Archyvas

Žymių archyvai: lietus

Finn_moteris lange_vrsl.indd

Tai – žvilgsnis. Stebėtojo iš kitapus gatvės, kitapus upės, kitapus parduotuvės lentynų. Žvilgsnis, fiksuojantis pokyčius, atrenkantis detales, gebantis jas palyginti ir, žinoma, paruošiantis savo namų darbus. Tai – žvilgsnis, turintis noro ir valios paliudyti tai, kas vyksta aplink.

Jeigu skaitytojas jaučia prielankumą tokiam žvilgsniui (o gal net pats tokiu yra apdovanotas), tuomet ši knyga iš karto prilips ir virs lengvu pasivaikščiojimu parke, o ne kokia sudėtinga ir nemalonia operacija.

Kaip išduoda pavadinimas, tai – romanas apie moterį lange, stebinčią savo kaimynus ir neiškeliančią kojos iš namų. Pakankamai stora plyta suskaidyta į nedidelius dienoraštinio tipo skyrelius, tad skaitymas visai neprailgsta. O ir skaitydamas jautiesi taip tarsi ne pats būtum jos, t.y. tos moters lange, stebimas, o stebėtum kartu su ja. Dar daugiau – jauti kaip ji įsigyvena į tave, kaip jos rankos virsta tavo rankomis, jos lūpos – tavo lūpomis. Kaip jūsų jau nebe du, o tik vienas. Tik tu. Glaudžiantis fotoaparatą prie veido, pritraukiantis juo kaimynus kitoje pusėje gatvės, išryškinantis jų kasdienybę ir šios įtrūkiuose besislepiančias nuodėmes.

„Apverčiu ant stalo smėlio laikrodį, stebiu, kaip maža piramidė viduje tarytum pulsuoja byrant smiltims. Kiek daug laiko. Beveik metai. Nebuvau išėjusi iš namų beveik metus.“

Knygos erdvė nedidelė, tačiau gili. Negana to, su kiekvienu puslapiu ta erdvė tik dar labiau siaurėja ir gilėja. Virsta į tunelį. Tik šis – įbestas žemėn stačiai, todėl vedantis kažkur į požemius, pripildytus nakties tamsos. Ir kuo ta tamsa arčiau, tuo daugiau įtampos, nerimo, noro, kad visi klausimai virstų atsakymais ir pagaliau išsispręstų. Na, kaip įprastai, paaiškėtų nusikaltimo motyvai, priežastys, pasekmės ir kitos detalės. Galiausiai, ar regimi vaizdiniai, įvykiai ir situacijos įvyko iš tiesų, ar tai tik sąmonės žaidimai. O gal ir viena, ir kita? Žodžiu, nieko neįprasto eiliniam psichologiniam trileriui (ką skambiai ir netgi šiek tiek įpareigojančiai konstatuoja užrašas ant knygos viršelio).

Skaityti išties įdomu, jau seniai buvau paėmęs knygą, kuri būtų tokia paprasta, aiški ir kurioje nuosekliai būtų atskleidžiama istorija. O šiuo atveju, dar ir ne bet kokia, o su gyva intriga, kuriai nereikia jokių dirbtinių stelažų ar maskarado. Ši istorija – tai tamsa, supakuota į nedidelę dėžutę. Tačiau nepaisant to, kad dėžutė apčiuopiama ir išmatuojama pirštais, joje besislepianti tamsa visada yra begalinė ir ta begalybė kviečiasi tave pas save, nori parodyti, siūlo parodyti, masina parodyti savo išvirkščiąją pusę. O tu ir nesusilaikai, nes, jauti, pasiūlymas bet kurią akimirką gali baigtis.

Ir nors tekstas bei siužetas itin koncentruoti, tai vis vien knygą išpučia iki beveik 500 puslapių (!). Įprastai kratyčiausi tokios apimties, tačiau šį sykį ji ištirpo tikrai greitai.

Ir net jeigu pabaigoje niekas tavęs kaip reikiant nesupurto, tu vis vien jautiesi gerai. Nes tai knyga, kuriai nereikia, kad pabaiga ją išgelbėtų. O jeigu nereikia, to ji ir nedaro. Perskaitęs supranti, kad esmė čia ne pabaigoje, o pačioje mėsoje, tekstūroje, sraute. Ten ir slepiasi visas skonis. O pabaiga tik mechaniškai užspaudžia maišelį ir palinki geros dienos.

Pats tas vasaros atokvėpiui. Ir nebūtinai lietingam.

 

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Women In The Window
Vertėja/Vertėjas: Aidas Jurašius
Puslapiai: 488 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Lietaus_dievasKad ir kaip būtų keista, šią knygą perskaičiau jos net neskaitydamas. Tiesiog kartkartėmis atsiversdamas ir nejučiomis peržvelgdamas vieną tekstą po kito. Viskas baigėsi tuo, kad kai kurias noveles perskaičiau po du ar daugiau kartų. Ir visai nenusibodo. Ir norisi skaityti dar ir dar. Būtent toks šią akimirką man Alvydas Šlepikas ir jo novelių rinkinys Lietaus dievas.

Novelės (jų čia yra devynios) – kaip niekada tikros, išgyventos, skaudžiai artimos ir artimai skaudžios. Masinančios tarsi saldainiai, kurie ištirpsta nepastebimai. Tai novelės apie kaimą, jo žmones, jų nesumeluotus gyvenimus.

Tekstas lipte limpa prie gomurio. Skanus ir svaiginantis. Štai, ką reiškia poetinė klausa, štai, ką reiškia tekstas, kuriam nereikia jokių specialiųjų efektų, o tik paprasčiausios realybės.

“Šilkaverpis krinta pavargęs, jis kutena berniuko pirštus, lėtai velka didžiulius savo sparnus tiesiog per raides, per nusidėjėlį, kareivius, inkvizitorius, per vyskupo tiarą, per dideles kaip obuoliai miestelėnų akis ir per nuodėmes valančią ugnį.

Berniukas staiga suglaudžia knygos puslapius, palaidodamas didelį pūkuotą drugį dūlančio popieriaus kape.“

Gali pasirodyti, kad tokį tekstą parašyti labai nesunku, tačiau tai – tik masinanti apgaulė, nes tokio teksto taip lengvai (nors greičiausiai – net ir sunkiai) parašyti skaitytojui nepavyktų. O atrodo, kad jis parašytas itin lengvai, vienu prisėdimu, vienu nerūpestingu plunksnos brūkštelėjimu. Šis lengvumas užburia. Lygiai taip pat ir aprašomos istorijos, kurios apčiuopiamos ranka. Ir nėra čia jokių abstrakčių viražų ar didelių filosofavimų. Tiesiog istorijos. Ir to, pasirodo, pilnai pakanka. O tai, kas parašyta ant knygos nugarėlės, norisi cituoti be jokių sutrumpinimų:

“Girdėjau šūvius. Kažkas inirtingai bando nušauti siužetą. Keistų medžiotojų pasitaiko visur. Netgi bažnyčioje.
O man įdomu pasakoti istorijas. Tai nedėkingas, bet linksmas užsiėmimas. Ar jūs girdėjote istoriją be siužeto?
Kažkas sakė (kažkas aiškiai girdėjo), kad siužetas verčia rašytoją vertinti: smerkti ar teisingi vienus, girti ar peikti kitus.
Mano nustebusiam aš atrodo, jog tai nesąmonė. Kad ir kokie gabūs literatūrologai ją sugalvojo.

Siužeto paprastai nebūna ne todėl, kad rašytojai nenori ko nors vertinti, bet todėl, kad jie yra negabūs ir nesugeba surasti jo realybėje ar savo smegenyse. Gal ir talentingam žmogui siužetas ne visada reikalingas (skaitau S. P. ar H. K. eseistiką džiaugsmingai ir smagiai)? Tik nereikia gąsdinti, kad siužetą kas nors nušovė. Nagi kur tie jūsų šūviai? Ar tik ne tuščiais pleškinate?“

Toks, būtent toks šiame rinkinyje ir yra autorius. Atviras ir nesistengiantis apsimetinėti. O tai, pripažinkime, iš karto traukia. Be to, knyga plona, patogaus formato, tad tokią tik skaityti ir skaityti. Versti puslapį po puslapio, kol tekstą išmoksi atmintinai ir galėsi pasipasakoti prieš miegą. Nes tai – daugiau negu tekstas. Daugiau negu galima pamatyti žvelgiant pro langą. Nieko keisto, kad tokių knygų knygynuose nėra. O ir šią jau nebepatogu prasitęsti trečią (ar ketvirtą?) kartą ir laikas grąžinti į biblioteką.

Rekomenduoju ją visiems, o ypač – gurmanams. Kalbos, poetinės pajautos, paprasto pasakojimo. Ši knyga puikus įrodymas, kad ir iš nieko, iš paprasčiausio kasdienio įvykio galima sukurti literatūrą. Tą tikrąją – raginančią domėtis ir skaityti toliau.

Tad imkite ir skaitykite, perpraskite, mėgaukitės. O pabaigai – Alvydas Šlepikas skaitantis apsakymą “Išleistuvių valsas“. Skanaus. Skanaus du kartus.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
107 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2005 m.

(c) veikiantis