vienas iš tų, kuriuos rekomenduoju be sąžinės graužaties.

Dievų ir mirtingųjų sintezė, silpnybės ir stiprybės, besimaišančios tarpusavyje, daug paskirų mitų ir istorijų, daug pabirusių paveikslėlių, vardų, nuotykių ir tragedijų, nusidriekusių per vieną didelį audinį, nuaustą Dedalo staklėmis.

Skaitykite, būtinai skaitykite, kad prisimintumėte, kad atrastumėte iš naujo, kas yra tas tikrasis skaitymo malonumas.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Circe
Vertėja/Vertėjas: Eglė Raudonikienė
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Po labai ilgo abstinencinio laikotarpio ir vėl pribrendo noras skaityti. Tiesiog čia ir dabar. Kadangi neskaitytų knygų jau prisikaupė daugiau negu būtų moralu minėti, tai pamėginsiu po truputį grįžti.

Taigi – „Vėjas mano akys“.

Policininkai pavežėjo mane ligi viešbučio, ir dėl viso pikto paklausė, ar norėčiau rašyti skundą, tačiau paklausė tokiu tonu, kad aš nenorėčiau.

Toks priėjimas ir prie šios knygos, kurią paėmus į rankas visa S. Parulskio povyza lyg ir klausia: „galbūt norėtum perskaityti šią knygą?“. Tačiau paklausia tokiu tonu, jog atsisakyti tiesiog negaliu. Ir tebūnie tai „atostogų romanas“.

Trumpas siužeto nupasakojimas atrodytų daugmaž taip: Odisėjas (pagr. herojus) atskrenda į Graikiją, oro uoste sėda į taksi ir važiuoja į viešbutį, tačiau pakeliui  taksistas numiršta, mašina nurieda nuo kelio ir prasideda detektyvas bei  nesibaigiantys klausimai. Sakyčiau, kažkuo primena D.Brown‘ą, nes kartais atrodo, jog besiaiškinant painią įvykių spiralę, kažkur už kampo slepiasi iliuminatai su savo legendomis ir padavimais. Tik, žinoma, lietuviška jų versija – padėvėta ir visiems atsibodusi.

Pats pasakojimas primena švelnų Č. Bukowskį – nuolat geriama, keikiamasi ir mėginama žaisti erotikos kortomis, tad neišrankus skaitytojas, labai greitai užkibs ant šio S. Parulskio kabliuko ir net nesuvokdamas apie ką skaito, jausis patenkintas. Juk tai – atostogų romanas ir iš esmės čia nesvarbu apie ką, svarbu kaip. Akimirkos žavesys. Ar ne tiesa?

Taigi, alkoholis ir erotika. Ir klausimas, kas S. Parulskiui išplovė smegenis? Bet gali būti, jog jis su mumis tiesiog žaidžia. Ir žaidžia taip, kad mes niekada nepasijusime nugalėtojais, o būsime priversti vien tik: „<…> vemti šachmatų figūromis.“. Turiu pripažinti, jog žaidimas nuostabus. Pripažinti ir išvysti besišypsantį S. Parulskio veidą, nuoširdžiai besijuokiantį iš mūsų beviltiškumo.

Ir jei iš pradžių dar priešinamės, tai su laiku, puslapis po puslapio, S.Parulskis vis tik nugali, sulaužo mus ir įskiepija veiksmo sekimą bei norą sužinoti kuo viskas baigsis. Negalima sakyti, jog knyga nelogiška ar neteisinga. Ne, knyga turi stiprų pagrindą, žodyną, stilių bei istoriją nuo kurios nenuklystama ir tai įrodo, jog autorius išmano ką daro. Ir dabar jis juokiasi. Juokiasi, juokiasi, juokiasi. Kaip visada – parulskiškai.

Teksto paprastumas kartais primena greitą maistą. Ir nesvarbu, patinka ar nepatinka, tiesiog norisi visą tai suvartoti. Ir kuo toliau, tuo daugiau. Norisi patenkinti alkio, net jeigu ir fiktyvaus, jausmą.

Jeigu  kas nors labai atkakliai tvirtina, kad ko nors bijo – su tokiu tipu reiktų elgtis atsargiai. Kaip ir su tais, kurie prisiekinėja, kad nieko nebijo. Kraštutinumai visuomet baigiasi nusikaltimais.

Detektyvai, intrigos, šiza ir nuogos moterys šokančios ant restorano virtuvės stalo. Kaip jau minėjau – atostogų romanas.

O kad būtų dar paveikiau, visur apstu nuorodų bei aliuzijų į graikų mitus. Tik kartais kyla klausimas ar nebuvo šiek tiek persistengta ir perspausta?  Juk didžioji dalis šio “atostogų romano“ auditorijos be atskirų paaiškinimų vis vien turbūt nesupras ką tais vardais norėta pasakyti. Bet ar tikrai norėta? Kartais atrodo, jog tai tiesiog pigus triukas timptelti už skverno dar vieną skaitytoją. Kaip jau minėjau – primena D. Brown‘ą, lengvai atskiestą ir pritaikytą lietuviškai vartosenai.

Pati istorija keista ir balansuojanti tarp „neaišku kur“ ir „neaišku kaip“. Atrodo, jog tai eilinis autoriaus žaidimas ir jis džiaugiasi šia galimybe atsikvėpti. Susidaro įspūdis, jog tai žingsnis atgal, tarsi poetas imtųsi kurti tekstus pop dainoms. Bet S. Parulskis nėra durnas, tad galbūt dabar belieka tikėtis dviejų žingsnių į priekį?

Knyga susiskaito per du vakarus. Ar daug mumyse jos lieka? Neaišku. Tačiau, ar toks jos tikslas? Juk skaitymas – tai malonumas. Ir tikrai bus tokių, kurie skaitydami šią knygą tą malonumą patirs. O po to ir toliau gyvens, savo šmaikščius ir nepakartojamus gyvenimus, laukdami ne kito atostogų romano, o tiesiog kitų atostogų.

Vertinimas: 6.7-7.2/10

Kita informacija:

Puslapiai: 237 psl.
Leidykla: “Baltos lankos”
Metai: 2010 m.
Kaina: ~27 Lt. – internetu nusipirkti galite čia.

(c) veikiantis