Archyvas

Žymių archyvai: Margaret Atwood

Knyga nuo pačių pradžių priglunda prie odos ir jos jau nebereikia jaukintis papildomai ar šokti kokių nors ritualinių šokių idant pajustum tekstą. Ji paprasta, aiški, konkrečiais ir trumpais skyriais, be sudėtingų mįslių ir šaradų, kurios susuktų galvą. Tekstas iš karto įsileidžia vidun ir jautiesi jame tarsi savo vietoje. Buvęs, esantis, būsimas.

Ši knyga – „Tarnaitės pasakojimo“ tęsinys, tačiau pradžioje užtruko, kol supratau nuo kur ir į kur ji tęsiasi. Vis tik netrukus skirtingos siužeto linijos ir kreivės pradėjo ryškėti, o tuomet atkreipiau dėmesį ir į pavadinimą. Liudijimai. Būtent apie tai ši knyga. Tiksliau ir nepasakysi. Šis tęsinys – tarsi ratilas vandens paviršiuje, sklindantis į visas puses. Ratilas, paliečiantis vis didesnę ir didesnę teritoriją. Akmenėlio pliumptelėjimas buvo pirmoji knyga, o ši yra pirmosios knygos aidas, savotiškas pasivaikščiojimas po Gileadą, stebint viską skirtingų žmonių akimis. Liudininkų. Tačiau stebuklas čia tame, kad tas į šonus plintantis ratilas kažkuriuo metu pasiekia tolimiausią tašką ir vietoje to, kad nutrūktų, pradeda judėti atgal, t.y. vis labiau siaurėja, mažina liudytojų atskirtį, traukiasi link epicentro, kuriame viskas ryšku, aišku ir kraupiai grėsminga.

„Nors ir jumis negaliu pasikliauti. Juk labiausiai tikėtina, kad tamsta mane galiausiai ir išduosit. Ir gulėsiu aš kur apmusijusiame kampe po lova tuo metu, kai pats būsit išrūkęs iškylauti ar į šokius – taip, šokiai sugrįš, juos sunku bus tramdyti amžinai, – ar į pasimatymą paliesti gyvo ir šilto kūno, o ne aptrūnijusio popierių pluošto, kuriuo iki to laiko būsiu pavirtusi. Bet aš iš anksto jums atleidžiu. Kadaise ir pati tokia budau: dantimis įsikibusi į gyvenimą.“

„Tarnaitės dienoraštį“ ir “Liudijimus“ skiria daugiau kaip trisdešimt metų, o tai kelia klausimų. Kodėl buvo parašytas šis tęsinys? Kodėl autorei tai vėl tapo svarbu? Ar kartais nėra taip, kad ši knyga – tik noras sugrįžti į praeitį ir ją išgyventi dar kartą? Jau žinant (juk žinant!), kad tai neįmanoma. Klausimų daugiau negu atsakymų, tačiau jų šioje knygoje ir nereikia ieškoti. Vienaip ar kitaip, čia nėra to šiurpo, tos baimės ir tos įtampos, kuri buvo pirmojoje knygoje. Čia vyksta kitokie dalykai. Tarsi iš distancijos. Tarsi viskas jau nulemta, jau įvykę ir dabar beliko tai užrašyti. O užrašius, perskaityti. O perskaičius, palinksėti galva. O palinksėjus galva, užsikaisti kavos ir atsiversti laikraštį.

„Aš pakliuvau į Gileadą. Maniau, kad daug apie jį žinau, bet gyvenimas – visai kas kita, o ypač gyvenimas Gileade. Gileadas buvo kaip ėjimas per slidų ledą, nuolat prarasdavau pusiausvyrą. Negalėjau įskaityti žmonių veidų, o kartais net nesuprasdavau, ką jie sako. Girdėjau žodžius, suvokiau jų prasmę, bet kas norima tuo pasakyti, neįsikirsdavau.“

Nepaisant visko, skaitymas įtraukia ir puslapiai tiesiog ištirpsta, o tu lieki nesupratęs kur pranyko laikas. Knyga ištinka ir įvyksta labai greitai, tarsi miklus ir preciziškas skalpelio pjūvis. Brūkšt ir viskas. Ir esi paliekamas laukti kraujo pėdsako, kuris pasirodo, tačiau šiek tiek delsdamas. Bet svarbiausia, kad pasirodo. Fragmentais ir gijomis, kurios pinasi tarpusavyje, kol nuveja storą ir tvirtą virvę. Būtent jos įsikibęs ir kylu aukštyn iš duobės. Iš tamsos. Į šviesą.

Vertinimas: 8,3 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Testaments
Vertėja/Vertėjas: Nijolė Regina Chijenienė
Puslapiai: 480 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

tarnaites pasakojimas

Ši knyga namuose gulėjo tikrai labai ilgai. Ir visą tą laiką norėjau ją perskaityti, tačiau į priekį vis užlįsdavo kitos knygos. Vienu metu net buvau pradėjęs žiūrėti pagal šią knygą sukurtą serialą, bet po pirmos ar antros serijos sustojau supratęs, kad pirmiau turiu perskaityti ją pačią. Tačiau vis delsiau ir delsiau. Per tą laiką leidykla baltos lankos net spėjo išleisti pakartotinį knygos leidimą (manasis – 2012 m., o naujasis – 2019 m.), nes senasis tapo itin paklausiu ir jo niekur nebebuvo galima rasti (didžiąja dalimi prie to, matyt, prisidėjo jau minėtas serialas).

Bet kiekvienai knygai ateina jos laikas, taip nutiko ir su šia , kurią pradėjus skaityti iš karto iškilo asociacijos su raudona spalva. Tarsi iš masės pilkų atspalvių išsiskirtų vienas – ryškus, tamsiai raudonas. Ir gal net ne tiek spalva ar atspalvis kiek audinys. Atrodo, storas ir sunkus, slegiantis trapų (bet tuo pačiu – nenuspėjamą) kūną. Toks ir knygos tonas – ir fantastinis, ir fatalinis, pasakojantis apie pasaulį netolimoje ateityje, kur moterys iš esmės reikalingos ir vertinamos tik dėl savo vaisingumo. Būtent jis yra viso ko centras ir apie jį sukasi gyvenimas. Ir nors kai kurie vyrai vis dar turi žmonas, tačiau jų vaidmuo taip pat – tik epizodinis. Nes jeigu žmonos negali susilaukti vaikų, tuomet šiai paskirčiai namuose įkurdinamos tarnaitės. Vienos jų pasakojimas ir pateikiamas knygoje. Svarbu paminėti ir tai, kad ši fantastinė pasaulio kryptis nėra tolima ir veikėjų atmintis vis dar siekia įprastą ir normalų gyvenimą iki perversmo, t.y. tokį, koks jis yra dabar pas mus.

Ši knyga kaip lūžis. Aštri, skaudi, intriguojanti. Skaitant nesinori jos padėti į šoną, norisi plaukti tolyn ir pamatyti kuo viskas baigsis, nes siužetą nuspėti sunku, o visi galimi variantai, kuriuos sugalvoju, natūraliai neprilimpa prie teksto, todėl telieka pasikliauti autorės linija, besąlygiškai ja pasitikėti ir sekti iki paskutiniojo puslapio.

Knyga persiskaito greitai ir nors pabaiga palieka erdvės įvairioms manipuliacijoms bei tęsiniams, šis pasakojimas yra išbaigtas tiek savo nuotaika, tiek spalvomis. Jis ne tik priverčia įsigyventi į siūlomas taisykles, bet ir pagalvoti apie tai, kokių paralelių su aprašomais dalykais galima jau dabar pastebėti mūsų pasaulyje. Taip paliečiamas dar vienas prasminis sluoksnis, dar vienas postūmis ne tik skaityti, bet ir mąstyti apie tai, ką perskaitai.

„Kad ir ką jums pasakodama, aš bent jau tikiu jumis, kad esate tenai, savo tikėjimu suteikiu jums gyvybę. Aš pasakoju jums istoriją ir žadinu jūsų būtį. Aš pasakoju jums, vadinasi, jūs esate.

Todėl pasakosiu toliau. Prisiversiu pasakoti toliau. Artėju prie tos dalies, kuri jums visai nepatiks, nes aš tenai elgsiuosi negražiai, bet pasistengsiu nieko nepraleisti. Pagaliau juk jūs viską perskaitėte, jūs nusipelnėte to, kas liko – liko nedaug, bet ten tiesa.“

Perskaičius šią knygą vienareikšmiškai norisi sugrįžti ir pažiūrėti serialą. Galbūt ten viskas bus kiek kitaip, galbūt bus labiau stimuliuojama vaizdinė, o ne filosofinė ir socialinė pusės, tačiau vienaip ar kitaip sugrįžti norisi, nes pati idėja ir jos pateikimas labai stiprūs. Tokie stiprūs, kad ir pačią knygą, atrodo, skaitytum dar kartą, tarsi dienoraštį, tarsi slaptą žinutę iš ateities, stengdamasis surasti tai, ko nepamatei pirmą kartą. Kažką, kas liko užšifruota tarp eilučių. Kažką daug didesnio. Kažką besislepiantį tarp daikto ir jo atspindžio veidrodyje.

Knygą rekomenduoju visiems, tik nusiteikite, kad ji gali ne tik pradžiuginti, bet ir supykdyti ar šokiruoti, galbūt net norėsis ją atidėti šalin, tačiau tai tereiškia, kad ji perlaužia kasdienybės atspalvius ir savo ryškia raudona spalva išsilieja į mūsų smegenis. Kaip audinys, kaip scenos uždanga, kaip šešėlis, kurio taip lengvai nebenusikratysi.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Handmaid’s Tale
Vertėja/Vertėjas: Nijolė Regina Chijenienė
Puslapiai: 332 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2012 m.

(c) veikiantis