Archyvas

Žymių archyvai: labirintas

Kalbant apie šią knygą iš karto norisi pasakyti, kad veiksmas čia vyksta 1612 metais, kažkur Anglijoje. Ir tai jau savaime yra pakankamai iškalbingas fonas. O ant jo lipdomas visas likęs koliažas: veikėjai, jų gyvenimo linijos, įvykiai, kuriuose daug gyvybės, gamtos, gal netgi pavasario, kuris tuoj turėtų pasirodyti, bet vis dar yra laukime, vis dar neišsprogsta į paviršių.

„Gulėjau skruostu ant žemės, o Pakas kažkur netoliese įnirtingai lojo, žirgui šuoliuojant kanopų garsas tolo, lietus nerimo. Negalėjau pajudėti, bet girdėjau – toliau klausiausi kriuksėjimo žinodama, kad jis pasigirs. Tada juos ir išgirdau. Jų buvo daugiau negu vienas: šernas artinosi kažkur man iš už nugaros, kitas – iš priekio, o Pakas netoliese draskėsi, lojo, urzgė, kaukšėjo dantimis – ir pasigirdo žvygsmai; neįsivaizdavau, kiek jų ten ir ar Pakas išvengs jų ilčių.“

Knygos viršelis puikiai atspindi knygos nuotaiką ir yra itin dailus, todėl knygą smagu laikyti rankose jos net neskaitant, jau vien turint ją jautiesi gerai, nes gali liesti viršelio reljefą ir klaidžioti jo detalėmis.

Iš kitos pusės – aukščiau paminėtas pavasario laukimas šioje knygoje virsta kūdikio laukimu. Nes iš esmės visa knyga ir yra apie tai. Apie septyniolikos metų merginą, kuriai jau tris sykius teko patirti nesėkmingą nėštumą ir kuri dabar laukiasi ketvirtąjį kartą. Įsibaiminusi, kad viskas nesibaigtų kaip anksčiau. Bet tuo pačiu beatodairiškai nerianti pro duris, kurias gyvenimas jai parodo. Ir visai nesvarbu, jos atrakintos ar ne.

Taigi, gyvybė čia vaidenasi visur ir nuolat yra šalia. Gamtoje, dekoracijose, žmonėse, galiausiai – ramiai tekančiame laike, kuris niekur neskuba. Yra lėtas, nors savyje geba sutalpinti įvykius, kurie ritasi per galvas. Tačiau pats laikas – tarsi upės vanduo. Tekantis ir neužkištas šių laikų praktiškumais, kad ir ką tai galėtų reikšti.

„Mėginau įsivaizduoti Alisą vaikystėje, augančią tame skersvėjų perpučiamame name su keistuoliu tėvu ir gerąja motina. Nors dabar pažinojau jau du žmones iš jos gyvenimo, nė kiek ne geriau supratau ją – merginą, kuri nežino savo gimimo dienos ir nemoka parašyti savo vardo, bet turi vyrišką protą ir išmano visų žemės dalykų savybes, vienu prisilietimu sutramdo siautėjantį arklį.“

Skaityti malonu ir gera. Tai knyga kuri patraukia kažkuo, ką sunku įvardinti. Galbūt detalių derme. Galbūt jų nekasdieniškumu. Nors kartais viskas atrodo kiek per daug išblaškyta, o vietomis lyg ir pamirštama, ką norėta pasakyti ir kas yra tikroji knygos ašis (o gal ašys?), bet visumoje knyga gera. Sėlina šalia tavęs ir masina pažvelgti gilyn. O žvelgdamas vis bandai nuspėti kur to šulinio pabaiga ir koks garsas pasigirs įmetus į jį auksinę monetą.

„Laiptai sugirgždėjo, aš krūptelėjau – kažkas jais lipo. Nuo lubų leidosi ilgi balti marškiniai, paskui pasimatė putlus kūnas ir pasirodė nedaili moteris su kepurėle; išvydus, kas dedasi, jos lūpos susidėjo į „o“.“

Tai knyga, kuri palieka daug klausimų. Ji tarsi nuotrauka, kurią žiūrėdamas nežinai, kas liko už kadro. Bet tau įdomu sužinoti. Įdomu klaidžioti po tą labirintą, ieškoti keistų (netgi jei praktikoje ir nepritaikomų) smulkmenų.

“Šeimynykščiai“ skatina atskirai pasidomėti raganų teismais bei knygoje aprašomo laikmečio dekoracijomis. Ir tai yra puiku. Praplėsti akiratį, pažvelgti į tamsą, įžiebti joje bent mažytę švieselę. Atrodo, kiekvienas žingsnis čia veda į priekį. Net jeigu tie žingsniai paprasti ir iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingi. Bet juk nuo to viskas ir prasideda. Nuo dekoracijų. Ir jeigu patikėsi bent keliomis iš jų, jau būsi pasiekęs daugiau negu pakankamai.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Familiars
Vertėja/Vertėjas: Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė
Puslapiai: 336 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Romain Gary - MeilutisTai – labai keista knyga, pulsuojanti tais laikais kada ir buvo parašyta. Nori nenori skaitydamas pradedi matyti pageltusią prancūziško laikraščio iškarpą, jos kampe – juodai balta nuotrauka, kurioje tarp šešėlių stovi žmogus su  dailiu kostiumu, ant pečių laikantis ilgą ir sunkų smauglį. Nuotrauka daryta foto-ateljė, todėl fone – kažkokios užuolaidos, o žvilgsnis įtemptas tarsi styga. Nes kitos fotosesijos ir fotografijos paprasčiausiai nebus. Jokių pakartojimų, jokių antrų dublių.

Kitame epizode žmogus iš nuotraukos žengia kelis žingsnius link manęs, galbūt netgi išlipa iš rėmelio bei pačios iškarpos ir jau stovėdamas visu ūgiu šalia, per saugų dviejų metrų atstumą, pradeda kalbėti. Ne tiek pasakoti savo istoriją, kiek pasakoti. Ir tas jo pasakojimas, tie jo žodžiai – jų nesumaišysi su niekuo kitu.

„Aiškumo dėlei iškart patikslinu, kad nors ir atėjau į „Ramzį“ pasitarti su abatu Žozefu, aš ne nukrypstu nuo temos, o tiesiog šiame traktate seku įprastu smauglių judėjimo būdu, norėdamas labiau susitapatinti su savo aprašomu objektu. Smaugliai juda ne snukio tiesumu, o raitosi, vinguriuoja, susiveja vijomis, čia susivynioja, čia išsivynioja, kartais sudarydami žiedus ir tikrų tikriausius mazgus, taigi svarbu ir čia stumtis į priekį tokiu pat būdu, rodant atjautą ir supratimą. Šiuose puslapiuose jis turėtų jaustis kaip namie.“

O netikėčiausia tai, kad, man atrodo, aš pažįstu tokį žmogų, taip besielgiantį, kalbantį ir, manding, susiduriantį su tomis pačiomis (gal tik kiek mažiau sutirštintomis) dilemomis (daugelis kurių, perskaičius knygą, man visai iš kitos pusės nušviečia jo asmeninį gyvenimą (apie kurį anksčiau nieko neįtariau) ir sujungia iš pažiūros padrikus taškus). Šis įspūdis per daug stiprus, kad skaitydamas galėčiau jo lengvai nusikratyti, todėl toliau skaitau nebe knygą, o gyvą žmogų ir nežinau, ar tai padeda, ar maišo. Vienaip ar kitaip, to nesupainiosi su niekuo kitu, tai išskirtinis buvimas (tiek knygos, tiek žmogaus, tiek kalbos prasme). Iš esmės tai net ne knyga, o Smauglio vienatvė Paryžiuje. Pavadinimas yra viskas ko reikia, jis ir yra knyga, o visa kita, visas tekstas – tik išnašos, komentarai, papildoma informacija.

„Žinau ir tai, kad meilė kartais būna abipusė, bet aš nepretenduoju į prabangą. Pirmoji būtinybė – turėti ką mylėti.“

Tai knyga su dviem pabaigomis. Ir nė vienoje jų nėra liūdesio, vien užuojauta. Žvilgsnis iš šono, kuriam jau per vėlu įsikišti, nes niekas tavęs neklausys, nes niekam nerūpi tai, ką tu nori pasakyti.

Tai knyga apie vienatvę, užsidarymą savyje. Tokį gilų ir didelį, kad išėjimas iš labirinto sugriautas ir tau belieka stebėti bandančiojo ištrūkti agoniją, kurios jis pats seniai nebejaučia. Nes tu jauti už jį. Perimi jo žodžius. O jau netrukus ruošiesi ir jį patį sugriebti už rankos ir išvesti iš labirinto. Bet kažkas vis nuskaidrina akis ir sustabdai save, nes išėjimo juk nėra. Tik kritimas. Į šulinio bedugnę. Be jokio apčiuopiamo “pliumpt“.

„Laikrodininkas tuojau pat pasiūlė man kitą laikrodį, „geresnės kokybės“.

– Šio netgi nereikia prisukti. Jis kvarcinis, eina visus metus.

– Oi ne, aš noriu, kad laikrodžiui manęs reikėtų, kas jis nustotų tiksėti, jeigu jį pamirščiau. Tai labai asmeniška.

Jis nesuprato manęs kaip visi tie, kurie gyvena iš įpročio.“

 

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Gros-Câlin
Vertėja/Vertėjas: Diana Bučiūtė
Puslapiai: 232 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

Knausgard_manokova2_vrs.indd

Šios knygos laukiau nuo tada, kai baigiau skaityti pirmąją. Tai buvo laukimas, kurį sunku paaiškinti. Trauka, kurią sunku apibrėžti. Vienatvė, kuriai reikia bendro vardiklio.

Laukimas buvo ilgas, klampus ir tąsus, todėl galiausiai virto tikėjimu. Kad viskas bus gerai. Kad anksčiau ar vėliau knygą atsiversiu ir skaitysiu. O kai įtiki tuo, tada jau nebe taip svarbu, kada. Daug svarbiau, kad.

Ir štai vieną dieną tas laukimas, tas tikėjimas, virto knygos svoriu, nugulusiu tiesiai į mano rankas. Šį kartą nedelsiau ir pradėjau kone iškart. Lyg nujausdamas, kad skaitymas užsitęs, bus ilgas tarsi upė ar gyvenimas, puslapis po puslapio smėliu srūvantis tarp pirštų. Besinešantis paskui save žinojimą, kad nesvarbu kiek besemsi, nes po kojomis smėlio visada lieka tiek pat.

Nors „mylintis žmogus“ – pirmosios knygos tęsinys, realaus tęsinio čia nėra daug. Galima sakyti, iš viso nėra, išskyrus kelias vietas, kurios praplaukia pro šalį it kažkada regėti siluetai. Nežinodamas net nesuprasi. Todėl šią knygą galima skaityti visiškai nesibaiminant, kad neskaitei pirmosios, net jeigu autorius literatūra verčia savo gyvenimą, kuris, atrodo, turėtų būti vientisas ir nedalomas. Vis tik pasirinkdamas kitą temą, laikotarpį ir akcentus, Knausgård’as meistriškai sužaidžia naują partiją, išvengdamas pasikartojimų ar sąsajų su anksčiau parašytais tekstais.

Ši knyga – tai meilė. Ir ne kokia abstrakti ar turinti daugybę pavidalų, o konkreti – skirta jo žmonai. Meilė kaip ryšys. Kaip santykiai, kuriuose kuriami ir griaunami individualūs dviejų žmonių pasauliai idant sulipdytum iš jų kažką naujo ir bendro.

Knyga neturi skyrių, tik dvigubus tarpus tarp pastraipų. Pro tuos tarpus skaitytojas ir kvėpuoja, gali įtraukti pilnus plaučius oro, kad vėl pajėgtų nerti gilyn, nes tekstas didelis ir platus. Ir jo tekėjimas vos pastebimas, todėl užliūliuoja, įtraukia, galiausiai pasiglemžia net nesuvokus, kas atsitiko. Autorius meistriškai šokinėja tarp skirtingų savo gyvenimo laikotarpių, į tarpus įpindamas filosofinius ir moralinius pamąstymus, tokiu būdu sukurdamas tankų teksto bei prasmės audinį, kurio taip lengvai nesuplėšysi, pro kurį taip lengvai neprasprūs šviesos spinduliai. Jis krinta ant tavo akių ir tu sunkiai gali ką nors daugiau įmatyti.

“Sudrėkę marškiniai lipo man prie krūtinės. Kiekvienas mano matytas veidas, kiekvienas sutiktas žvilgsnis, kiekvienas išgirstas balsas gulė ant manęs kaip akmenys.“

Tai knyga, kurią galima (netgi reikia) skaityti bent kelis kartus, nes kiekvieną kartą tikrai atrasi kažką naujo, ko nebūsi pastebėjęs anksčiau. Ką būsi praleidęs, neužfiksavęs, neįrašęs į atminties plokštumą. Ir tokių vietų bus daug, nes skaitydamas tu negalėsi visą laiką išlikti susikoncentravęs, pasiduosi savo asmeninėms mintims, kurios ims tave už rankos ir vesis nežinomais keliais.

Tekstas tankus ir inertiškas, apglėbia kartu su visu pilku dangumi ir tokia pačia nuotaika, balansuoja tarp abejingumo ir desperacijos. Atrodo, žvelgia į savo, bet iš tiesų – juk į mūsų visų gyvenimus.

“Einu sau per žmonių šurmulį po temstančiu dangumi, tarp besileidžiančių snaigių, praeinu pro parduotuves su švytinčiomis patalpomis, vienas savo naujame mieste, neturėdamas jokio plano, nes man visai vis tiek, išties visai nerūpi, tik viena mąstau – aš šitai ištversiu. “Šitai“ yra mano gyvenimas. Ištverti jį – tai, ką darau.“

Buitis čia meistriškai supinama su dvasiniais dalykais, tokiu būdu tekstas tampa artimas ir jo neįmanoma nepriimti. O tada jau laikykis, liftas nesustoja nei pirmajame, nei minus pirmajame aukštuose. Jis leidžiasi žemiau, daug žemiau. Į tavo vidinius vienatvės ir nevilties kambarius.

Skaityti tikrai verta, tik prieš skaitydami pasiruoškite, nes beskaitant norite to ar nenorite turėsite apmąstyti ir savo gyvenimus. Ir ne kaip nors paviršutiniškai, o iš esmės. Jūs tiesiog patikėsite ir seksite paskui autorių, kuris itin daug mąsto ir reflektuoja, pagauna kiekvieną savo veiksmą, išsaugo atmintyje, kelia klausimus, kodėl elgiasi būtent taip ir kaip tai veikia jo aplinką.

Jis leidžiasi giliai. Taip giliai, kad skaitydamas šią knygą pamirši visas kitas. Skaitysi ir neplanuosi pabaigti, nes ši knyga tau pasirodys ilga tarsi gyvenimas ir nepajudinama tarsi uola.

O žinant, kad seriją sudaro šešios knygos, darosi net sunku kvėpuoti, nes jau žinai, liko dar ir dar, ir dar. Ir tik laiko klausimas, kada. Kita vertus, tau tai neberūpi, nes svarbiausia juk ne kada, o kad.

 

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Min Kamp. Andre bok
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 544 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis