Archyvas

Žymių archyvai: kraujas

Tai knyga apie šaltį, kurį jaučia žmogus atsidūręs svetimoje šalyje. Net jeigu aplink visi dūsta nuo kaitros. Tas šaltis plinta poodiniuose sluoksniuose ir kai jį pajunti, būna jau per vėlu, jau niekaip jo nepanaikinsi, niekaip nesušildysi, turėsi su juo gyventi, maitinti jį, rūpintis juo. Mėginsi toje svetimoje šalyje įsitvirtinti, įsikibti į ją tarsi į žemę, išleisti šaknis, tačiau viskas bus bergždžia, nes kaip sako knygos pavadinimas, ta šalis yra kitų, o ne tavo. Daryk nedaręs kūlversčius, salto, mokykis nesimokęs kalbos ir papročių, imigrantas visada liks imigrantas, bus pasmerktas, pažymėtas, pateptas ir visi tai matys iš akių, iš šalčio, gyvenančio jų viduje.

„Tas dieviškas gyvenimas, ji norėtų žiūrėti į jį iš tolo, būti nematoma. Jos aukštas ūgis, balta oda ir svetimšalės padėtis laikė ją atstu nuo dalykų esmės, nuo tos tylos, kuri padaro taip, kad jautiesi esąs namie. Ji mėgaudavosi odos kvapu siaurutėse gatvelėse, ugnies, šviežios mėsos, stovinčio vandens ir pernokusių kriaušių kvapais, asilų mėšlo ir medžių pjuvenų aromatu. Tačiau jai trūko žodžių visam tam išreikšti.“

Skaitai ir plauki. Per vienatvę, per namų ilgesį, per gyvenimą, kuris nėra tavo, bet tu stengiesi jį tokiu padaryti. Bandai atkurti tai, kas gyvena tavo galvoje, prisiminimuose, sugretinti juos su tai, kas vyksta tau prieš akis, perkelti čia, atkurti. Jeigu pažiūrėtum į save iš šono, pamatytum kaip liūdnai tai atrodo, netgi graudžiai, tikriausiai beviltiškai, tačiau esant sūkurio viduryje sunku į viską pažvelgti iš šono. Ši knyga leidžia pajusti imigranto dalią, kada jis galvoja, jog viskas – tik tarpinė stotelė, kurią norisi nusikasyti tarsi niežulį. Tačiau besikasant, vėl ir vėl, tenka po truputį susitaikyti su tiesa, kad tai jokia tarpinė stotelė, o tik galutinė ir iš tiesų nepajudinama iš vietos.

„Labiausiai Aiša bijojo tamsos. Sodrios, tirštos tamsos, supusios jos tėvų sodybą. Vakare, jai išėjus iš mokyklos, motinos automobilis pasileisdavo laukų keliais, miesto šviesos nutoldavo, ir jiedvi panirdavo į neperregimą, pavojingą pasaulį. Patamsyje automobilis judėdavo priekin taip, kaip smelkiamasi į olą, kaip grimztama į lakųjį smėlį. Naktys be mėnulio, negalėdavai atskirti net masyvaus kiparisų silueto ar šieno kupetų profilio. Tamsa prarydavo viską.“

O tai, kad autorė šioje knygoje pradeda pasakoti savo šeimos istoriją (planuojama išleisti trilogiją), regimas spalvas tik išryškina ir sutirština, ir atrodo net galiu jas užčiuopti. Spalvas, dulkes, mėlynes ant nuvargusio kūno.

Tiesa, vietomis, atrodo, kad siužetas nori apglėbti daugiau negu gali. Kita vertus, papasakoti tikrai yra ką – įvairūs vingiai, kontekstai, sąšaukos, tačiau visi šie akmenys tarpusavyje nutolę skirtingais atstumais, todėl kai kurie šuoliai – tik šuoliukai, o kai kurie – tokie dideli, kad nusileidžiant reikia stengtis nepaslysti ir neįpulti į vandenį. Tačiau pabaigoje viskas pasiteisina ir atsiperka. Akivaizdu, autorė rašo ne dėl paskirų paveikslėlių, o tam, kad apglėbtų ir parodytų parodyti visumą, sukurtų nuotaiką, leistų užuosti kraują, kuris augino ją ir, tam tikra prasme, vis dar augina.

„Pakeliui į mokyklą vėjui glostant veidą ji sau sakydavo, jog štai jau dešimt metų ji žirglioja po šį peizažą ir jai atrodo, kad ji nieko neįgyvendino. Kokį pėdsaką ji paliks? Šimtai suvalgytų ir išnykusių patiekalų, trumpalaikiai džiaugsmai, iš kurių nieko neliko, dainos, niūniuotos prie vaiko lovos, popietės guodžiant liūdesius, kurių niekas nebeprisimena. Užlopytos rankovės, vienatviški nerimai, kuriais ji nesidalijo bijodama, kad bus pajuokta. Kad ir ką ji padarė, nepaisant didžiulio vaikų ir jos ligonių dėkingumo, jai atrodė, kad jos gyvenimas buvo tik surijimo procesas. Viskam, ką ji įvykdė, buvo skirta dingti, išnykti. Tai buvo mažulyčio jos naminio gyvenimo dalia, kai tų pačių veiksmų kartojimas galiausiai sugraužia nervus.“

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
 Les pays des autres
Vertėja/Vertėjas: Violeta Tauragienė
Puslapiai: 320 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

penki-kampai-1

Tai – romanas, kuris prasideda be įžangų. Jis griebia tavo žvilgsnį ir metasi pas dvi lovoje besiglamonėjančias moteris. O šios visai nesistengia nuo tavęs paslėpti savo aistros. Tokios ir turi būti romanų pradžios. Be ilgų išvedžiojimų ir apmąstymų. Pradžios, sviedžiančios visus klausimus tiesiai į veidą. O atsakymai, jau žinai, laukia pakeliui.

Tai jau antroji mano skaitoma M. V. Lloso knyga, tačiau kaip ir pirmoji, šis romanas taip pat pasižymi aiškiai išreikštu siužetu. Čia nėra betikslio vandens maišymo ar smėlio sijojimo, kai tekstas kuriamas tik dėl masės. Šiuo atveju tekstas – tarsi žemėlapis ir kiekviena pastraipa jam reikalinga kaip gatvė, kurią reikia įsidėmėti ir prisiminti, kad žinotum iš kur atėjai ir kur eini. Tuo pačiu šis žemėlapis kuria įspūdį, kad aprašomas siužetas galėtų būti realus. O jeigu galėtų, vadinasi, toks ir yra.

Kaip ir ankstesnėje autoriaus knygoje, čia vėl karaliauja Peru. Tik šį kartą siužeto atspirties taškas yra tamsioji Peru pusė. O šios kokteilis plakamas iš jau minėtų dviejų moterų, puolusių į nuodėmę, ir iš jų vyrų, vaikystės draugų, besistengiančių vienas kitam padėti. O taip pat iš virš visų galvų sklandančio teroristų ir valdžios šešėlio, išsikerojusios krizės, laukinio kapitalizmo, pigių antraščių ir gilių povandeninių srovių. Kitaip tariant, tai Pietų Amerika, kurios, po tokios knygos, jau nebegali įsivaizduoti kitaip.

„Atėjau jums pasiūlyti bendradarbiauti ir nieko daugiau. Neieškokite penktos katino kojos, žinodamas, kad jis turi keturias.“

Visos gijos susiveda į penkių kampų aikštę, kurioje kiekvienas iš kampų primena bokso ringo kampus ir kovotojus juose, turinčius savas istorijas. Kiekviena jų individuali, tačiau ringas vienas, todėl anksčiau ar vėliau istorijos persipina ir tampa neatskiriamai susijusios.

Skaityti įdomu, skaitydamas net jauti tą karštį, tuos rusvus veidus, tas dulkes, odinių krėslų kvapą. Viskas lyg ir tikra, tačiau svetima, nes ne iš tavo kraujo, o iš to kito, ir todėl nežinai, net negali nuspėti kuo visa tai baigsis.

Tas kitas pasaulis, kurio atšvaitai žavi tiek pat kiek baugina. Vartai juos tarsi istoriją, kuri tau be jokios abejonės nutiktų, jeigu tik įžengtum pro Limos vartus. Tau, nežinančiam žaidimo taisyklių ir nespėsiančiam jų sužinoti, nes viskas vyksta čia ir dabar, be jokio pasiruošimo ar įžangos. Slapti sandėriai, sąskaitų suvedinėjimai, meilė, aistra, šantažas ir apgavystės, kai nėra vieno atsakymo, kurį pasirinkęs galėtumei jaustis ramiai.

O pabaigoje tekstas, vietoje to, kad nusloptų, įsuka tikrą karuselę, kurioje vienus vaizdus mirgėdami keičia kiti. Ir vietoje geismo pasipila kraujas, o šį netrukus pradeda stingdyti baimė, kurią netrukus nugali drąsa. O gal tik – avantiūrizmas. Vienaip ar kitaip, karuselė svaigina ir tau nesinori iš jos ištrūkti.

Bet tai – tik viena monetos pusė. Tuo tarpu kitoje – tipinis atostogų romanas, kurio karštis atslūgsta vos užvertus knygą ir atsidavus ne kažkur tolumoje, o čia ir dabar mus supančio gyvenimo malonumams.

Bet juk kartais kaip tik to ir reikia. Lengvo ir neįpareigojančio skaitymo besibaigiant dar vienai mūsų gyvenimo vasarai.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Cinco esquinas
Vertėja/Vertėjas: Laura Liubinavičiūtė
Puslapiai: 272 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2017 m. (originalas – 2016 m.)

(c) veikiantis