Archyvas

Žymių archyvai: Milan Kundera

nereiksmingumo sventeMilan Kundera – mano sena meilė, kurios vardą ištarus atsidūsta visos lentynose besiilsinčios pastarojo knygos. Nė viena jų nebuvo parduota ar išmainyta ir nors iš skaitymo atminties belikęs tik jausmas, jis vis dar kelia gražius ir sentimentalius prisiminimus. Iš serijos – o, kaip buvo gerai.

Todėl sunku patikėti, kad mano rankose nauja M. Kunderos knyga. Sunku ir šiek tiek nedrąsu. Lyg žvelgčiau į šešėlį, sugrįžusį iš praeities. Nes, o kas, jeigu ji nepateisins lūkesčių? O kas, jeigu mes užaugome, nutolome ir vienas kitam būsime nebeįdomūs? Todėl knygą imu su nerimu. O šalia nerimo ir jaudulio, tam tikra baimė, kad knyga labai plona. Tokia plona, kad net nedrąsu atsiversti. Nes o kas, jeigu buvusi meilė sugrįš, bet bus tokia trumpa, kad šįkart už vis labiau skaudės išsiskirti?

Kaip numalšinsiu tą skausmą? – klausiu savęs ir iškart atsakau, kad juk tam ir atsiduso lentynų gelmėje kitos M. Kunderos knygos. Juk galėsiu paimti bet kurią ir dar kartą išgyventi mūsų aistrą. Taigi, viskas nėra taip fatališka ir todėl ramiau. Todėl jau galima. Imti ir atsiversti.

„Dviejų buvusių kolegų susitikimas baigėsi tuo gražiu judesiu. Tačiau negaliu išvengti vieno klausimo: kodėl D‘Ardelo sumelavo?“

Jau buvau kiek primiršęs autoriaus tekste keliamus klausimus sau pačiam ir mėginimus į juos atsakyti. Jo balsas aidi tarsi iš dangaus. Teigia ir tuo pačiu abejoja. Abejoja ir tuo pačiu virsta vienu iš veikėju, kuris vėlgi teigia (tik šį kartą jau savo lūpomis) ir tuo pačiu toliau abejoja!

Skaitant neapleidžia žodžių junginys – „paprasti žmonės“. Kaip ir kitos M. Kunderos knygos, ši irgi apie juos. Paprastus žmones, paprastas vietas. Tačiau pats tekstas priešingai – nepaprastas, pjaunantis visus išorinius sluoksnius, neišvengiamai artėjantis prie esmės, prie žmogaus šerdies, žmogaus žmogiškumo.

„Ji supranta, kad mirtis nebus lengva ir kad jos didžiausias priešas bus ne neišdildomi geros plaukikės refleksai, o kažkoks žmogus, kurio ji nenumatė. Jai teks kovoti. Kovoti, kad išgelbėtų savo mirtį.“

Knygos siužetas – tai pažirusi dėlionė. Skirtingi žmonės, skirtingos situacijos, po truputį atsiskleidžiantys ir atskleidžiami jų tarpusavio ryšiai. Bet pažvelgus giliau išryškėja, kad iš tikrųjų juos jungia ne tie ryšiai, o liūdesys ir ant knygos viršelio ištransliuotas nereikšmingumas. Tai ir yra knygos vardiklis. Jausmas kurį autorius piešia įvairiomis kasdieniškomis situacijomis, žmonių santykiais. Skaitai ir nepajunti, kaip esi apsupamas ir įtraukiamas į svetimus gyvenimus. Patiki tuo, kas yra rodoma ir po to jau neklausinėji, tik seki paskui.

Paryžius ir Rusija. Stalinas ir kurapkos. Kasdieninių pokalbių ir situacijų užuolaidos. Virš kažko nematomo ir neapčiuopiamo, bet už vis svarbiausio.

O knygą užvertus, jauti, kad jos ratai, tarsi greito lenktyninio automobilio, puikiai sukimba su trasos paviršiumi, tačiau vis vien kažkodėl nevalingai norisi klausti, ar ne per daug juose oro? Ir ar tas oras per daugelį metų neįsiskverbė į dviejų mylimųjų (autoriaus ir skaitytojo) santykius? Ar nėra jis kažkoks keistas? Kažkoks stebinantis? Kažkoks verčiantis susimąstyti? Taip ir lieki nesupratęs. Siekiantis atsiversti šią ploną knygą dar kartą ir pradėti viską nuo pradžių. Tik jau šiek tiek kitaip. Jau pasislinkdamas kiek arčiau ir jausdamasis kiek drąsiau prie savo niekur nedingusios meilės.

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
La fete de l’insignifiance.
Puslapiai: 128 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Vertėjas/vertėja: Goda Bulybenko
Metai: 2017 m. (originalas – 2014 m.)

(c) veikiantis

Po pakankamai ilgo laiko, grįžau prie M. Kunderos. Jau buvau pasiilgęs to lengvo žaidimo ir to grakštaus bėginėjimo emocijomis, jausmais bei išgyvenimais, atskleidžiant įvairiausias jų galimas bei tik nuspėjamas kryptis.

Taigi „Atsisveikinimo valsas“. Romano intrigų užuomazgas trumpai galima nusakyti taip – atokiame kurorte dirbanti seselė paskambina garsiam trimitininkui, kuris čia koncertavo prieš keletą mėnesių ir pasisako, jog  po jų vienos nakties nuotykio, laukiasi nuo jo vaiko. Trimitininkas, žinoma, vedęs, o seselė  – neturinti kitos vilties pabėgti iš jai jau įgrisusio kurorto. Taigi, trimitininkas sumano, jog geriausias būdas viską sutvarkyti – tai įtikinti ją, kad ši pasidarytų abortą, tuo tarpu ji mėgina laikytis savo, nes būsimas vaikas – vienintelis dalykas, kuris ją dar gali išgelbėti.

„Baimė būti apkaltintam žmogžudyste buvo nė kiek ne mažesnė nei baimė būti įvardintam tėvu.“

Aplink šį branduolį ir sukasi visas veiksmas. Trimitininkas atvyksta į kurortą, mėgina įkalbėti seselę pasidaryti abortą, derina visas smulkmenas su gydytoju nuo kurio čia priklauso bene viskas, ir taip po truputį įsisuka visa veiksmų spiralė. Labai greitai čia atsiranda ir trimitininko žmona, ir seselės gerbėjas, ir senyvas atostogaujantis amerikietis, ir čia besigydančios moterys bei vienos iš jų globėjas, ir daugelis kitų.

Kundera ir vėl žaidžia. Tačiau viskas taip gražu, jog šypsaisi ir džiaugiesi žinodamas, būtent to ir troškai.

„Aš ir nesu nei impotentas, nei homoseksualas. Kur kas blogiau, – melancholiškai pripažino Klima.  Aš myliu žmoną. Tai mano erotinė paslaptis, visiškai nesuprantama daugumai žmonių.“

Ir nors istorija prasideda pakankamai įdomiai, įsibėgėjus įdomumas truputį slopsta ir atrodo (jau nebe pirmoje knygoje!), jog Kundera užsižadė. O tuomet po kelių tokių užsižaidimo atodūsių, lyg iš po sniego ir vėl išnyra žemė bei pirmieji žolės daigai, o čia ir vėl tampa įdomu. Tad, kaip jau įprasta Kunderai, istorija pinasi ir neaišku nei kas, nei kaip. Aišku tik tiek, jog priartėjus prie pabaigos, visi veikėjai būna pavyzdingai pristatyti ir surinkti kone į vieną vietą, kur ir turėtų įvykti kažkas esminio, išsprendžiančio visus neišspręstus klausimus.

Vis tik turiu pripažinti, jog artėdamas prie kūrinio pabaigos, girdėjau kitus akordus. O Kundera ėmė ir užbaigė paprasčiausiu keliu. Suprantama, racionaliai, logiškai ir netgi šiuo požiūriu ganėtinai džiuginančiai, nepaliekant papildomų klausimų. Bet kažkur giliai vis tik glūdėjo noras, jog koncertas užsibaigtų perplėšiant gitaros stygas, o ne lėta ir lyrine fleitos melodija. Bet gal čia tik aš ir mano norai.

Knyga man patiko tuo, kaip Kundera rūpinasi savo veikėjais  ir kaip juo saugo, tausoja bei neišskiria kurio nors vieno prieš kitus, o stato visus į vieną gretą, taip žaisdamas įtampa ir palikdamas nežinomybę iki paskutiniojo veiksmo, kuriame ir turi paaiškėti, kam teks nusikaltėlio, o kam teisėjo vaidmuo.

Jeigu iš visų perskaitytų šio autoriaus knygų reikėtų rinktis, kurią skaityčiau antrą kartą, šios nesirinkčiau. Tačiau lygiai taip, negalėčiau sakyti, jog skaitydamas šią knygą vien tik tuščiai sugaišau laiką. Tai kažkas tarp vieno ir kito. Siūlau perskaityti ir nuspręsti patiems į kurią pusę nusvirs jūsų svarstyklių lėkštelė.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
“Valčik na Rozloučenou”
Puslapiai:
239 psl.
Leidykla: “Tyto alba“
Metai: 2001 m. (originalas – 1996 m.)
Kaina: ~10Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis