Archyvas

Žymių archyvai: Leila Slimani

Tai knyga apie šaltį, kurį jaučia žmogus atsidūręs svetimoje šalyje. Net jeigu aplink visi dūsta nuo kaitros. Tas šaltis plinta poodiniuose sluoksniuose ir kai jį pajunti, būna jau per vėlu, jau niekaip jo nepanaikinsi, niekaip nesušildysi, turėsi su juo gyventi, maitinti jį, rūpintis juo. Mėginsi toje svetimoje šalyje įsitvirtinti, įsikibti į ją tarsi į žemę, išleisti šaknis, tačiau viskas bus bergždžia, nes kaip sako knygos pavadinimas, ta šalis yra kitų, o ne tavo. Daryk nedaręs kūlversčius, salto, mokykis nesimokęs kalbos ir papročių, imigrantas visada liks imigrantas, bus pasmerktas, pažymėtas, pateptas ir visi tai matys iš akių, iš šalčio, gyvenančio jų viduje.

„Tas dieviškas gyvenimas, ji norėtų žiūrėti į jį iš tolo, būti nematoma. Jos aukštas ūgis, balta oda ir svetimšalės padėtis laikė ją atstu nuo dalykų esmės, nuo tos tylos, kuri padaro taip, kad jautiesi esąs namie. Ji mėgaudavosi odos kvapu siaurutėse gatvelėse, ugnies, šviežios mėsos, stovinčio vandens ir pernokusių kriaušių kvapais, asilų mėšlo ir medžių pjuvenų aromatu. Tačiau jai trūko žodžių visam tam išreikšti.“

Skaitai ir plauki. Per vienatvę, per namų ilgesį, per gyvenimą, kuris nėra tavo, bet tu stengiesi jį tokiu padaryti. Bandai atkurti tai, kas gyvena tavo galvoje, prisiminimuose, sugretinti juos su tai, kas vyksta tau prieš akis, perkelti čia, atkurti. Jeigu pažiūrėtum į save iš šono, pamatytum kaip liūdnai tai atrodo, netgi graudžiai, tikriausiai beviltiškai, tačiau esant sūkurio viduryje sunku į viską pažvelgti iš šono. Ši knyga leidžia pajusti imigranto dalią, kada jis galvoja, jog viskas – tik tarpinė stotelė, kurią norisi nusikasyti tarsi niežulį. Tačiau besikasant, vėl ir vėl, tenka po truputį susitaikyti su tiesa, kad tai jokia tarpinė stotelė, o tik galutinė ir iš tiesų nepajudinama iš vietos.

„Labiausiai Aiša bijojo tamsos. Sodrios, tirštos tamsos, supusios jos tėvų sodybą. Vakare, jai išėjus iš mokyklos, motinos automobilis pasileisdavo laukų keliais, miesto šviesos nutoldavo, ir jiedvi panirdavo į neperregimą, pavojingą pasaulį. Patamsyje automobilis judėdavo priekin taip, kaip smelkiamasi į olą, kaip grimztama į lakųjį smėlį. Naktys be mėnulio, negalėdavai atskirti net masyvaus kiparisų silueto ar šieno kupetų profilio. Tamsa prarydavo viską.“

O tai, kad autorė šioje knygoje pradeda pasakoti savo šeimos istoriją (planuojama išleisti trilogiją), regimas spalvas tik išryškina ir sutirština, ir atrodo net galiu jas užčiuopti. Spalvas, dulkes, mėlynes ant nuvargusio kūno.

Tiesa, vietomis, atrodo, kad siužetas nori apglėbti daugiau negu gali. Kita vertus, papasakoti tikrai yra ką – įvairūs vingiai, kontekstai, sąšaukos, tačiau visi šie akmenys tarpusavyje nutolę skirtingais atstumais, todėl kai kurie šuoliai – tik šuoliukai, o kai kurie – tokie dideli, kad nusileidžiant reikia stengtis nepaslysti ir neįpulti į vandenį. Tačiau pabaigoje viskas pasiteisina ir atsiperka. Akivaizdu, autorė rašo ne dėl paskirų paveikslėlių, o tam, kad apglėbtų ir parodytų parodyti visumą, sukurtų nuotaiką, leistų užuosti kraują, kuris augino ją ir, tam tikra prasme, vis dar augina.

„Pakeliui į mokyklą vėjui glostant veidą ji sau sakydavo, jog štai jau dešimt metų ji žirglioja po šį peizažą ir jai atrodo, kad ji nieko neįgyvendino. Kokį pėdsaką ji paliks? Šimtai suvalgytų ir išnykusių patiekalų, trumpalaikiai džiaugsmai, iš kurių nieko neliko, dainos, niūniuotos prie vaiko lovos, popietės guodžiant liūdesius, kurių niekas nebeprisimena. Užlopytos rankovės, vienatviški nerimai, kuriais ji nesidalijo bijodama, kad bus pajuokta. Kad ir ką ji padarė, nepaisant didžiulio vaikų ir jos ligonių dėkingumo, jai atrodė, kad jos gyvenimas buvo tik surijimo procesas. Viskam, ką ji įvykdė, buvo skirta dingti, išnykti. Tai buvo mažulyčio jos naminio gyvenimo dalia, kai tų pačių veiksmų kartojimas galiausiai sugraužia nervus.“

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
 Les pays des autres
Vertėja/Vertėjas: Violeta Tauragienė
Puslapiai: 320 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Lopsine_virselis-Copy-500x500O šią knygą autorė iš karto pradeda šokiruodama. Kitaip tariant, griebia už nervo, smūgiuoja į jautriausią vietą ir nuo trečio puslapio jau skaitai šiek tiek stigdamas oro, stengdamasis jo kaip nors vis įkvėpti ir bent šiek tiek susivokti aplinkoje.

„Nuo pat jų gimimo ji bijo visko. Ypač bijo, kad jie nenumirtų. Ji niekad nekalba apie tai nei su draugais, nei su Poliu, bet yra tikra, kad juos visus lanko tokios pačios mintys. Ji neabejoja, kad ir jie, kaip ji, žiūrėdami į miegantį savo vaiką pagalvoja, kaip pasijustų, jeigu staiga tas kūnas virstų lavonu, jei tos užmerktos akys liktų užmerktos amžinai.“

Ir čia jau viskas visai kitaip negu prieš tai skaitytoje ir apžvelgtoje „Žmogėdros sode“. Čia tu niekur neleki, o brendi skindamasis kelią tarp šešėlių ir laukdamas, kol siūlo galai susisies, kol mazgas išsiriš, o įtampa išsprogs purpuriniais žiedais prieš tavo primerktas akis. Tuo tarpu ta įtampa, kurios sprogimo taip viltingai lauki, smelkiasi iš kiekvienos eilutės, kiekvieno žodžio. Ją palaiko puiki romano struktūra, tiksliai sudėlioti akcentai, kruopščiai atrinktos scenos.

Knyga kaip juodoji dėžė, kuri stovi priešais laukdama kol kas nors neiškęs ir priėjęs nuvoš dangtį. Ji žadina tavo smalsumą, šypsosi jam, o tu iš karto įsivaizduoji blogiausią – praversi dėžę, tarp šešėlių sušmėžuos ranka ir pagriebusi tave už sprando sugrūs į vidų. Nepaisant visko, tau vis vien įdomu, ar tikrai. Vis vien norisi surizikuoti.

„Lopšinė“ labiausiai paveiks turinčius mažų vaikų, todėl net neaišku, ar šiems skaitytojams tokia knyga būtų rekomenduotina. Matyt, taip. Su žvaigždute, kad tai – siaubo filmas. Su perspėjimu, kad už būsimas pasekmes, baimes ir sapnus autorė nebeatsako.

„- Supranti, viskas apsiverčia ir susikeičia vietomis. Jo vaikystė ir mano senatvė. Mano jaunystė ir jo vyriškas gyvenimas. Likimas šlykštus kaip reptilija, jis visada taip pasitvarko, kad mus nustumtų kitapus turėklų.“

Knyga pilna stingdančio šerkšno, keliaujančio tavo oda. Ir nors bijai, kad šis įsigaus į vidų, vis vien negali atitraukti akių, kol galiausiai ryškių spalvų trileris išsidraiko pastelinių spalvų šešėliais. Išeina iš savo namų, uždaro duris ir prieš akis atsiveria ilga, horizonte tirpstanti kelio juosta.

Tokia tad ši knyga – tarsi už nugaros besiveriančios durys ir vietomis prasprūstantis girgždesys, tačiau jokio trenksmo pabaigoje, jokio taukšt. Durys taip ir lieka truputį praviros ir pro tą plyšį veržiasi kažkieno kito iškvėptas oras. Liudijimas. Dusulys. Pro tą plyšį teka vanduo, bet tu jo nematai, neatsisuki, nes tau nebereikia atsisukti, kad pažintum jo skonį.

Nepaisant šio, kitam papasakoti tokios knygos nesugebėtum, nes tas kitas pats turi viską perskaityti ir patirti, o bet kokie tavo žodžiai ir išvedžiojimai viską tik sugadintų. Sudrumstų tą šnabždesį, švelnų ir ramų, kraują stingdančios lopšinės.

 

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Chanson douce
Vertėja/Vertėjas: Violeta Tauragienė
Puslapiai: 216 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

slimani-zmogedros-sodeIš pradžių net nesiruošiau skaityti šios autorės knygų, tačiau joms vis šmėžuojant mano regos lauke, nusprendžiau, kad reikia pabandyti. Reklama buvo per daug paveiki, kad atsispirčiau jos gundymams. Kita vertus, kokia ten reklama, gal tik mano paties nuolat refresh‘inamos leidyklų svetainės 🙂

„Norėti – jau pasiduoti. Užtvanka pralaužta. Kuriam galui tvardytis? Gyvenimas nuo to nepagražės. Dabar ji samprotauja kaip opiomanė, kaip lošėja kortomis. Ji tokia patenkinta nustūmusi pagundą keletą dienų, kad net pamiršo jos pavojų. Adelė atsistoja, pakelia lipnią velkę, ir durys atsidaro.“

Tekstas itin kinematografiškas ir labai greitas. Nors gal greitas ne tekstas, o aš pats, kažkur skubantis, tačiau nenorintis paleisti knygos, geidžiantis vienu metu būti dviejose (trijose? keturiose?) vietose. Ieškantis atodūsių, kurių autorė nepasiūlo, viskas tik sukasi, žaižaruoja, blykčioja tarsi karuselė, akina savo pamišusiais plastikiniais žirgais.

Kokie dar atodūsiai? Gyvenimas jiems per  greitas, – galėtų atsakyti balsai iš knygos ir savo pasauliuose jie būtų visiškai teisūs.

Knygoje daug aistros, bet ji visai ne romantiška, greičiau – mechaniška, gerai apskaičiuota, ryjanti Adelės smegenis tarsi nepagydomas vėžys. Todėl nespėji prisirišti prie ją liečiančių vyrų, nespėji išsaugoti jų vienkartiškumo. Viskas laikina, išskyrus pačią Adelę, kuri, sugriebusi ranką, tempia tave paskui save, skuba norėdama kuo greičiau pernerti savo nerimo vandenį. Bet jis didelis ir platus, todėl reikia ištvermės ir jėgų, kad neatsiliktum nuo jos. Nuo pralaimėjimo. Nuo negalėjo atsikvėpti. Nuo žingsnių, kurie nestoja ir tu vis dažniau pradedi klausti, ar dar toli ir ar ilgai visa tai tęsis. Bet ji nieko nesako, tyli, skrodžia vieną vandens sluoksnį po kito ir finalo nuojautos veriasi tik tavo mintyse, bet ne knygos puslapiuose.

Čia daug erotikos, sekso, intymumo, tačiau skaitant susidaro įspūdis, kad viskas tarsi per stiklą. Kad tekstas tavęs neįsileidžia ir tarp jūsų visada lieka nedidelis plyšys. Tačiau šio pakanka, kad tu jaustumeisi iki galo neišsipildęs ir pultum verstis per galvą, stengdamasis tą plyšį peršokti ar bent jau kuo nors užkišti. Bet viskas bergždžia, plyšis neįveikiamas.

Galima sakyti, autorė jį palieka specialiai. Kad negalėtum pasiekti ir pajusti Paryžiaus, užverto Adelės kūne. Draskančio ją iš vidaus. Jis nepasiekiamas tarsi nebeveikiančio kiosko vitrinoje suguldyti laikraščiai. Tu žiūri į juos, norėdamas paimti į rankas, užuosti tą šimtmečių kvapą jų laikinuose pavidaluose, bet stiklas tave stabdo ir lieki teliudyti jų buvimo, nors iš tikrųjų savęs, savo išplaukusio atvaizdo vitrinos stikle.

„Adelė nei didžiuojasi savo pergalėmis, nei jų gėdijasi. Ji neveda ataskaitų, neįsimena vardų, o juo labiau situacijų. Ji labai greitai tai užmiršta, ir juo geriau. Kaip ji galėtų prisiminti šitiek odų, šitiek kvapų? Kaip ji galėtų išsaugoti atmintyje kiekvieno ją užgulusio vyro svorį, jo šlaunų plotį, varpos dydį? Ji nieko tiksliai neprisimena, bet vyrai – vienintelės jos egzistencijos gairės. Kiekvieną metų laiką, kiekvieną gimtadienį, kiekvieną jos gyvenimo įvykį atliepia meilužis su neryškiu veidu. Jos amnezijoje plūduriuoja raminantis pojūtis tūkstantį kartų egzistavus per kitų geismą.“

Romanui persivertus į antrąją pusę, susigyveni su tuo plyšiu. Jauti, kaip keičiasi nuotaikos, kaip žmonėse besislepiantis šaltis virsta šiluma rankose ir atvirkščiai – šiluma rankose virsta šalčiu viduje. Galiausiai viskas susiveda į neviltį ir negalėjimą pabėgti iš savojo kūno. Šis ir yra tas neįveikiamas vitrinos stiklas. Apie tai ir knyga. Apie kūną tarsi kalėjimą. Apie liūdesį tai suvokiant ir pavojingą džiaugsmą trumpam užsimiršus. Apie ligą, priklausomybę, ir baimę virstančią drąsa (drąsą virstančią baime?).

O kuo labiau artėjo paskutinis puslapis, tuo giliau grimzdo dugnas laikęs knygos pamatus. Ir skaitytojas, tarsi stovėdamas lifte, buvo leidžiamas vis žemiau ir žemiau. Į pirmąjį aukštą. Į parkingą. Į požemius. Vis giliau ir giliau. Ten, kur tamsa apgobia ne tik rankas, bet ir akis. Ten, kur tamsos tiek daug, kad pripranti prie jos ir nebesiblaškai. Ten, kur, peržengęs savo baimes, nurimsti. Ten, kur viskas tik prasideda. Menkiausi garsai. Duslūs prisilietimai. Trūkčiojantis kvėpavimas. Linkstanti žolė. Žmogėdros. Sode.

Vertinimas: 8,4 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Dans le jardin de l’ogre
Vertėja/Vertėjas: Violeta Tauragienė
Puslapiai: 208 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis