Archyvas

Žymių archyvai: Maistas

nematomi-monstrai_largeChuck Palahniuk man iš karto asocijuojasi su kita savo knyga – „Kovos klubas“. Tačiau, kad ir kaip būtų ironiška, didžiausią įtaką tam padarė ne pati knyga, o filmas. Greičiausiai todėl, kad jį pamačiau anksčiau nei perskaičiau knygą. O ją vien dėl to ir perskaičiau, kad pamačiau filmą. Nepatingėjau net susirasti anglų kalba, kaip dabar atrodo, gūdžiuose mūsiškių knygynų užsienio literatūros skyriuose. Žodžiu, tai buvo idėja, kuria žavėjausi ilgą laiką ir dar dabar ji man sukelia nostalgiškus prisiminimus.

Todėl kai mano kelyje pasitaikė „Nematomi monstrai“, iš karto apsisprendžiau, kad poilsio nuo skaitymo sezoną nutrauks būtent ši knyga.

„Dar niekas nemirė, tačiau, sakykime, laikrodis tiksi.“

Taigi, apie ką visa tai? Trumpai tariant, apie modernaus pasaulio kritiką. Autorius iš esmės daro tai, ką darė ir „Kovos klube“. Kartais net atrodo, kad ši knyga – tam tikra „Kovos klubo“ transformacija ir tęsinys (nors paieškojęs randu, kad knyga buvo išleista po “Kovos klubo“, tačiau parašyta – anksčiau). Tačiau toks įsivaizduojamas (?) tęstinumas masina dar labiau ir į kai kuriuos dalykus pradedi žvelgti iš visai kitos perspektyvos.

Tai – tuštybe iškimšto pasaulio pastatymas ant pjedestalo. Tai – modeliai, gyvi vien tabletėmis. Tai – kūnai, jau negyvenantys, o tik egzistuojantys žurnalus primenančiuose scenarijuose. Tai – fotoblykstės, lengvas pykinimas nuo dirbtinos realybės ir svarbiausia – maištas. Prieš visa tai. Maištas kraupiuoju būdu. Tokiu, kokį renkantis, privalu paaukoti viską, ką turi. Maištas, kai naikini ne kažką kitą, o save. Nes juk norint ką nors pakeisti, reikia pradėti nuo savęs, ar ne?

„- Nesirūpink, – ramina Brendi, – žmonės patys susikurs trūkstamas detales. Taip pat, kaip apie Dievą.“

Šios knygos skaitymas kaip valgymas, kai vienintelis nepatogumas – išsirinkti tokią sėdėjimo poziciją, kad ilgainiui ji nepradėtų varginti. Kad galėtum į nieką nebekreipti dėmesio ir tiesiog skaityti.

Ši knyga – kaip visuomenės veidrodis, o pats tekstas labai vizualus ir viską paprasta įsivaizduoti. Iš esmės, netgi veikėjus. Net jų veidus. Tai būtų puikus kino filmas. Savotiškas „Kovos klubo“ tęsinys. Vizualumą paliudija ir tai, kad, ieškodamas viršelio nuotraukos, atradau (o gal tik – prisiminiau?), jog „No Theatre“ pagal šią knygą ne taip seniai yra pastatę spektaklį (rež. Vidas Bareikis). Tai, tik dar vienas įrodymas, kad knyga paveiki ir pavojingai aktuali.

Persiskaito greitai, tačiau kartais pats tekstas priverčia sustoti ir niekur neskubėti. Nebeskaityti toliau. Suvirškinti tai, ką prarijai. Kad liktų daugiau kitam rytui. Kitai porcijai.

Tai – tokia knyga, kurią, kliudžius žvilgsniu, norisi paimti į rankas, perversti kelis puslapius, šiek tiek paskaityti. Tai – tekstas, kuris užburia savaime.

Panašiai kaip ir siužetas, po truputį dekonstruojantis tavo pasitikėjimą autoriumi, kuris su kiekvienu posūkiu atskleidžia kažką naujo. Kažką, ko nesitikėjai. Kuris su kiekvienu žingsniu parodo, kad viskas – tik iliuzija. Tiek tarp tų minkštų viršelių, tiek juos užvertus.

O ten, kur skleidžiasi iliuzijos, galime daug daugiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tad, skanaus!

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Invisible monsters
Puslapiai: 229 psl.
Leidykla: Kitos knygos
Metai: 2010 m. (originalas – 1999 m.)

(c) veikiantis

tas keistas nutikimas suniui naktiKažkada jau buvau labai arti šios knygos. Tiksliau, ji buvo labai arti manęs. Pasiskolintas atšviestas jos variantas net kelis metus pragulėjo spintoje tarp kitų juodraščių, o aš jo taip ir nesiryžau atsiversti. Tuomet, per vieną tvarkymąsi, visų tų padrikų lapų atsikračiau. O tuomet, visai neužilgo, į mano rankas tie lapai sugrįžo jau knygos pavidalu. Naujas leidimas. Patrauklus viršelis. Tikriausiai tiek ir trūko, kad būčiau pradėjęs skaityti.

Taigi, Mark Haddon, autorius, kurio pavardės anksčiau neteko girdėti, ir „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“. Tai romanas apie penkiolikmetį Kristoferį.

Kristoferis turi Aspergerio sindromą. Tai – viena iš autizmo formų. Todėl čia viskas šiek tiek kitaip. Ypač turint omeny, kad knyga parašyta iš pirmojo asmens perspektyvos, lyg ją būtų rašęs pats Kristoferis. Todėl tai galima pavadinti dienoraščiu, kuris prasideda detektyvu, kai berniukas kaimynės kieme randa negyvą šakėmis perdurtą šunį ir nusprendžia išsiaiškinti, kas tai padarė. Siužetas iš karto patraukia ir neleidžia atsiplėšti.

Skaitant supranti, kad knyga – puikus būdas supažindinti su tokiu sindromu kaip Aspergerio apie kurį daugelis yra girdėję, bet mažai kas žino, kaip jis pasireiškia. Tuo tarpu čia – lengva susitapatinti su pagrindiniu veikėju, o tuo pačiu – pažinti kaip jis mąsto, suvokia emocijas, į ką koncentruojasi ir ko nesupranta.

„Ponas Dževonsas pasakė, kad esu labai protingas berniukas.

Pasakiau, kad nesu protingas. Tiesiog pastebiu, kas aplink vyksta, o tam proto nereikia. Tai reiškia būti pastabiam. Būti protingam reiškia stebėti, kaip viskas vyksta, ir mokėti naudotis tais stebėjimais sugalvojant kažką nauja.“

Ši knyga dekonstruoja mūsų, neva „normalų“, pasaulį ir leidžia į jį pažiūrėti iš visiškai kitos perspektyvos, kurioje eliminuojamos nereikšmingos detalės ir einama tiesiai prie esmės. Tai apsinuoginimas, kai pamatai koks iš tiesų esi. Akistata, kai supranti, kad ne visai toks, kokiu save laikei iki šiol.

Knyga įtraukianti. Nejučia pradedi sirgti už Kristoferį. Jis tampa tavo draugu ir tu nori, kad jam viskas pavyktų. Supranti, kad apie daug ką gyvenime tiesiog nepagalvoji. O susitapatinęs su tokiu neįprastu veikėju, patiri kažką daugiau negu paprastas skaitymo malonumas.

Ir nors skaitydamas nežinai kaip knyga baigsis, artėdamas prie pabaigos nujauti, kad pabaigos tokia istorija neturi. Kad tai, kaip gyvenimas, kurį reikia priimti ir nuryti visą. O tuomet – laukti kitos porcijos. Tai, kaip maistas, kuris ne visada skanus ir kartais nuo jo tampa tik dar sunkiau. Tačiau kartais matai, kad kiti jo neturi ir tu norėtum pasidalinti, bet anksčiau apie tai niekada negalvojai, todėl to paprasčiausiai nemoki.

Ši knyga būtent to ir moko. Pasidalinti. Būti empatišku. Nes išgyvenus čia aprašomą dramą, kitokiu būti nebeįmanoma.

Bet nesuklyskite – tai nėra vien liūdna istorija. Tai istorija, kurioje yra visko – tiek liūdesio, tiek džiaugsmo. O kas paims viršų, paliekama nuspręsti pačiam skaitytojui. Net jeigu jis to ir nesupranta.

Knygą rekomenduoju. Ji persiskaitys greitai, tačiau išliks ilgam. Nes tai ne iš tų knygų, kurios pasimiršta.

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The curios incident of the dog in the night-time
Puslapiai:
256 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2016 m. (originalas – 2003 m.)

(c) veikiantis