Archyvas

Žymių archyvai: lėtas laikas

Knyga tokia lėta ir klampi, kad pro tekstą stumiesi tarsi per smėlį, apsemiantį gerokai aukščiau kulniukų. Visi veikėjai, nukrypimai, aprašymai limpa į didelį sniegu rutulį, kuris rieda labai iš lėto, tarsi kažkokio vidinio variklio vedamas, ir tau reikia prižiūrėti tą riedėjimą, negali nė minutei nukreipti žvilgsnio, nes kažką pamesi, kažkas išsprūs iš rankų, bus praleista ir tada jau niekaip negalėsi to susigrąžinti. Tačiau net nebandyk to rutulio skubinti ar stumti, nes kad ir kiek mėgintum (kad ir kaip stipriai įsirėžęs), jis nepagreitės. Sunkus ir nepaklūstantis. O po jo liekanti šliūžė ir įspaudai tave domins savo keistomis formomis ir turiniu. Skaitysi ir kelsi sau klausimą, kodėl. Jausiesi lyg kažko lauktum, tačiau net nenutuoksi iš kurios pusės tas kažkas turėtų pasirodyti.

„Pakeliui į slaugos namus automobilis ir kelias priešais sudrėko nuo lengvo lietaus. Dangumi žemai plaukė pilki debesys. Šįkart liūdesys buvo kitoks nei anksčiau. Taip, jo priežastis buvo Kristoferis. Tačiau ji jautėsi suspausta kažkokios nevaldomos atgailos žnyplių. Viduje sukilo asmeniška, bedugnė sumaištis, tarsi kas būtų sučiupęs vagiliaujant, ko ji niekada gyvenime nėra dariusi. Jos sielą plakė gėda, kaip valytuvai priešais šluostė stiklą – du dideli, ilgi, juodi negailestingai ir ritmingai lupantys pirštai.“

Kad išgyvenčiau tokią klampią knygos pradžią, tenka truputį pakeisti žaidimo taisykles – atsiverčiu ir skaitau pabaiga, po to – kažkur ties viduriu, atsitiktine tvarka verčiu puslapius ir jie atgyja, istorija susiveržia diržą, sunkus ir nepakeliamas rutulys aptirpsta, tampa sukalbamas, o prakalbinęs jį, vėl grįžtu ten, kur buvau baigęs ir tęsiu toliau (jau šiek tiek žinodamas apie tai, kas manęs laukia ateityje). Po tokio elektros šoko viskas tarsi pabunda, širdis pradeda plakti, o tekstas įgauna visai kitokią spalvą. Žinoma, jis toks pats sunkus, tačiau slegiantis tūris jau nebėra plastikinis – jis gyvas.

„Ašaros nė iš tolo nebūtų atspindėjusios Olivijos savijautos. Sėdėdama ant sulankstomos kėdės, ji tirtėjo iš baimės. Baimės, kad širdį vėl suspaus, kaip aną kartą, kad ji vėl ims ir sustos, tarsi kas kumščiu būtų kirtęs į nugarą. Ir dėl to, kaip jaunoji šypsojosi Kristoferiui, tarsi būtų iš tikrųjų jį pažinojusi, jai taip pat buvo baisu. Nes negi ji žinojo, kaip jis atrodė pirmoje klasėje, kai per panelės Lempli pamoką iš nosies pasipylė kraujas? Ar matė išbalusį, apkūnoką, dilgėlinės išmuštą vaiką, kai šis bijojo rašybos kontrolinio? Ne, Siuzana pažinojo ne tikrąjį Kristoferį, o porą savaičių trukusį seksą.“

Knyga stipri ir galinga, tarsi kažkada nesprogusi mina ant kurios žmonės pastatė savo namus ir gyvenimus, ant kurios kiekvieną dieną dabar vaikšto minios. Ta mina niekada ir nesprogs. Bent jau ne taip iš karto, kaip esame įpratę. Ta mina sprogs lėtai ir nuobodžiai ir tas sprogimas truks daugybę metų. Apie tai ir yra šis romanas – apie senatvę, nusivylimus, tuščią susireikšminimo kevalą, kuris ilgainiui paaiškėja buvęs nieko vertas žaisliukas.

Knyga liūdna, slepianti savyje daug atminties ledkalnių. Kiekvieni metai – po rievę. Kiekviena rievė reiškia, kad medis vis sunkiau pajudinamas. Galiausiai jis tampa toks didelis, kad tu stovi jo šešėlyje ir nebežinai, ar iš vidaus jis vis dar gyvas, ar seniausiai išpuvęs, tik ir telaukiantis stipresnės (jau paskutinės savo gyvenimo) vėtros. Bet kaip ir tas sprogimas, kuris tęsiasi daugybę metų, taip ir šitas medis – nenulūš per akimirką, o išsitęs į begalybę, tarsi viskas vyktų smėlyje, po vandeniu, po tiršta atminties mase, kuri ilgainiui susuka galvą net tau pačiam ir paklaidina giliai savyje, nes tai – vienintelė vieta iš kurios tikrai negalėsi ištrūkti.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Olive Kiteridge
Vertėja/Vertėjas: Aistė Kvedaraitė
Puslapiai: 320 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

stounerisŠi knyga internetinėje erdvėje jau gausiai apkalbėta ir išgirsta (ir išgirta!). Todėl ir aš, prieš skaitydamas, jau tikėjausi, kad tai bus kažkas gero ir įsimintino. O perskaitęs galiu paliudyti, kad neklydau.

Ir nors pirmas knygos leidimas pasirodė dar 1965 metais, antram gyvenimui ji buvo prikelta tik 2003 m. Nei daug, nei mažai – po 38 metų. Taigi, neįvertinti talentai, nenusiminkite! Galbūt ir jus dar kada nors įvertins! 🙂 (bet greičiausiai ne)

Skaitant iš karto jaučiasi, kad knyga parašyta ne šiais laikais. Iš čia, atrodo, ir jos niūrumas, tamsa, žodynas. Tai knyga apie lėtą eigastį. Apie drovumą ir susilaikymą. Apie gyvenimą. Verčiant iš anglų kalbos, Stounerį galėtume pavadinti Akmeniniu arba tiesiog Akmeniu ir tai puikiai perteiktų knygos esmę, kuri ir atskleidžia (ar bent jau bando atskleisti) kaip jaučiasi akmuo. Net jeigu tas akmuo – žmogus. Rūpus, griežtas, su daugybe pauzių, kurios gimsta natūraliai ir neišvengiamai. Taip natūraliai, kad tylos intarpai nekelia jokio nejaukumo. Ši knyga tai puikus pavyzdys, kad papasakoti galima kiekvieną istoriją ir kad kiekviena istorija yra verta būti papasakota.

„Plušant prie kabineto ir pastarajam pamažu įgaunant pavidalą, Stouneris suprato, kad pats, to nežinodamas, daug metų gyveno susikūręs ir kažkur savyje užslėpęs – it kokią gėdingą paslaptį – vaizdą, kuris neva buvo kažkokios vietos vaizdas, o iš tikrųjų buvo jo paties vaizdas. Tad plušdamas prie savo kabineto siekė apibrėžti save patį. Kai šlifavo senas lentas knygų lentynoms ir regėjo nykstant šiurkštų paviršių bei pilkas laiko apnašas, ryškėjant medžio esmę ir galiausiai turtingą jo pluošto ir tekstūros grynumą, kai restauravo baldus ir stumdė juos į vietas kambaryje, jis pamažėle kūrė savo paties paveikslą, tvarkė save, darė save patį pakenčiamą.“

Teksto prasminis audinys suveržtas itin stipriai. Tarsi sportiniai bateliai ar viršutinės marškinių sagos. Kai jau darosi nebepatogu. Kai nebegali laisvai kvėpuoti ar vaikščioti. Bet, kai vedamas abejingumo, neturi jokio noro pakelti ranką ir išlaisvinti save. Abejingumas čia pats tampa savotiška laisvės forma. Laisve tiesiog būti ir susitaikyti su aplinkybėmis suprantant, kad nėra prasmės ką nors sureikšminti (ar susireikšminti pačiam).

Tai literatūra iš tamsos, iš žemės, iš praeities, iš niūraus vakaro, kai gali nujausti, kad tas vakaras tęsis visą gyvenimą. Užlies tavo akis ir tu virsi akmeniu, kuris nei per didelis, nei per mažas. Akmuo kaip žmogus. Kuris gali būti visoks. Kurio tu greičiausiai net nepastebėsi tarp tūkstančių kitų tokių pačių akmenų.

“Ji pasišalino į virtuvę. Pasilikęs tame kambarėlyje vienas, Stouneris niūriai žvelgė į kavos stalelį ir vis kartojo sau, kad jam nereikėjo ateiti. Ir svarstė, iš kur tas kvailumas, verčiantis vyrus daryti tas nesąmones, kurias jie daro.“

Viskas organiška, knyga kelia gailestį, pyktį, sumišimą. Kartais tiesiog norisi įlipti į ją ir ištaisyti gyvenimo neteisybes. 🙂 Kitaip tariant, tai tekstas iš pašaknų verčiantis dirvą. Užkabinantis giluminius šaltinius, užsilaikantis prie tam tikrų atverstų riedulių, o kitiems leidžiantis nubyrėti greitai ir neskausmingai. Kad ir kaip ten bebūtų – knyga nesustabdoma. Panaši į laiką, kuris niekam nėra pavaldus. Taip ir čia – per Stounerio gyvenimą braukiama lėtai, bet užtikrintai. Kai kur pagreitinant žingsnį, kai kur sulėtinant, tačiau nė akimirkos neleidžiant suabejoti, kur knyga baigsis.

Tai literatūra, kuri verta jai skiriamų pagyrų. Tokią negėda rekomenduoti, tačiau verta ir perspėti, kad ji nebus lengvas pasivaikščiojimas. Ji vers skaitytoją viską išgyventi, o tai gali sukelti ne vien malonius jausmus.

Bet nebijokite ir nerkite. Į gelmę, į literatūrą kaip gyvenimą, į tekstą kaip vėją, į medžio lapus plazdančius vakaro šešėliuose.

 

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Stoner
Vertėja/Vertėjas: Violeta Tauragienė
Puslapiai: 328 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis