Archive

Tag Archives: linksmybės

kai-balandis-buvo-papuga_z1Prieinu vakarais prie knygų lentynos ir vis paskaitau po kelis šios knygos puslapius. Nors autorius turbūt pataisytų, kad ne po kelis puslapius, o po kelias plunksnas, nes tai – tik iš dalies knyga. Iš kitos dalies – tai balandis, kuris buvo papūga. O toks sąmojis jau ne tik puikiai tinka į knygos kontekstą, bet ir ragina jos nepamiršti bei mintimis vis sugrįžti.

Pasak autoriaus, knyga skirta 5-12 metų amžiaus vaikams, tačiau skaitau ją seniai peržengęs šią ribą. Ir skaitau sau – labiau nei kitiems, nes tie kiti – dar per maži. Tačiau skaitydamas nevalingai pradedu vertinti, ar knyga tiems dar per mažiems patiks, kai jie truputį ūgtelės.

Tuo pačiu skaitau mėgindamas suvokti (o gal – tik prisiminti), kas tai per daiktas yra knyga vaikams ir su kuo ji valgoma. Skaitau ir pagaunu save besišypsantį nuo knygoje aprašomų nuotykių, besimėgaujantį skaldomais pokštais.

Puiku, kad tiek nuotykiai, tiek pokštai – netikėti ir paprasti, tačiau užklumpantys skaitytoją visai nepasiruošusį. Jei nusišypsau aš, vaikai nusišypsos daug kartų labiau. O šypsenos ir juokas tokioms knygoms, matyt, pats didžiausias įvertinimas ir variklis, skatinantis nesustoti.

„- Buvai puikus papūgos piratas, Bebarzdi, – liūdnai tarė Stepas.

– O tu buvai puiki pirato… Po šimts picų su jūros gėrybėmis – juk aš piratas! O piratai lengvai nepasiduoda!“

Skaityti tikrai įdomu, istorija neperkrauta painiais siužeto vingiais, ganėtinai nuosekli, neabejotinai juokinga. Gal tik su iliustracijomis, atrodo, ne visai pasisekė ir jos nesiekia teksto lygio, tačiau įsiskaičius, akis pripranta ir visos iliustracijos atrodo lyg čia buvusios – taiklios ir taikliai vaikiškos.

Žodžiu, tai – graži, vaikiška, nuotaikinga istorija. O kad būtų dar paprasčiau, viskas suskaldyta į trumpus prieš miegą puikiai skaitytinus skyrius su atskirais epizodais.

Man patiko. Tik ar patiktų vaikams? Nesijaučiu pakankamai kompetentingas tai įvertinti, todėl atsiverčiu autoriaus Facebook paskyrą ir pamatau nuotraukas iš jo kelionių po įvairias mokyklas ir darželius, kur jis skaito vaikams savo bei kitų autorių kūrybą. Nuotraukose – vaikų šypsenos. Kas jau kas, bet šypsenos nemeluoja, todėl galima neabejoti – autorius tikrai mėgstamas! O jeigu mėgstamas pats, vadinasi, mėgstamos ir jo vaikiškos knygos, kurių jis parašė jau visas tris (susiraskite jas!).

O pabaigai turbūt verta pridurti, kad ši knyga nemoralizuoja, nemoko ir neaiškina kaip gyventi. Tiesiog linksminasi, todėl visiems, kurie nori to paties, ji tikrai pakeliui. Gero skaitymo!

Kita informacija:
Puslapiai:
104 psl.
Leidykla: Dominicus Lituanus
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis

saksofonistasKnygą įsigijau dėvėtų knygų salone, gerokai pasklaidęs senstelėjusius lietuvių autorių opusus. Prieš tai nebuvau skaitęs T. A. Rudoko, tačiau šis vardas kažkuo traukė. Kažkada vedamas tokios pačios traukos įsigijau ir jo PK (pirmąją poezijos knygelę), kurią pervertęs ramiai paguldžiau knygų lentynon. Tuo tarpu “Saksofonisto” perversti nepakako, norėjosi jį perskaityti.

„Atidarau vienas duris – tamsu, bet kažkas juda kruta, viskas aišku, atsiprašau, uždarau duris, atidarau kitas, kažkokia mergiotė kužda „nereikia“, bet iš balso aišku, kad reikia, ir netgi labai, aišku, atidarau kitas duris – jas tuoj pat užtrenkia jaunuolis, nutaikęs į mane švirkštą kaip šaunamąjį ginklą, ne žmonės, o durys, po velnių, einu myžt, tualeto durys – uždarytos, klausaus, girdžiu gražius garsus, gokčioja kažkas ir nevemia, pastovėjau kiek, trūko kantrybė, gal jums padėti, rėkiu, išsivemti, jei nemokat net išsivemti, tai ką jūs išvis mokat?“

Ši knyga susideda iš trijų apysakų, kuriose sprogsta jaunas ir pašėlęs pankiškas gyvenimas išspinduliuodamas į aplinką nevaržomą meilę, nesibaigiantį alkoholį, narkotikus, visišką atotrūkį nuo pilkos kasdienybės ir maištą, tekantį herojų venomis.

Visos trys apysakos skiriasi, tačiau jų pamatas – vienas. Tai jaunimas, gyvenantis taip, kad turėtų ką prisiminti. Tai nesibaigiančios šventės, šokiai, išgertuvės ir nuotykiai. Tai neblėstantis noras eiti į priekį ir daryti visus į galvą vos tik šaunančius dalykus. Tai gyvenimas čia ir dabar.

„Kaifas poezijos nemėgo. Literatūra jo nejaudino. Jam patiko gyvenimas, natūralus kaip degtinė. Jam patiko degtinė. Poezija jo nesvaigino.“

Jau vien herojų vardai (pseudonimai) pasako apie juos viską, ką skaitytojui reikia žinoti: Kaifas, Boksas, Džiazas, Faina, Gėlelė ir kt. Skaitant atrodo, jog tai, kas parašyta knygoje paimta tiesiai iš gyvenimo. O, turint omeny autoriaus gyvenimą, visai galimas daiktas, kad taip ir yra, kad taip kažkada iš tiesų (galbūt su tam tikromis variacijomis) ir buvo. Ir dėl to skaityti tik įdomiau. Beveik autentika.

Tekstas nėra sudėtingas. Ir nors nešvarus, gatvinis, tačiau nepretenzingas ir neperkrautas. Daug svarbiau ne kaip, o ką ir kodėl norima pasakyti. O pasakoma tikrai įdomių, šmaikščių ir netikėtų dalykų. Skaitant atrodo, kad autorius ir yra tas ant viršelio nupieštas saksofonistas, kuris virkdo savąjį instrumentą, o iš šio pasipylęs džiazas virsta raidėmis, žodžiais, sakiniais ir puslapiais, kurie plaikstosi pavėjui ir prieš vėją – čia lekiant motociklu, o čia jau bėgant maudytis nuogiems į nakties apsiaustą Baltijos jūrą.

„Betgi tu pasižiūrėk, švelniausioji, tu tik pasižiūrėk kaip jis groja, kaip nemokšiškai jis groja! Jis glamžo savo auksinį saksofoną kaip viešnamio kekšę, nes nemyli. Bet ir jo, matau, nemyli niekas, gal tik aš, nes mes visi, švelniuk, esame džiazo vaikai…“.

Persiskaito greitai ir lengvai. Bohemiškai pankiško ir pankiškai bohemiško gyvenimo atšvaitai negrįžtamai nutolusiuose (nes niekada nepatirtuose) prisiminimuose. Nežinau ar paaugliams ši knygelė tiktų, tačiau neabejoju, kad patiktų. O taip pat ir kitiems, kuriems nesvetimas džiazo skonis.

Svarbiausia, kad autorius nieko iš skaitytojo neprašo ir nieko neverčia daryti. Nei įtemptai mąstyti, nei spręsti kokias nors lygtis, nei vertinti ar teisti. Jis tiesiog džiazuoja ir palieka skaitytojui visišką laisvę – prisijungti arba ne. Tad viskas priklauso nuo jūsų – pirmyn.

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
160 psl.
Leidykla: UAB “Rimas”
Metai: 1992 m.
Kaina: 4 Lt. Norint pirkti internetu bandykite ieškoti čia.

(c) veikiantis

„Tada aš pakėliau akis ir pažvelgiau priešais: už pamerktų gėlių, už žalsvų taurių ir kavos puodelių nutrupėjusiais ar nukramtytais kraštais pamačiau tave, Tūla.“

Girdėjau nemažai gerų atsiliepimų apie „Tūlą“ (vienas iš jų kabo dešinėje šio puslapio pusėje 🙂 ), tačiau perskaitęs likau gerokai nustebintas, nes romanas buvo visiškai kitoks negu tikėjausi. Ir dabar jau nebe taip svarbu, kokio tikėjausi, svarbu tai, koks jis buvo.

O buvo įtikinantis, hipnotizuojantis, paliečiantis.

Romano herojus – laisvamanis, valkata, girtuoklis. Patyręs ir kalėjimų, ir ligoninių, nuolat geriantis, išgėręs arba besirengiantis tai daryti. Vilnius yra jo namai, tačiau daugelyje Lietuvos, o ir užsienio miestų jis turi pas ką apsistoti, su kuo vaišintis ar permiegoti.

Tuo tarpu Tūla – aukščiau aprašomo herojaus sudievintas ir visiškai garbinamas, trokštamas bei mistikos kupinas objektas.

Judviejų susitikimai visuomet apgaubti kažkokios paslapties ir nežinomybės. Gaivališkumo būsenos, visiško atsidavimo ir džiaugsmo. Būtent apie tai ir yra šis romanas. Apie tą, kuris yra pamišęs ir tą, kuri, jo akimis, yra verta pamišimo.

Negalima sakyti, kad tai meilės istorija, tai tiesiog istorija – tarp gyvenimo ir mirties.

Pati romano pradžia ganėtinai lėta. Čia nuo nulio kuriami pastatai, upės, žmonės ir visa kita aplinka, kurioje vėliau skaitytojas privalės gyventi, kuria privalės patikėti, kurią privalės įsileisti į save. Taigi pradžioje lėtai, tačiau nuosekliai statomos dekoracijos, sukama aplink ir aplink, kartkartėmis, atrodytų netyčia, užkabinant vieną ar kitą esminį akcentą. Visas tekstas tarsi iš lėto maišomi dažai, kurie vėliau suguls į kerintį piešinį.

Pastačius dekoracijas, veiksmas po truputį greitėja, kol galiausiai taip įtraukia, kad knygą sunku ir bepaleisti iš rankų. Tekstas tiesiog prašosi skaitomas, o pačioje pabaigoje – iš viso nutrūksta nuo grandinės ir susilieja į didelį margą reginį.

Jeigu reiktų šį romaną apibūdinti vienu žodžiu, tai geriausiai čia tiktų žodis „pachmielas“. Ir jokių išimčių – tiesiog „pachmielas“ iš kurio neįmanoma ištrūkti. Kažkuo slegiantis, bet kažkuo ir džiuginantis, kažkuo pilkas, bet kartu – spalvotas, kažkuo svetimas, bet čia pat – kažkuo savas.

Dėl tokio savo “pachmieliškumo” šis romanas tikrai tiks ir patiks ne visiems. Tačiau, manau, jį perskaitę, tikrai nesigailės tie, kuriems patinka Gavelis ir/ar Bukowskis, nes panašumų su šiais autoriais “Tūloje” apstu.

Man patiko, o jeigu reiktų tiksliai pasakyti kuo – turbūt nesugebėčiau. Manau, svarbiausia vis tik yra tai, kad perskaičius, istorija dar kažkurį laiką gyvena tavyje, kad tiesiog norisi eiti ir susirasti tas vietas, kuriose buvo Tūla.

Tūlos vietas.

Vertinimas: 9/10

Kita informacija:
Puslapiai:
197
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 1993 m.
Kaina: ~10-15 Lt.

(c) veikiantis