Archyvas

Žymių archyvai: Mažiausia pasaulio biblioteka

Tiksliai nepamenu, tačiau atrodo, kad tai pirmoji mano skaityta knyga apie Aušvicą. Anksčiau jau teko skaityti tiek apie žydų tautos genocidą (pvz. „Tamsa ir Partneriai“), tiek apie išlikimą koncentracijos stovykloje (pvz. „Dievų miškas“, kuriame Balys Sruoga rašo apie Štuthofą), tačiau pats tamsos epicentras antrojo pasaulinio karo metais buvo Aušvice, kur buvo sunaikinta daugiau nei milijonas žmonių (daugiausiai žydų tautybės). Ši knyga būtent apie tą vietą ir turbūt nieko keista, kad paremta ji realaus žmogaus (Ditos Kraus) gyvenimo istorija.

Iš karto galima nuspėti (o vėliau tai tik pasitvirtina), kad tai nėra pramoginė ar laisvalaikio literatūra. Knyga žiauri, skaudanti, pragariška, atverianti neužgyjančią (ir niekada neužgysiančią) Aušvico žaizdą, kuri vis dar pulsuoja žmonijos sąmonėje. Kad ir kokia būtų pasirinkta siužeto linija, kalbant tokia tema, ji vis vien sutekės ten pat – į žiaurumą, nužmogėjimą ir nužmoginimą. Tokiose aplinkybėse nedidelės smulkmenos staiga ima ir įgyja milžinišką reikšmę. Ir ta reikšmė tarsi sprogęs šrapnelis susminga į visus tavo jausmų audinius. Skaitant ne kartą teko tiesiog sustoti, kai nedidelės detalės, kurios įprastai nesujaudintų, čia, pakeitus dekoracijas, tiesiog užimdavo žadą. Tie smulkūs veiksmai, trumpi žodžiai ar paprasčiausia netikėta šypsena ir yra didžiausias šios knygos auksas.

„Taip ir girdi ją sakant: „Žinoma, mergytei pasidarė baisu…“. Pasakys tuo apgailestaujančiu ir apsimestinai supratingu tonu, nuo kurio Ditai kraujas užverda. O blogiausia – kad visada atsiras kokia palankioji, kuri pasakys: „Vargšelė. Suprantama. Išsigando. Juk dar vaikas.“

Vaikas? Na jau ne! Kad būtum vaikas, reikia turėti vaikystę.“

Šį knyga atskleidžia vieną iš taškų, kuris Aušvico košmare buvo savotiška ramybės ir stabilumo oazė. Čia kalbama apie slapta ten veikusią mokyklą ir pačią mažiausią biblioteką pasaulyje, kurią tesudarė aštuonios knygos. Jas skaityti reiškė žongliruoti mirtimi. Pagrindinei veikėjai, tuomet vos keturiolikos metų sulaukusiai mergaitei, teko užduotis rūpintis šia biblioteka, kitaip tariant, nuolat vaikščioti peilio ašmenimis.

Iš vienos pusės, pagrindinė veikėja yra bibliotekininkė, tačiau iš kitos – pagrindinis vaidmuo tenka knygai, kuri palaikė viltį ir buvo šiaudas, kurio nusitvėrę žmonės stengėsi nenugrimzti gilyn, netapti gyvuliais, nenužmogėti – toks ilgainiui teliko visų tikslas ir siekis, kol pragaras galiausiai nutrynė netgi tai.

„Helga pasilieka, tačiau jos akys primerktos, ji snūduriuoja. Labai išsekusi, nes, savo nelaimei, buvo paskirta į grupę, turinčią be tikslo tampyti akmenis, kuriais neva grindžiama pagrindinė stovyklos gatvė. Tai bergždžias darbas. Iš ryto žemė tokia apledėjusi, kad akmenų tiesiog neįmanoma įsprausti. Paskui, nutirpus ledo sluoksniui, žemė pasidaro tokia klampi, kad akmenys tarytum skradžiai prasmenga purve, kol visai dingsta iš akių. Kitą dieną atvelka dar akmenų – ir viskas iš pradžių.

Šiame juodame purve prasmenga viskas.“

Tai knyga apie viltį neviltyje. Kaip ji auga, plečiasi, spurda tarp pirštų, kol galiausiai sukūrus kažkokį ryšį, tikėjimą, istoriją, santykį ir taip savotiškai užmigdžius ir užliūliavus save, viskas yra nušluojama ir virsta pelenais. Tai lūžis po lūžio, tuštuma, kaulai, karas, Aušvicas, neteisybė, kurios neįmanoma paaiškinti.

Apie Aušvicą galima skaityti galybes liudijimų, tačiau tokie kūriniai kaip šis negali nepaveikti. Jį perskaitęs pasijunti tarsi ištrūkęs į laisvę, prisimeni, kas buvo pasakyta ir eini ieškoti daugiau, o kai internete susirandi stovyklos nuotraukas viskas vėl tarsi atgyja.

Ne ką mažiau įspūdinga yra ir tai, kad tikroji Dita Kraus, kurios gyvenimo istorija ir paremta ši knyga, vis dar gyva. Šiemet jai sukako 91 metai ir ji toliau aktyviai dalinasi savo išgyvenimais bei liudija, ką patyrė.

Tai nėra lengva knyga, bet ją būtina perskaityti, kad atsivertų apsiblaususios akys. Kad pamatytumėte, jog gyvenimas būna (ir yra) visoks. Netgi toks, kokio jūs niekada nesugalvotumėte. Kartais tai būna net ne gyvenimas, o košmaras iš kurio daugelis taip ir nenubudo.

Apie tokią knygą ir patį kontekstą galima kalbėti visą amžinybę, tačiau geriausia ją perskaityti, o tada jau kiekvienas atras savo priėjimą prie šios temos, kuri tiesiog negali būti pamiršta. Ji gyva. Yra ir visada bus.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Librarian of Auschwitz
Vertėja/Vertėjas: Marija Potašenko
Puslapiai: 448 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis