Archyvas

Žymių archyvai: liūdesys

Perskaitęs šios knygos aprašymą iš karto užsimaniau ją paimti į rankas. Patraukė idėja, o taip pat ir viršelis. Tarsi būtų saldainis, akį viliojančiu popierėliu. Todėl, kai atėjo eilė šiai knygai, atsiverčiau ją su dideliu džiaugsmu ir nekantrumu.

„Maži žingsneliai, jokių staigių judesių, nuo kurių ta košė trykštelėtų ant veido. Supykina, bet pilvas jau seniai tuščias. Netrukus jis jau iki juostos šūde. Ar rėkti? Pagauna Molės žvilgsnį, ji papurto galvą, lyg perskaičiusi jo mintis.“

Tereikia pakeisti tą košę kažkuo teigiamu ir būtent taip jaučiausi skaitydamas šią knygą. Visą laiką. Įklimpęs ir negalintis ištrūkti. Vis alkanas dar. Norintis visiems garsiai paskelbti, kad taip, tai knyga, kuri prie manęs tiesiog prilipo. O gal tai aš prie jos prilipau 🙂

Jeigu trumpai – tai istorinis detektyvas, kuriame pagrindinio veikėjo rolė tenka Hansui Kristianui Andersenui. O tai jau iš karto atrodo fantastiškai. Danija, XIX a. vidurys, Kopenhagos mėsmalė ir žmogžudystė, kuria apkaltinamas pats Hansas Kristianas. Ir nors viskas čia išgalvota (?), tokia minčių seka iš karto nuginkluoja ir verčia iškėlus rankas sekti paskui.

Skaitydamas apie XIX a. vidurio Kopenhagą, kiekvieną akimirką jaučiausi lyg ten būčiau. Tekstas priverčia juo patikėti ir tuomet jau esu pasiruošęs suvalgyti viską, ką jis bepasiūlys.

„Atšovus didįjį skląstį, atidaro nedideles duris. Ne pirmą kartą mato pamišėlio vienutę. Vis dėlto nustemba. Ji ne didesnė už medinį karstą, kuriame buvo palaidotas jos tėvas. Grindys nužertos žeme, šiaudais ir įtartinais sudžiūvusiais dalykėliais, Hansas Kristianas guli kraujo ir myžalų baloj.“

Susipažinus su Hanso Kristiano kūrybos kontekstais, ši knyga turbūt atsivertų gerokai labiau, tačiau net ir be to rakurso, ji puikiai veikia. Kita vertus, tokiu būdu ji skatina tuos kontekstus pažinti. O pažinti tikrai yra ką, nes autoriai vienareikšmiškai padarė nemažą darbą domėdamiesi tiek Hansu Kristianu, tiek istorinėmis laikmečio detalėmis. Taip, visiškai teisingai – ne autorius, o autoriai, nes ši knyga parašyta ne vieno žmogaus. Ji yra trijų rašytojų bendras darbo vaisius (!). Sunku įsivaizduoti kaip veikia tokio tipo kūrybinis procesas, tačiau apie jį tikrai reikės pasidomėti detaliau 🙂

Tuo tarpu pats detektyvas kapoja toliau. Ir kapoja labai tiksliai. Vienoje pusėje žaidžia Hansas Kristianas, o kitoje – tikrasis nusikaltėlis. Skaitytojui belieka sekti siūlą, kuriuo jie artėja vienas prie kito ir stebėti, kurioje vietoje įvyks lemtingas susitikimas. Jeigu jis iš viso įvyks. Juk gali būti, kad siūlas bus nukirstas ir du kintamieji nutols vienas nuo kito į beribę erdvę. Žodžiu, puslapiai tirpsta lyg tas saldainis iš stalčiau dugno. Dabar jis jau burnoje ir jam neišvengiamai mažėjant, norisi dar. Ir dar. Ir dar.

„Suaugusiųjų akys taip neišsipučia, kai jie išgirsta ką nors nauja ir neįtikėtina. Jie žiūri skeptiškai į viską, kas nenulieta iš cino. Pradžioje būnam vaikai, sielos, gebančios jausti, suprasti ir tikėti, o tuomet įvyksta tai – visi tie metai po vaikystės, visi iki vieno lyg plytos tvirtovėje, kuri tik auga ir galiausiai tampa neįveikiama, apniukusios dienos ir liūdni įsimylėjimai veikia kaip mūrijimo skiedinys, surišantis akmenis ir paliekantis pasaulio grožį už sienos.“

Istorija graži, bet tragiška. O gal graži, nes tragiška. Ji visa nudažyta liūdesio spalvomis. Atrodo tarsi būtų suausta. Iš puikiausio audinio. Meistro rankomis. Ir kai vienoje vietoje (galbūt pačioje svarbiausioje!) įvyksta nedidelis stebuklas, tu trumpam atšlyji ir nebesupranti, ar esi knygoje, ar tikrovėje, ar kažkokioje trečioje – iškreiptų veidrodžių ir fantazijos šalyje. Tačiau toks jau tas Hansas Kristianas. Visi stebuklai jam pavaldūs ir todėl tu tiki šia knyga. Nuo pradžios iki pabaigos. Tai knyga, kurioje sutelpa visi ir viskas. Nuo karalių iki kekšių. Nuo undinėlės iki mergaitės su degtukais. Ir viskas – ant Kopenhagos drobės. Nepaneigiamas menas, gebantis palįsti tau giliai po oda. Kai gali pasakyti, kad vienu metu ir skauda, ir nuostabu.

Vertinimas: 9,7 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Mordet på en havfrue
Vertėja/Vertėjas: Ieva Toleikytė
Puslapiai: 496 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Šią knygą pradėjau skaityti tarsi netyčia (viešėdamas svečiuose) ir nuo pirmųjų puslapių užsikabinau. Pagavo kažkas lengvo ir skanaus, ir jau nesinorėjo knygos taip paprastai paleisti, todėl buvau priverstas ją skolintis ir neštis namo.

Lizos butas – tai dar vienas žvilgsnis į devyniasdešimtuosius. Dar vienas vaikas, gimęs ir augęs ten iš kur devyniasdešimtuosius gali liudyti kaip jį suformavusį laiką. Tai žvilgsnis iš atminties, kurioje visos spalvos truputį ryškesnės, artimesnės ir todėl itin savos. Vaiva Rykštaitė čia stoja į vieną gretą su Povilu Šklėriumi ir Virginija Kulvinskaite. Atrodo, visų jų knygos iš to paties laiko ir to paties gyvenimo, tik skiriasi filtras pro kurį skverbiasi šviesa. Tačiau vieniša mama su vaiku ir istorija apie pelę virtuvėje, panašu, jau tampa tokio žanro ir tokių atsiminimų klasika.

„Šioje istorijos vietoje bočelis visada pareiškia nebegalintis klausytis erezijų ir tyčia kuo garsiau kliūdamas už daiktų eina į kiemą parūkyti. O daiktų senelių namuose daug, ir beveik visi senesni net už juos; ne taip kaip Lizos bute, kur mama nori visko kuo naujesnio ir madingesnio.“

Lizos butas mane patraukė ne tik tais devyniasdešimtaisiais, bet ir kitais susijusiais kontekstais. Vienas iš jų – Kaunas (kai tuo tarpu Šklėrius rašo apie Alytų, o Kulvinskaitė – apie Vilnių). Kai esi artimai susijęs su tam tikromis vietomis (arba žmonėmis, kurie kartais sukabina stipriau už bet kokius klijus), skaitant pabunda visai kiti jausmai ir atmintys (lyginant su pirmą kartą girdimais pavadinimais). Ir ne tik pabunda, bet įsigeria, susaisto, supančioja.

„Toliau diena klostėsi kaip ir visi mūsų šeimos sekmadieniai: pusryčių kirtome baliaus valgių likučius, iš televizoriaus atsivėrė „langas į gamtą“ – jaukus profesoriaus Kazlausko balsas ramino ir migdė, pasakodamas apie neišskiriamas papūgėlių poras, kurios kartą susiporavusios drauge lieka visą gyvenimą. Jei ne kelios kraujo dėmės ant kiliminės dangos, būčiau visai ir pamiršusi vakarykščius įvykius. O gal ir pamiršau.“

Kad Vaiva Rykštaitė moka rašyti – nepaneigiamas faktas. Tai – pirmoji šios autorės knyga, kurią skaitau, tačiau tekstą valdantį žmogų galima atpažinti vos iš kelių eilučių. O tuomet norisi tas eilutes pratęsti ir puslapis po puslapio jos nepastebimai virsta perskaityta knyga. Tuo tarpu ši – lengvai virškinama, įdomi, šarminga. Skaitau ir per daug negalvoju, jaučiuosi gerai.

„O gal viskas buvo ne taip, gal jie prieš tai kartu juokėsi senamiesčio skersgatviuose ir gėrė iš tos pačios gertuvės, – akmenys ne viską supranta, ant jų glaudžiasi galvos, girtos, pavargusios, nuo pečių krentančios.“

Perskaičius neapleidžia jausmas, kad autorė savo knygos temą galėjo pakabinti vienu sluoksniu giliau ir tokiu būdu ją jau būtų galima lyginti su Knausgardu. Tačiau ši knyga ne apie tai. Ir tai puikiai atsiskleidžia judant į pabaigą, kur greitas jaunatviškas tempas lėtėja ir į paviršių pradeda lįsti dabarties demonai, varvančiomis seilėmis kramtantys širdį veriančius prisiminimus ir verkiantys didelėmis blizgančiomis ašaromis. Knyga darosi vis liūdnesnė, tarpai tarp aprašomų akimirkų vis didesni, jaučiasi slogumas netenkant vaikystės, išeinant iš jos ir to net nepastebint (kol neatsisuki atgal).

Ši knyga apie atmintį ir nostalgiją, tamsiais vakarais skruostu riedančias ašaras, pirmąjį skonį, skausmą, juoką, baimę. Tai bandymas griebtis šiaudo jau žinant, kad jis neišgelbės. Ir jeigu šis liudijimas tikras, tuomet autorei vis dar skauda. O jeigu skaitytojui kyla toks klausimas, vadinasi, knyga gera, nes neleidžia jos taip paprastai imti ir užversti.

„Bet šitai buvo žiloje senovėje, gal net prieš kokius dvejus metus, dabar jau viskas pamiršta ir atleista, ir mudvi su Mode einame pas Kriftą į namus jos aplankyti, pasveikinti su būsimomis vestuvėmis, nors iš tikrųjų einame jos apžiūrėti, kad būtų mudviem apie ką tris vakarus iš eilės kalbėtis ir kitiems papasakoti.“

Knyga kaip sprogmuo (todėl skaitai ir vis pasitikrini – sprogs ar nesprogs rankose). Kaip stuburo paieškos. Truputį rožinė, truputį išsitaškiusi, truputį per daug pridengusi tai, ką pradžioje ketino apnuoginti. Lizos butas – tai tostas vaikystei. Su rašikliu tarsi taure rankoje. Kai visi klausimai anksčiau ar vėliau tampa retoriniais. 😊

Kita informacija:
Puslapiai:
 264 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Barnes_Vieninteleistorija_VRSL.indd

Tai liūdna knyga, viena iš liūdniausių, nors vos tik pradėjus skaityti tokia visai neatrodo. Priešingai, vaidenasi kaip saldi ir pastelinė meilės istorija. Tokia, kurią perskaitysi ir pamirši. Tokia su dviem sluoksniais rūbų, kurių neketina nusirengti, bet ir skaitytojui neleidžia prie jų kišti nagų. Taigi, nepramušama siena.

Tikriausiai todėl ir pats skaitymas iš pradžių ėjosi lėtai ir sunkiai, vis pritrūkdavo laiko, vis kokia nors kita veikla nukreipdavo dėmesį, o skaitant laikas, atrodė, išsitempia tarsi prie batų prilipusi guma, kuri niekaip nenori atlipti. Toks fragmentiškas priėjimas kėlė riziką, kad pamesiu pasakojimo giją ir ryšį su tekstu, tačiau taip nenutiko. Kita vertus, gal ir nebuvo ką pamesti, tik tą rožinį atspalvį be didesnių intrigų ar dramų, kurioms, net jeigu jos ir kunkuliavo poodiniuose sluoksniuose, pats pasakotojas neleido pilnai atsiskleisti paslėpdamas viską po tolygiu bangavimu.

Ir jau tik gerokai įpusėjus tekstas lūžo tarsi tuščiavidurė lazdelė bei pasimatė kuo buvo užpildytas šios vidus – juodu ir klampiu liūdesiu, kuris pajutęs laisvę lėtai pradėjo tekėti lauk. Klampus ir sunkiai paskubinamas.

„Kiek jis pamena, gyvenimas Kaime buvo grindžiamas nesudėtingu principu. Kiekvienai ligai turėtas savas vaistas. Peršti gerklę – skalauk antiseptiku, įsipjovei – tepk detolu, skauda galvą – gerk aspiriną, o nuo slogos – įsilašink viskio. Vaistai nuo sekso – santuoka; nuo meilės – irgi santuoka; vaistai nuo neištikimybės – skyrybos; vaistas nuo liūdesio – darbas; nuo nepakeliamo liūdesio – gėrimas; vaistas nuo mirties – slaptas tikėjimas pomirtiniu gyvenimu.“

Čia vertėtų paminėti, kad knygos ašis, kuri ir atsiskleidžia ties lūžiu, yra alkoholizmas. Iš jo ir tas liūdesys – iš alkoholio, kuris čia neturi jokio romantinio atspalvio ar paslapties šydo ir iš kurio belikęs lipnus įprotis; po ilgo laiko tokio jau nebeįmanoma nutrinti ar kitaip nukratyti.

O siužetas – tai romantinė istorija tarp jaunuolio ir į penktą dešimtį įkopusios namų šeimininkės (vedusios, turinčios dvi suaugusias dukteris). Istorija, kuri labai greitai virsta gumulu gerklėje, liūdesiu, tekančiu per stalą ir nerandančiu nieko į ką galėtų įsigerti.

Į antrą pusę knyga persimaino ir skaitau ją jau visai kitu ritmu. Pertraukos tampa mažesnės, laikas, kurį praleidžiu paniręs po teksto vandeniu, ilgėja. Galiausiai liūdesys išteka, sustingsta ir iš jo telieka krešulys. Jokio sprogimo, tik pėdsakai, kurie einant laikui nubyrės prisiminimui palikdami tik šešėlį tarsi ženklą, kad ji vis tik čia buvo – ta vienintelė istorija.

„Visi turi savo meilės istoriją, pasakė jinai. Net jeigu nieko iš to neišeina, net jeigu meilė užgęsta ar lieka neatsakyta, tai nereiškia, kad jos nebuvo. Ir ta istorija yra vienintelė gyvenime.“

Knyga parašyta sklandžiai ir aiškiai, o pagrindinis jos bruožas – ramybė. Viskas pasakojama iš prisiminimų perspektyvos, nugyvenus ilgą ir įvairų gyvenimą, ir todėl tie prisiminimai jau nebegali būti vertinami kaip nors kitaip, tik ramiai, nes jau aišku, kad jų nepakeisi, kad jie nepajudinami, kad jie tiesiog yra ir susitaikymas su jais – tai vienintelis būdas papasakoti šią istoriją. Taigi, susitaikymas, ramybė ir autorius, gražiai užlankstantis origami kampus idant gautų nedidelę japonišką gervę. Dar kurį laiką ji stovės ant naktinio stalelio, o po to nuolankiai užleis vietą kažkam kitam.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Only Story
Vertėja/Vertėjas: Nijolė Regina Chijenienė
Puslapiai: 240 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis