Milan Kundera – mano sena meilė, kurios vardą ištarus atsidūsta visos lentynose besiilsinčios pastarojo knygos. Nė viena jų nebuvo parduota ar išmainyta ir nors iš skaitymo atminties belikęs tik jausmas, jis vis dar kelia gražius ir sentimentalius prisiminimus. Iš serijos – o, kaip buvo gerai.
Todėl sunku patikėti, kad mano rankose nauja M. Kunderos knyga. Sunku ir šiek tiek nedrąsu. Lyg žvelgčiau į šešėlį, sugrįžusį iš praeities. Nes, o kas, jeigu ji nepateisins lūkesčių? O kas, jeigu mes užaugome, nutolome ir vienas kitam būsime nebeįdomūs? Todėl knygą imu su nerimu. O šalia nerimo ir jaudulio, tam tikra baimė, kad knyga labai plona. Tokia plona, kad net nedrąsu atsiversti. Nes o kas, jeigu buvusi meilė sugrįš, bet bus tokia trumpa, kad šįkart už vis labiau skaudės išsiskirti?
Kaip numalšinsiu tą skausmą? – klausiu savęs ir iškart atsakau, kad juk tam ir atsiduso lentynų gelmėje kitos M. Kunderos knygos. Juk galėsiu paimti bet kurią ir dar kartą išgyventi mūsų aistrą. Taigi, viskas nėra taip fatališka ir todėl ramiau. Todėl jau galima. Imti ir atsiversti.
„Dviejų buvusių kolegų susitikimas baigėsi tuo gražiu judesiu. Tačiau negaliu išvengti vieno klausimo: kodėl D‘Ardelo sumelavo?“
Jau buvau kiek primiršęs autoriaus tekste keliamus klausimus sau pačiam ir mėginimus į juos atsakyti. Jo balsas aidi tarsi iš dangaus. Teigia ir tuo pačiu abejoja. Abejoja ir tuo pačiu virsta vienu iš veikėju, kuris vėlgi teigia (tik šį kartą jau savo lūpomis) ir tuo pačiu toliau abejoja!
Skaitant neapleidžia žodžių junginys – „paprasti žmonės“. Kaip ir kitos M. Kunderos knygos, ši irgi apie juos. Paprastus žmones, paprastas vietas. Tačiau pats tekstas priešingai – nepaprastas, pjaunantis visus išorinius sluoksnius, neišvengiamai artėjantis prie esmės, prie žmogaus šerdies, žmogaus žmogiškumo.
„Ji supranta, kad mirtis nebus lengva ir kad jos didžiausias priešas bus ne neišdildomi geros plaukikės refleksai, o kažkoks žmogus, kurio ji nenumatė. Jai teks kovoti. Kovoti, kad išgelbėtų savo mirtį.“
Knygos siužetas – tai pažirusi dėlionė. Skirtingi žmonės, skirtingos situacijos, po truputį atsiskleidžiantys ir atskleidžiami jų tarpusavio ryšiai. Bet pažvelgus giliau išryškėja, kad iš tikrųjų juos jungia ne tie ryšiai, o liūdesys ir ant knygos viršelio ištransliuotas nereikšmingumas. Tai ir yra knygos vardiklis. Jausmas kurį autorius piešia įvairiomis kasdieniškomis situacijomis, žmonių santykiais. Skaitai ir nepajunti, kaip esi apsupamas ir įtraukiamas į svetimus gyvenimus. Patiki tuo, kas yra rodoma ir po to jau neklausinėji, tik seki paskui.
Paryžius ir Rusija. Stalinas ir kurapkos. Kasdieninių pokalbių ir situacijų užuolaidos. Virš kažko nematomo ir neapčiuopiamo, bet už vis svarbiausio.
O knygą užvertus, jauti, kad jos ratai, tarsi greito lenktyninio automobilio, puikiai sukimba su trasos paviršiumi, tačiau vis vien kažkodėl nevalingai norisi klausti, ar ne per daug juose oro? Ir ar tas oras per daugelį metų neįsiskverbė į dviejų mylimųjų (autoriaus ir skaitytojo) santykius? Ar nėra jis kažkoks keistas? Kažkoks stebinantis? Kažkoks verčiantis susimąstyti? Taip ir lieki nesupratęs. Siekiantis atsiversti šią ploną knygą dar kartą ir pradėti viską nuo pradžių. Tik jau šiek tiek kitaip. Jau pasislinkdamas kiek arčiau ir jausdamasis kiek drąsiau prie savo niekur nedingusios meilės.
Vertinimas: 8,5 / 10
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: La fete de l’insignifiance.
Puslapiai: 128 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Vertėjas/vertėja: Goda Bulybenko
Metai: 2017 m. (originalas – 2014 m.)
(c) veikiantis
Knygų lentyna 