Archyvas

Žymių archyvai: kokteilis

rudens skerdikasEsu perskaitęs nemažai skandinaviškų detektyvų, todėl galiu ramiai sakyti, kad vien šis žodžių junginys (skandinaviškas + detektyvas) jau turi savo svorį. Skandinavai kartelę šiame literatūriniame žanre yra užkėlę labai aukštai ir jeigu paėmęs knygą į rankas matai, kad tai – detektyvas ir jo autorius – skandinavas, tu natūraliai tikiesi, kad knyga nenuvils. Tokiu būdu, bet kuris naujas skandinavų autorius parašęs detektyvą turi pakelti dvigubą iššūkį – ne tik suvaldyti savąjį siužetą ir tekstą, bet iš karto  nusiteikti, kad tas siužetas ir ta knyga bus lyginami su kitomis to paties žanro ir geografijos knygomis. Ir ne tik lyginami, bet ir vertinami bei teisiami, o nusiristi nuo kalno tokiomis aplinkybėmis labai lengva. Taigi, imdamas dar negirdėto skandinavų autoriaus Søren Sveistrup knygą į rankas iš karto tikėjausi, kad ji bus gera ir kad laikas ją skaitant nebus sugaištas tuščiai.

Ir nors pavadinimas kiek per garsiai rėkiantis, pati knyga prasideda ramiai ir tyliai. Veiksmas lėtas, daug lėtesnis negu tikėjausi. Čia daug daugiau statikos ir daug mažiau įvairovės. Tačiau tai neerzina, o priešingai – suteikia pagrindą ant kurio jautiesi saugus ir nesiblaškydamas gali judėti į priekį.

„Sargas rodo į tris ekranus pačiame viršuje, Tulin įsižiūri į nespalvotus vaizdus. Parduotuvės pirmajame aukšte tarsi skruzdėlyne knibžda žmonės. Iš pradžių atrodo neįmanoma ką nors išskirti, kol galiausiai pastebi jį. Einantį ryžtingiau nei kiti, kryžmai išėjimo į Pirklių gatvę link.“

Ilgainiui knyga įtempia ir prikausto dėmesį. Šiame detektyve, priešingai nei keliuose kituose, skaitytuose anksčiau, veiksmas vyksta nuosekliau, epizodai tęsiasi keisdami vienas kitą, o siužeto gija nesiblaško ir nešokinėja tarp kelių iš pirmo žvilgsnio nesusijusių sluoksnių. Todėl skaitydamas jauti, kad tekstas visada arti tavęs. Tokiu būdu jis tau neleidžia pernelyg atitolti ir tu jau nenori sustoti skaityti.

„Jau sutemę, šiuo metu paskutinės transporto priemonės paprastai išvažiuoja iš pramoninio Pietų uosto rajono ir keliai lieka tušti. Tik ne šiandien. Prieš apgriuvusius pastatus, kadaise tarnavusius kaip didžiausios Kopenhagos skerdyklos, knibžda pareigūnų ir technikų, kurie zuja pirmyn atgal su savo lagaminėliais.“

Galiausiai viskas įsivažiuoja ir pajunti šio detektyvo jėgą. Jis sukonstruotas labai gerai. Nuolat palaikoma ir palaipsniui auginama įtampa, puikus veiksmas, aiški struktūra ir jokių galimybių pasiklysti. Knyga kaip puikiai suplaktas kokteilis, turintis savitą skonį, kuriuo mėgaujiesi ir mėgaudamasis nebenori kelti pradžioje paminėtų klausimų bei lyginti šio skandinaviško detektyvo su kitais. Norisi tiesiog skaityti ir sužinoti kuo viskas baigsis. O tai – puikus ženklas tokiai knygai kai ši.

„Ji neatsako. Staiga pamato, kad per tą laiką į ant stalo padėtą mobilųjį atėjo žinutė iš nežinomo numerio. Tai veidelis su prie lūpų priglaustu pirštu. Rosa suvokia privalanti tylėti, jei tikisi kada nors sužinoti, kas nutiko Kristinei.“

Nepasakosiu kaip knyga baigiasi ir negadinsiu skaitymo malonumo, tačiau galiu pasakyti tik tiek, kad tai – detektyvas, kurį perskaičius, burnoje nelieka keisto skonio. O skaityti buvo tikrai smagu. Ir pabaigus iš karto pradedu galvoti, ar tai vienkartinis šūvis, ar ką tik paliudijau naujos skandinaviškos detektyvinės sagos gimimą apie Hesą ir Tulin.

Nes jeigu taip, tuomet kitą knygą apie juos atsiversiu ramus ir užtikrintas, jau žinodamas, kad ji tikrai pateisins mano lūkesčius.

 

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Kastanjemanden
Vertėja/Vertėjas: Aurelija Bivainytė
Puslapiai: 544 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Šiais metais knygų mugėje planavau praleisti nemažai laiko, tačiau dėl poreikio trūkumo, o ir kitų aplinkybių, planas liko išpildytas, spėju, tik pusiau. Tad pateikiu ne, kaip buvo planuota, knygų mugės dienoraštį, o tik tam tikrus pastebėjimus, kurie gali praversti (bet greičiausiai nepravers) ateityje:

– Giedros Radvilavičiūtės klausytis taip pat įdomu kaip ir ją skaityti.
– Mindaugo Nastaravičiaus raštas – sunkiai įskaitomas. O vietomis – ir netgi visai neįskaitomas.
– Vos tik Andrius Kubilius įžengia į knygų mugę su juo ima fotografuotis pagyvenęs jaunimas.
– Knygų pardavėjų veidai stipriai koreliuoja su jų parduodamomis knygomis.
– Audronė Urbonaitė atrodė pavargusi, tačiau vis vien sugebėjo pro šalį einančiam vaikui (su jo močiutės pagalba) įsiūlyti saldainį.
– Leidyklos plakate Sigitas Parulskis atrodo bent 10 metų vyresnis.
– Itin ilgos eilės valgykloje dar nėra maisto kokybės ar skonio požymis.
– Pasirodo tam, kad perskaitytum Donelaičio “Metus“ užtenka 4 valandų, o ne 4 dienų.
– Knygų kainos ne visada (oi, ne visada!) yra sąžiningos. Vienas iš pavyzdžių: kai kurios knygos praėjusioje knygų mugėje kainavo pigiau negu šioje.
– Vytautas Rubavičius yra lietuviškas Hulk’as Hogan’as (bent jau kol nekalba arba kol nesišypso).
– Sigitas Parulskis vienui vienas (be pranešėjų, leidėjų ir kitų -ėjų) surinko ir “paėmė“, spėju, didžiausią konferencijų salę (5.1.).

O už viso to lieka dar daug kitų neišsakytų ir nepastebėtų pastebėjimų, kuriuos vis dar (!) galima pastebėti, nes knygų mugė nesibaigė ir šiandien lieka atvira jūsų ir mūsų kūnams.

skaitalas_mediumChameleonas. Tik taip būtų galima apibūdinti šią knygą. Jeigu pavyko išvysti tinkamą spalvą – tuomet puiku, jeigu ne – tuomet ši knyga greičiausiai sukels paprasčiausius traukulius.

Siužetas – tikras kokteilis. Ir šis kokteilis, kaip rašoma ant knygos nugarėlės, „suplaktas iš sarkazmo, mistikos, ironijos ir personažų idiotizmo“. Iš visų šių dalykų turbūt didžiausią dalį sudaro idiotizmas, todėl kiekvienas, paėmęs šią knygą į rankas bei perskaitęs kelis puslapius, privalės pasirinkti vieną iš dviejų: arba patikėti absoliučiu idiotizmu su visom iš to sekančiom pasekmėm, arba mesti knygą į šalį. Jeigu vis tik idiotizmu patikėti nesinori, tačiau dėl kažkokių priežasčių norisi, o galbūt reikia, skaitymą tęsti, turiu perspėti apie anksčiau jau minėtus traukulius.

Pradėjęs skaityti kurį laiką negalėjau suprasti, kas vyksta, galvojau, ar tai kažkoks pokštas, ar viskas čia iš tikrųjų TAIP. Sakiniai pasirodė per daug kapoti, tekstas nerišlus, trūkčiojantis, o tam, kad tinkamai suprasti siužetą bei jo posūkius, atrodo, reikėjo gerokai prigerti, koks turbūt buvo ir pats autorius rašymo akimirką. Na, o tokie perliukai tiesiog išmušdavo bet kokį apčiuopiamą pagrindą:

„Artėjo rugsėjis. Ginčijosi varnos. Saulė varvėjo krauju.“

Vis tik nepasidaviau, nesustojau ir galbūt kaip ir pagr. veikėjas sugebėjau ištraukti „kažkokį tūzą iš kažkokios žymėtos kaladės“. Tuomet chameleonas pakeitė spalvą ir įsileidęs į teksto vidų parodė man visiškai kitokį peizažą, kuris akimirksniu pačiupo ir įtraukė tarsi sapnas.

O visas sapnas – tai prasigėrusio detektyvo dienoraštis. Čia sprendžiamos įvairiausios žemiškos bei nežemiškos užduotys (pradedant neištikimybės įrodymų ieškojimais ir baigiant kova su ateiviais), nuolat geriama, vaikštoma skustuvo ašmenimis bei balansuojama ant ribos, kurią sunku suvokti ir įvardinti ne tik man, bet turbūt ir pačiam herojui. Knygos nuotaikų ir aplinkos fonas labai primena anksčiau aptartą Bukowskio romaną „Paštas“. O kad tiek „Pašto“, tiek „Skaitalo“ veikėjai gali egzistuoti vieni greta kitų, toje pačioje nevilties persmelktoje scenoje, nesunku įsitikinti, nes „Skaitale“ paprasčiausiai yra sutinkamas pagr. „Pašto“ veikėjas Henris Činaskis.

„Taigi aš sėdėjau tarp Kosmoso ir Mirties. Moterų pavidalu. Ko turėjau tikėtis tokioje padėtyje? Tuo tarpu man reikėjo surasti Raudonąjį Žvirblį, kurio, galbūt, visai nėra.“

Manau ši knyga turėtų itin patikti fantastikos mėgėjams, nes čia susiduriama tiek su ateiviais iš kosmoso, tiek su dvasiomis, tiek su kitais visiškai alogiškais personažais ar reiškiniais. Tai tikrąja to žodžio prasme – „skaitalas“, kuriame išlaisvinamos visos nestandartinės, nepažintos ir dažnam galbūt netoleruotinos idėjos bei apsireiškimai. Ir visa tai daroma su Bukowskiui būdinga itin preciziška ironija bei itin akcentuotu juodojo humoro jausmu. Romanas suplaktas, supintas ir nuolat klaidinantis, tačiau, kad ir kaip bebūtų keista, pabaigoje viskas pavydėtinai išsiriša, o užbaigiama netgi šiek tiek netikėtu, ramiu bei melodingu akordu. Ir visa tai yra kažkas tokio, kas sugeba išlaikyti dvipusį ryšį su skaitytoju.

Manau abejingų šiam romanui neliks: jis arba pradžiugins arba suerzins. Tarpiniai variantai čia negalioja. Tu arba su, arba prieš idiotizmą 🙂

Beieškant savojo Raudonojo Žvirblio 🙂


Vertinimas:
8-9/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: PULP
Puslapiai:
180
Leidykla: “Kitos knygos”
Metai:
2005 (originalas – 1994 m.)
Kaina:
man nekainavo nieko – pirkti internetu.

(c) veikiantis