Archyvas

Žymių archyvai: ledas

Prieš atsiversdamas šią knygą ironiškai vyliausi ir tikėjausi, kad tik jos pasirinkimas nebūtų buvęs klaida, t.y. kad knygos pavadinimas neišpranašautų nusivylimo ją perskaičius. Nes imti į rankas tokią negirdėtą knygą (ir dar graikų rašytojo!) atrodė įdomus, tačiau tuo pačiu gana rizikingas žingsnis.

Kitas momentas, nuteikęs kiek prieštaringai, buvo knygos nugarėlėje įvardintas knygos žanras. „Pusiau trileris, pusiau politinė satyra“. Toks žanro išplaukimas priminė kitas knygas, kurios tarp kelių žanrų ėmė ir pasislėpė. Žinia, kad taip kur kas lengviau sumėtyti pėdas, nes blaškantis tarp kelių polių, įprastai, niekas neišsigrynina ir viskas gali būti pateisinama. Kita vertus, skaitytojas skaito knygą, o ne knygos nugarėlę, todėl visi tokie žanrų žaidimai tėra reklaminis triukas paliekantis praviras duris, kad esant reikalui būtų galima patyliukais išsmukti laukan.

„Jis nuėjo prie savo rašomojo stalo, pasirausė kažkokiuose popieriuose, paskui pakėlė telefono ragelį ir buvo berenkąs numerį. Bet galų gale numojo ranka. Tik atnarpliojo susimazgiusį telefono laidą.“

Knyga visai plona, todėl ir jos skaitymas tam tikra prasme buvo ėjimas ašmenimis. Nes nuo pat pradžių buvo aišku, kad paslydus iš naujo pakilti tiesiog pritrūks laiko. Todėl visur vaidenosi paskutinės vilties pražangos. Režimas. Kontrolė. Taisyklės. Ir viską vienijantis absurdas. Gal net absurdas kvadratu. Puikiai jautėsi, kad tie ašmenys, kuriais vaikštau, yra iš 1965 metų, kada ši knyga ir buvo parašyta. Vadinasi, šiek tiek apdulkėję ir skaitant verčiantys perdėlioti galvoje tuometinius kontekstus. Dėl to ši knyga dažnai atrodydavo tarsi įrėminta po stiklu. Lyg sekretas, kada pro šukę matosi ten įkalintas, tačiau niekaip nepasiekiamas ir todėl visiškai nuasmenintas miestas, žmonės, o visos taisyklės ir kintamieji egzistuoja išimtinai teorinėje plotmėje.

Natūraliai kyla klausimas, kas tokioje situacijoje gali būti tikra? Santykiai? Nematomi ryšiai? Iš pirmo žvilgsnio nieko nelemiantys veiksmai? O gal sprogimo pažadas? Parako kvapas? Kraujo pėdsakai ant švariai nuskusto veido? Skaitant atrodė, kad tai visai greta, tačiau iki to dar reikia truputį paėjėti. Odą tesvilino karšta Graikijos saulė, o į akis žvelgė visai kitas gyvenimas (didžiąja dalimi reliatyvus). Ar jį būtų galima sugretinti su mūsiškiu? Ir jeigu taip, kokioje situacijoje? Klausimai kilo vienas po kito. Klausimai kaip pa(si)teisinimai. Klausimai, norint parodyti, kad nulupus žievę bananas nėra nei plastmasinis, nei supuvęs.

„Viskas klostėsi ne tiesiog normaliai, o tobulai! Planas, visas tas sudėtingas mechanizmas, veikė tiksliai kaip chronometras. Dabar tereikėjo laukti rezultato. Jie padėjo uždelsto veikimo bombą ir tikėjosi, kad ji neišvengiamai sprogs. Vienu ar kitu momentu.
Tardytojas jautė Planą kaip gyvą daiktą, nervus ir raumenis turinčią būtybę, su kuria drauge darbavosi dėl bendro tikslo.“

Visoje knygoje vaikštoma nuolat traškančiu ledu. O nuo kranto nutolus pakankamai, atsiranda ir intriga, nes staiga supranti, kad jau nebeaišku ar lygiai taip pat sėkmingai pavyks sugrįžti atgal. Ir tuomet ta intriga nepaleidžia, nes tu nori išsiaiškinti kas ir kaip nutiks. Kaip įlūš ledas. Iš kurios pusės. Kas pirmas į jį įkris, o kas bus nutemptas iš paskos.

Tai knyga tarp žanrų, tarp krantų, tarp ledo iš vienos pusės ir lėto klampinančio karščio – iš kitos. Nuo vieno norėtum apsiginti praverdamas langą, nuo kito – grįždamas atgal į krantą. Bet lango nėra (jis tik vaidenasi), o krantas liko per daug toli. Taip ir tu, perskaitęs knygą lieki kažkur tarp. Tarp nusivylimo ir džiaugsmo. Tarp sotumo ir alkio. Burbule. Inkliuze. Vakuume, kuris 1965 metais, tikriausiai atrodė visiškai kitaip ir kūrė visai kitokias prasmes. Ši knyga itin pavaldi laikmečiui, todėl ir ją skaitant tiesiog privalu sugerti visą tuometinę atmosferą. O tada belieka tikėtis, kad šūvis pasieks tikslą. Kad ginklas neužsikirs. Kad ranka neįstrigs kišenėje.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
ΤΟ ΛΑΘΟΣ
Vertėja/Vertėjas: Diana Bučiūtė
Puslapiai: 192 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

1557391773_po_raudonu_dangum_2d1

Prieš paimdamas šią knygą visiškai nežinojau, ko galėčiau tikėtis. Iš aprašymo buvo aišku tik apie ką ji bus, tačiau dažniausiai aprašymuose skambantys ditirambai tebūna reklaminis triukas. Todėl knygą skaityti pradėjau atsargiai ir kiek nepatikliai. Nenorėjau iš karto nerti žemyn galva, nes kas žino – gal vandens tik iki kelių ir toks šuolis pasibaigtų lūžusiais kaklo slanksteliais. Tačiau braidymas ilgai netruko – knygos vanduo ėmė ir įsiurbė mane į savo purslus, užtvindydamas bet kokias išankstines abejones.

„Lydantis kino juostai, kieme tratėjo priešlėktuvinės gynybos pabūklai, o anksčiau neregėti Sąjungininkų bombonešiai skriejo virš Milano iš savo vidurių siųsdami miestui pragaištingą liepsnų ir griūčių lietų.“

Dabar, jau perskaitęs šią knygą ir kiek atsitokėjęs, galiu pasakyti, kad tai nuostabi, įtraukianti ir visiškai užvaldanti knyga. Pulsuojanti istorija, paremta tikrais liudijimais. Ryškios Italijos spalvos, skonis ir tuo pačiu antrojo pasaulinio karo šešėlis, fašistai, žiaurumas, prievarta. Galiausiai neteisybė ir drąsa, gimstanti iš nepatyrimo ir jauno kraujo.

Knygą skaityti lengva, įdomu ir tikra. Taip ir jauti kalnų sniegą ir ledą, aplink lekiančias sprogimų skeveldras, dulkes, antskrydžių pavojų, prakaitą, pykčio ir nuovargio perkreiptus veidus, baimę vienų ir desperaciją kitų akyse. Niekada nepatyręs karo, negalintis jo su niekuo palyginti ar atpažinti, vis vien jaučiu jį per tekstą, išgyvenu ir tvirtinu – tai puiki literatūra. Ir ne tik literatūra kaip tekstas, bet ir kaip vaizdas, siužetas bei materija, kurią, atrodo, įmanoma netgi apčiuopti.

„Kaip ir visi prieš jį buvę faraonai, imperatoriai ir tironai, dučė savąją imperiją sukūrė tik tam, kad ji subyrėtų į šipulius. Tą vėlyvo pavasario popietę galia išslydo iš Benito Musolinio rankų – kaip džiugesys iš jaunos širdies, kuriai lemta našlauti.“

Tai įtikinanti knyga ir todėl reikia visai nedaug, kad pasijustum nebe skaitantis, o gyvenantis tarp knygos puslapių. Net ne tarp puslapių, o erdvėje, kuri driekiasi visuose aprašomuose miestuose, automobiliuose, bučiniuose, visose kulkose, draugų kraujyje ir priešų munduruose, žvilgsniuose, netgi kvape.

Knyga stipri ir tragiška. Sukrečianti, didelė kaip ir pats pasaulis. Tai jau net ne knyga, o kiaušinio lukštas, pradžioje apglėbiantis gyvybę, o vėliau – vien tik tuštumą. Ši gimsta iš karo, kuris žiaurus, negailestingas. Jame niekas ir niekada nelaimi, tik miršta. Vieni – viduje, kiti – išorėje. Tokią knygą skaityti verta, tačiau ji nėra lengva ar paprasta. Ji palenda po tavo oda ir tu jauti, kad ją perskaitęs jau nebesi ir nebebūsi toks pats.

Gyvenimas kaip knyga, kitaip nepavadinsi. O faktas, kad tai – reali istorija iš dar gyvų lūpų, knygą pakelia į visai kitą lygį. Nes perskaitęs tu jau ieškai internete informacijos apie tuos įvykius, verti vieną dokumentinę nuotrauką po kitos ir kraupsti nuo to, ką regi tavo akys. Tokiu būdu visas tekstas tiesiog įspaudžiamas į tavo atmintį be galimybės atšaukti ar ką nors pakeisti. Jautiesi tarsi siūbuodamas ant lyno, tarp karo pragaro ir taikos euforijos. O ši, beje, kartais gali būti net grėsmingesnė ir pavojingesnė. Todėl visi pasirinkimai tau pradeda atrodyti kreivi ir neteisingi. Ir tu laikaisi iš paskutiniųjų jėgų, tiesiog siūbuoji tarp viso to, kas telpa po raudonu dangum, nudažančiu visų akis vienoda spalva.

Knyga stipri ir nepaliekanti abejingų. Skaitykite ją nekreipdami dėmesio į aprašymus ar rekomendacijas, nes jie – tik paviršius, turite pajusti šios knygos jėgą patys, nes ši knyga – kaip gyvenimas, kai gyvenimas prasideda ir baigiasi, o žmogus, kuriam jis priklausė, paliekamas stumti dienas toliau. Ir to niekaip neišrėksi, tai galima tik nutylėti. Tarsi po marškiniais vis dar šiurpstančią odą.

 

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Beneath a Scarlet Sky
Vertėja/Vertėjas: Vaida Jėčienė
Puslapiai: 528 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis