Archyvas

Tag Archives: meilė

Apsilankius senų knygų išpardavimo vietose, nori nenori prisirenki klasikos už dabartinėms knygoms juokingą kainą. Taigi, nori nenori negalėjau neužsikabinti už F. Dostojevskio, net jeigu anksčiau jo skaitęs ir niekada nebuvau. Klasika vis dėlto yra klasika. Nevertinama ir nenuvertėjusi.

Ką būtų galima pasakyti apie „Pažemintuosius ir nuskriaustuosius“? Skaičiau gana ilgai.  Tačiau negaliu pasakyti, jog nuobodžiai. Knyga patraukia. Galbūt patraukia jau vien tuo, jog prieš paimdamas ją į rankas žinai, kad negalėsi ja nusivilti. Kad reikia iš tokios knygos pasimokyti. Reikia kiekviename net ir negatyviausiai atrodančiame dalyke pamėginti įžvelgti pozityvą. Tai, žinoma, apsunkina išankstiniais ir visiškai nereikalingais įsipareigojimais, tačiau kiekvienas nešamės savo istoriją, todėl ir ši knyga mano rankose negalėjo būti kitokia negu buvo.

Tačiau tikrai nebandau pateisinti nei savęs, nei knygos, nes ši iš tiesų yra gera ir verta klasikos vardo. Jeigu reiktų ją apibūdinti keliai žodžiais, tam puikiai tiktų šie – jausmai, jausmai ir dar kartą jausmai. Čia pasakojama paprasta ir aiški istorija. Istorija kaip gyvenimas. Su visais sunkiai įtikinančiais atsitiktinumais, sutapimais, su visomis nereikšmingomis detalėmis ar nelogiškais posūkiais, su visais užglostymais ir susiguldymais į paskirtas vietas. Istorija kaip gyvenimas, kuris stebina ir verda pats savyje. F. Dostojevskis rašo apie žmones. Pažemintuosius ir nuskriaustuosius. Apie tėvą, prakeikusį dukterį, apie rašytoją tapusį ne mylimuoju, o tik geriausiu savo mylimosios draugu, apie mergaitę, užsispyrusią visą gyvenimą elgetauti, apie senelį, pykstantį ant viso pasaulio, apie naivuolį, kuris blaškosi tarp dviejų merginų ir mėgina prieštarauti savo tėvui, tačiau pats to nesuprasdamas jam paklūsta, apie kunigaikštį, kuris gviešiasi sau naudos visais įmanomais būdais, apie, apie, apie. Viskas supinama į daugiabriaunę istoriją, kurios pagrindiniai akcentai yra išpažintis ir išsikalbėjimas. Istoriją, kurioje jausmai ir tų jausmų įtakoti poelgiai sąveikauja tarpusavyje ir atspindi pasaulį, kuriame gyvename. Pasaulį, kuris nėra teisingas ir kuriame visuomet egzistuoja pažemintieji ir nuskriaustieji. Egzistuoja ir egzistuos. Ši knyga – tai tarsi pamokslas, skirtas, kad vieni suprastų kaip elgtis negalima, tuo tarpu, kiti – kaip privalo pasielgti idant nereiktų kentėti. Knyga apie pasiaukojimą ir meilę, apie neapykantą ir savigailą, apie jausmus, kurie nešasi su savimi ilgas ir skaudžias istorijas bei laimingus ir besišypsančius prisiminimus.

„Giria žmogų, – galvojo ji apie mane, – o už ką – nežinia. Rašytojas, poetas… O kas gi yra rašytojas?“

Perskaityti rekomenduoju jau vien dėl to, kad tai – klasika. Taip pat dėl to, kad tai – puikus meilės (ar galima taip sakyti?) romanas. Geras vertimas ir užsimiršti leidžiantys tekstai – tai berods viskas ko reikia. Visa kita – užversti perskaitytą knygą ir tapti bent dalele geresniems.

Vertinimas: – / –

Kita informacija:
Puslapiai:
367 psl.
Leidykla: Vaga
Metai: 1979 m. (originalas – 1956 m.)
Kaina: ~4,50 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Reklama

Šią knygą nusipirkau, nes turėjau dovanų kuponą ir buvo likę dar keletas neišnaudotų litų. Taigi pabandžiau surasti ką nors įdomesnio knygyno skyrelyje, kuriame nukainotos knygos yra dar labiau nukainotos (dvigubas efektas! 🙂 ). Suma sumarum, šis romanas man kainavo 2,80 Lt.

Romano vieta – tai Rusijos okupuota Lenkija, kurioje vyrauja skurdas, nepriteklius ir kt. sovietų okupuotų šalių ypatybės puikiai pažįstamos lietuviams.

Pagrindinis romano herojus – garsus Lenkijos rašytojas, kuris paskutiniu metu nieko neberašo (arba rašo tik savo malonumui, kitaip tariant – į stalčių).

Veiksmas prasideda ryte. Tą dieną oficialu vizitu į Lenkiją atvyksta Rusijos sekretorius, o tai reiškia priverstinę šventę visoje šalyje. Pradžia ganėtinai lėta ir atrodo nieko ypatingo nežadanti, tačiau visai netrukus pas pagr. herojų užsuka du seni jo draugai:

„- Norime tau šį tą pasiūlyti. Kolegų vardu. <…>
– Ir ką gi man pasiūlysite?
– Šiandien aštuntą valandą vakaro susideginti prie partijos Centro komiteto.“

Štai čia įvyksta lūžis ir prasideda visas siužeto įdomumas. Romano laikas – tai 12 valandų nuo šio pasiūlymo iki pačio įvykio. Dvylika valandų abejonės ir apsisprendimo. Pagr. herojus lyg ir sutinka, tačiau yra visiškai neprognozuojamas todėl neįmanoma nuspėti kaip viskas baigsis. Visas romanas – tai nuolatinis balansas, bandymas išsilaikyti ant lyno, apsisprendimo ribos. Tai kelionės per miestą, įvairūs barai, seniai matyti draugai, netikėti performansai ir kiti nuostabą keliantys nutikimai. Ir kiekviename žingsnyje – įtampa dėl galutinio sprendimo, amžina abejonė. Visa knyga – dvasinės pusiausvyros viražai. Kiekviename žingsnyje sveriami „už“ ir „prieš“.

„Dabartinis mūsų skurdas skaidrus kaip stiklas ir nematomas kaip oras. Mūsų skurdas – tai kilometrinės eilės, nuolatinis stumdymasis alkūnėmis, tai piktas valdininkas, be priežasties vėluojantis traukinys, fatalinių jėgų išjungtas vanduo, t.y. vandens stoka, ir netikėtai uždaroma parduotuvė, tai įsiutęs kaimynas, melagingas laikraštis ir ilgas valandas trunkanti kalba per televiziją vietoj sporto varžybų transliacijos <…>“

Pats tekstas, savo ruožtu, ganėtinai painus ir trūkčiojantis. Kartais atrodo, kad loginiai kirčiai ar emociniai pakilimai galėtų būti labiau pabrėžti, aiškiau sudėlioti akcentai, atskleistas teksto tvirtumas, parodytas jo pagrindas. Galbūt tai vertimo problema, o galbūt kažkas kito. Nežinau, tačiau vienaip ar kitaip knygą skaityti noris vien dėl to, kad sužinotum kaip ji baigiasi. Būtent šis ypatingai stiprus siužeto užkabinimas ir yra pagrindinė knygos ašis, dėl kurios jos nesinori paleisti iš rankų. Net dabar, galvojant apie visą tai, man kyla noras dar kartą viską perskaityti ir pastebėti tai, ką pirmą kartą skaitydamas praleidau. O pastebėti tikra būtų ką, nes tekstas margas ir turintis savyje daug nuorodų bei aliuzijų. Tuo tarpu pati pabaiga.. na, bet ją perskaitysite patys 🙂

Knyga tikrai geresnė nei vidutinė ir tie 270 psl. ramiai bei įdomiai susiskaitė per kelis vakarus. Taip pat norintieji čia suras nemažai įdomių minčių bei pamąstymų, kurie kitose knygose išnyksta bendrame teksto sraute, o štai čia – gražiai iškyla į paviršių. Arba atvirkščiai – nuostabiai nusėda dugne.

„Taip, po gerų pietų paskaitinėsiu laikraščio skiautę <…> Peržvelgsiu nekrologus <…> O paskui žiūrėsim.“

Rekomenduoju tiems, kurių nepurto nuo sovietinio gyvenimo aprašymų ir nuotaikingų pafilosofavimų apie tai.

Vertinimas: 8,5/11

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: “Mala apokalipsa”
Puslapiai:
270 psl.
Leidykla: “Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla”
Metai: 2001 m. (originalas – 1979 m.)
Kaina: ~3 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Viena iš tų knygų, apie kurias kalbėti man labai sunku. Tuoj paaiškinsiu kodėl.

Pasakojimas sukasi apie Erkiulį Barfusą – berniuką invalidą, gimusį viešnamyje. Berniukui nepasiseka dėl išvaizdos: jis neturi ausų kriauklių, vietoj rankų telikusios silpnutės sudžiūvusios ataugos, o veidas atrodo tarsi vientisa žaizda. Tačiau jis geba skaityti žmonių mintis, įlysti į jų protus.

Viešnamyje jis auga kartu su Henrieta. Įstaigą uždarius, jų likimo keliai išsiskiria ir Erkiulis visą savo gyvenimą paskiria mergaitės paieškoms. …ir tai yra viskas, ką apie šią knygą galiu pasakyti. Ant knygos nugarėlės rašoma:

Romanas “Nuostabios meilės istorija“ sukretė Europos literatūrinį pasaulį, Švedijoje išleistas milžinišku tiražu, buvo apdovanotas prestižiškiausia Augusto premija.

Nesuprantu, kodėl nuo šios knygos reikėjo susikrėsti. Pasakojimo stilius visiškai nuobodus, neišsiskiriantis. Taip parašyta nemažai knygų, kuriose svarbiausia dalis yra pasakojimo linija.  “Nuostabios meilės istorijos“ siužetas nėra stebuklingas, retkarčiais norėdavau mesti knygą velniop, bet vis dėlto buvo ir puslapių, kuriuos prarijau su didžiausiu malonumu.

Turėtų patikti tiems, kurie mėgsta detalius erdvių aprašymus. Taip pat (vėl pasak nugarėlės) tiems, kuriems patiko “Rožės vardas“.

Ar skaitysiu šią knygą dar kartą? Tikrai ne.
Ar ją kam nors rekomenduoju? Tik tiems, kurie nenumeta knygos susidūrę su keletu sunkiau įkandamų puslapių.
Ar žiūrėčiau filmą pastatytą pagal “Nuostabios meilės istoriją“? Taip.

Vertinimas: 5/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: Den Vidunderliga Karlekens Historia
Puslapiai:
303
Leidykla: “Alma littera”
Metai: 2006 (originalas – 2002 m.)
Kaina: knygyne radau su nuolaida, taigi 16 lt. Pirkti internetu čia.

(c) Rikošetas

Ps. Mielai šią knygą į ką nors išmainyčiau arba padovanočiau kokia nors ypatinga proga.  Žinote, kur mane rasti.

„Nepakeliama būties lengvybė“ – tai dar vienas Kunderos žaidimas, dar vienas spektaklis, dar viena scena, kurioje viskas sprendžiama čia ir dabar – tiksliai, preciziškai ir įvertinus visas galimas alternatyvas.

„Ne būtinybė, o atsitiktinumas yra sklidinas burtų. Jeigu meilei lemta tapt neužmirštama, nuo pat pirmos akimirkos prie jos turi lėkti atsitiktinumai, tarsi paukščiai ant Pranciškaus Asyžiečio pečių.“

Turbūt tiksliau, nei parašyta ant knygos nugarėlės, pasakyti neįmanoma – “šis Milano Kunderos romanas labiau negu kiti yra apie meilę“. Ir tikrai – čia gerokai daugiau meilės, jos pavidalų, formų bei variacijų. Viskas kas telpa tarp ištikimybės ir išdavystės. Viskas kaip visuma, kaip tema, kaip neaprėpiamas baseinas, kuriame galima plaukti į visas norimas puses. Ir todėl visuma čia visada triumfuoja prieš detales, ir todėl siužetas čia visiškai nesvarbus, o visi veikėjai tėra statistai – vyrai ir žmonos, meilužės ir meilužiai, šunys ir balandžiai. Viskas tik tam, kad būtų galima pasidžiaugti šia akimirka, jos detalių derme, žaidimu, kurio Kundera tiesiog negali pralaimėti.

Čia autorius, kaip ir kitose savo knygose, lieka ištikimas sau – piešia paveikslą taip, kaip jam patinka ir taip, kaip tuo metu norisi. Tai tarsi žaidimas, aprėpiantis visus galimus variantus, užduodantis klausimą ir pats į jį atsakantis septyniais skirtingais būdais, kurie visi gali būti (o ir yra) teisingi. Šią knygą būtų galima palyginti su medžiu, kai Kunderos tikslas – suteikti skaitytojui galimybę pasėdėti ant visų šakų, neapsiribojant kuria nors viena. Tai netgi labiau traktatas, negu romanas. Traktatas apie meilę ir tai, kas už jos slypi – visumą atsitiktinumų, visumą priežastinių ryšių.

„Romanas nėra autoriaus išpažintis, tai bandymas suvokti, kas yra žmogaus gyvenimas spąstais virtusiame pasaulyje.“

Visas tekstas – tai savotiška diskusija su savimi. Turbūt todėl atrodo, jog šis romanas buvo parašytas skaitymui vienumoje, ieškant kažko giliau, kažko esmingiau, kažkokio atspirties taško. Net jeigu tas taškas būtų nuveltas iš daugybės tarpusavyje persikertančių linijų ir abejonių. Savotiška meditacija, reikalaujanti paprasčiausio atsidavimo.

„Norėčiau mylėti tave savo dirbtuvėje tarsi scenoje. Aplinkui būtų žmonės ir nė per žingsnį nedrįstų prisiartinti. Tačiau negalėtų nuo mūsų atplėšti akių…“

Knyga man patiko, tačiau, turiu pripažinti, jog kitos Kunderos knygos paliko stipresnį įspūdį. Todėl šią knygą pirmiausiai rekomenduočiau tiems, kurie mėgsta Kunderą ir žino ko iš jo tikėtis, o tiems, kurie dar nėra susipažinę su pastarojo kūryba, pirma siūlyčiau perskaityti „Juoko ir užmaršties knygą“ arba „Nemirtingumą“, o tik po to nerti čia ir ieškoti atsakymo į klausimą, kas tai yra ta nepakeliama būties lengvybė – išsigelbėjimas ar prakeikimas.

Vertinimas: 9/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: Nesnesitelna lehkost byti
Puslapiai:
290
Leidykla: “Tyto alba”
Metai: 2005 (originalas – 1984 m.)
Kaina: ~22 Lt.

(c) veikiantis

virselis-130

„Kiekvienas žmogus gali pasiekti didesnio ar mažesnio nemirtingumo ir jau nuo jaunystės galvoja apie jį.“

Akivaizdu, kad šia knyga Kundera siekia savojo nemirtingumo. Lengvai, švelniai, niekur neskubėdamas, nepersistengdamas ir netapdamas nuobodžiu.

Sunku būtų nupasakoti šios knygos siužetą, tačiau siužetas čia ir nėra svarbiausia dalis. Svarbiausia yra kaip visa tai pateikiama/išpildoma. Trumpai galima pasakyti tik tiek, kad visa knyga su daugiapakopėm situacijom, netikėtai persikertančiomis įvairių žmonių gyvenimo linijomis ir įvairiais naratyvais į gilesnes ar seklesnes pamąstymų vietoves, yra sukuriama iš atrodo menkiausio kablelio. Ar bent jau autorius nori, kad mes tuo patikėtume. Kad patikėtume tuo, jog visa įvyko dėka atsitiktinumo, žvilgsniui užkliuvus už paprasčiausio judesio, iš kurio ir išsirutuliojo painios įvykių grandinės su kiekvienu puslapiu vis stipriau juosiančios ir kaustančios skaitytoją. Pastarajam pakankamai sunku susivokti, kad tai grandinės, nes jos spindi, tviska ir džiugina.

„- Tai nemirtingumas, – tarė Gėtė. – Nemirtingumas – tai amžinas teismas.“

Vietomis sunku suprasti ar Kundera viską išgalvoja, dėsto realius faktus, ar delikačiai jungia šiuos du skirtingus aspektus. Kad ir kaip ten bebūtų – jausmas geras. Pats tekstas lengvas, įtraukiantis ir labai gajus – meistriškai žongliruojama veikėjais, jų mintimis, poelgiais ir įsitikinimų įvairove. Tai nelyg didelė šventė, kuria autorius nori pasidalyti su skaitytoju. Ir čia galima pastebėti ganėtinai įdomų dalyką – skaitant grimztama į būseną, kuri tave skatina viską išjausti ir apgalvoti, tačiau pažvelgus iš šono paaiškėja, jog viskas, ką reikia išjausti ar apgalvoti, jau nuspręsta iš anksto. Kundera preciziškai parenka kelią savo skaitytojui ir atidžiai prižiūri, kad pastarasis iš to kelio neišklystų, kad visi svertai ir sprendimai bei galutinis žodis liktų autoriaus pusėje. Galima būtų sakyti, kad skaitytojas jaučiasi toks laisvas, jog net nepastebi esąs kontroliuojamas. Truputį nesaugus jausmas, tačiau tekstas užglaisto net ir tokius paklydimus.

Kundera žaidžia situacijomis, žaidžia žodžiais, žaidžia su skaitytoju. Nors gal ne tiek su skaitytoju, kiek žaidžia, nes kartais apima jausmas, kad, štai, – užsižaidė. Gal truputį per daug paniro į save, truputį per daug užsiplepėjo, užsimąstė, užsisvajojo. Todėl kartais skaitytojas paliekamas vienas ir tuomet jam telieka stebėti džiaugsmingą autoriaus tuštybės (jeigu tai galima taip pavadinti) šokį. Tačiau ir šis – hipnotizuoja, traukia, kabina.

O tiems, kam aukščiau aprašyti žaidimai bei klaidžiojimai atrodo įtartini ir vaidenasi, jog ši knyga bus nuobodi – tiksliausiai galėtų atsakyti pats autorius:

„- Negi visa, kas nėra padūkęs bėgimas galutinio sprendimo link, nuobodu? Negi nuobodžiauji krimsnodamas šią sultingą šlaunelę? Ar skubi pasiekti tikslą? Atvirkščiai, geidi, kad antelė kuo lėčiau grimztų į tave, kad jos skonis niekada nepranyktų. Romanas turėtų būti panašus ne į dviratininkų lenktynes, o į vaišes su gausybe patiekalų.“

Būtent toks ir yra „Nemirtingumas“. Kiekvienas čia ras savo mėgiamų patiekalų, o taip pat ir tų, kurių bus priverstas atsisakyti, tačiau troškimas, kad vaišės tęstųsi ir skonis nepranyktų, išliks ir užvertus knygą.

Manau, tie, kurie pamėgins, – liks patenkinti rezultatu. Skanaus.

Vertinimas: 8-9/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: Nesmrtelnost
Puslapiai:
378
Leidykla: “Tyto alba“
Metai: 2003 (originalas – 1990m.)
Kaina: ~22 Lt.

(c) veikiantis

Haliucinuojantis FoucaultKadangi mane patikino, jog ši knyga skaitosi labai greitai ir yra labai įdomi, o man kaip tik to ir reikėjo, tai nusprendžiau pamėginti.

Jis – rašo disertaciją apie garsaus rašytojo Paulio Michelio kūrybą. Ji – disertaciją apie Schillerį. Jų pažintis atrodo prasideda iš nieko ir vos ne iš karto virsta tokiais žodžiais:

„Klausyk, – kalbėjo ji toliau, – aš gyvenu dviejų kambarių bute, tai persikraustyt pas mane tu negali. Bet aš norėčiau pergulėti su tavim. Kodėl tau neatėjus šįvakar?“

Intriguoja? Tačiau, jeigu nuspręsite knygą skaityti vien dėl šios citatos, siūlau šią idėją pamiršti, nes gausite visiškai kitokį rezultatą nei tikitės.

Taigi, jis rašo apie Paulio Michelio kūrybą, tačiau labai menkai žino apie jo gyvenimą. Net nežino to, kad Paulis Michelis gyvas ir leidžia savo dienas beprotnamyje. Jai tai atrodo nesuvokiamai įžūlu. Todėl galiausiai Jos įkalbėtas Jis nusprendžia palikti Angliją, važiuoti į Prancūziją ir surasti Paulį Michelį.

„Aš nebuvau surizikavęs gyvenime nė vieno karto. Ir tai ką dariau dabar, buvo pavojingiausias mano užmojis.“

Iš pažiūros skamba šabloniškai, tačiau tolimesni įvykiai puikiai įsipina į bendrą šių eilučių kontekstą. Prancūzijoje, beprotnamyje Jis suranda Paulį Michelį su kuriuo bendrauja, prie kurio prisiriša ir galiausiai supranta, kad tai – Jo gyvenimo meilė. Na, o tam, kad būtų aišku kokį vaidmenį toliau vaidina Ji, kodėl knyga vadinasi „Haliucinuojantis Foucault“ ir kaip viskas baigiasi, knygą reikės perskaityti patiems.

Pradžioje kiek užtrukau spręsdamas šios knygos kodą ir ne kartą teko pagauti save nuklystant mintimis kažkur toliau. Manau, kad tai dėl per ne lyg tiesmukos filosofijos ir per mažo konkretumo. Skaitytojui nepataikaujama – jis iš karto metamas į ten iš kur yra tik du keliai: sustoti arba skaityti toliau. Tačiau verčiant puslapį po puslapio, pradžioje buvęs kiek atgrasus ir migdantis, filosofinis kontekstas po truputį išgryninamas ir tampa itin patrauklus bei įtraukiantis. Galiausiai nagrinėjamos beprotybės, pamišimo, bet tuo pačiu racionalumo, proto aštrumo, intuicijos ir intelektualumo sąsajos. Jų siekiamybė, skęstanti vienišybėje. Analizuojamas ypatingas skaitytojo ir rašytojo ryšys, kurį būtų galima pavadinti visos knygos pamatu. Ir visa tai daroma prikaustant skaitytoją ir jo nepaleidžiant. Taigi, nors pradžia ir sunki, vėliau įvykiai įgauna pagreitį, kuris nuosekliai didinamas iki paskutinio knygos puslapio, kur kulminacija smogia stipriai ir be pasigailėjimo.

Knyga keista. Provokuojanti. Skrodžianti. Liečianti. Griežtų tradicinių pažiūrų piliečiams jos skaityti griežtai nerekomenduočiau – iš karto pasakau, kad Paulis Michelis buvo homoseksualus ir kai kurie epizodai mano jau minėtiems piliečiams gali sukelti ne pačias maloniausias emocijas.

Manau, sakyti, jog knyga patiks laisviems (požiūriu, mąstymu, gyvenimu) žmonėms būtų per daug drąsu, tačiau tai būtų vienas iš tiksliausių apibūdinimų.

Pradžioje maniau, kad šios knygos daugiau neskaitysiu, tačiau dabar nesu toks kategoriškas. Tai knyga, kuri tarsi vadovėlis sau – apie prigimtį, santykius, galų gale apie pagrindinį vardiklį – meilę.

Dar vienas knygos pliusas – ji nėra varginančiai ilga. Nesiskubinant galima ramiai perskaityti per porą vakarų. Jeigu reiktų vertinti laiko, reikalingo perskaityti šią knygą, ir gautos naudos santykį, manau jis būtų ypatingai aukštas.

Pažymys: 9/10 (devyni iš dešimties).

Kita informacija:
Puslapiai: 206
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2002 (originalas – 1996 m.)
Kaina:  internetas sako ~15 Lt., bet esu girdėjęs, jog žmonės ją pirko ir už 1.99 Lt.

(c) veikiantis