Archyvas

Žymių archyvai: Knygų mugė

mano tikejimo iltysSunku parašyti kažką naujo ir netikėto apie šią Sigito Parulskio knygą. Jis turi savo nišą, kurioje puikiai tvarkosi. Surenka pilną konferencijų salę knygų mugėje ir vienas geba išlaikyti jos dėmesį pasakodamas, ką tuo metu galvoja. Klausimas, ar tam reikia daug ruoštis. Tam, atrodo, užtenka tiesiog būti Sigitu Parulskiu. Ir viskas. Ir jau prie tavęs nusidriekia norinčiųjų gauti autografą eilė. Ir ji tokia ilga, kad net nekyla rankos (kojos?) joje stovėti ir laukti. Bet yra tokių, kuriems kyla, tad apsukus keletą ratų, eilė būna ne tik nesutrumpėjusi, bet netgi ir pailgėjusi.

O jis vis dar toks pats. Kukliai nekenčiantis viešumos ir scenos, tačiau negalintis pasakyti ne. O galbūt ir galintis, tik nenorintis. Besidžiaugiantis publika, kuri tiki juo. Ir iš tikrųjų tiki, nes jo tekstai veikia. Galbūt ne kaip vaistai, bet bent jau kaip motyvas nusišypsoti. Jis rašo apie tai, ko nekenčia, ką myli, ką pastebi ir ko norėtų nepastebėti. Jis tiesiog rašo, išspjauna vieną tekstą po kito, o šie paplitę po įvairiausias internetines (ir ne tik) teritorijas galiausiai sugula į knygas, kurios po truputį kaupiasi, išstumdamos iš lentynos kitus autorius. Greitai ji visa (lentyna? publika? auditorija?) priklausys Sigitui. Galbūt netgi šiemet, kadangi jis jau gavo valstybės stipendiją, skirtą parašyti ne tik autobiografiniam romanui, bet ir romano “Tamsa ir partneriai“ tęsiniui, o taip pat ir kitai sklaidai, kitiems geriems darbams. Jis dabar, kaip mėgstama sakyti, ant bangos. Bet tai tikrai nereiškia, kad už tai reikia jo nemėgti ar neskaityti. Ne, jį reikia skaityti. Net jeigu jis leidžia sau eksperimentuoti, nuklysti iš, atrodytų, teisingo kelio. Jį reikia skaityti, nes taip plečiasi mūsų (vargdienių) vaizduotė, raiškos būdai ir priemonės. Net jeigu atrodo, kad jis nevykusiai mėgdžioja Juozą Erlicką ar stengiasi kaip įmanoma greičiau parašyti kažką itin populiaraus. Netgi tuomet, jį galima pateisinti ir jam atleisti. Nes jis bet kada gali grįžti prie to, ką moka geriausiai. Pavyzdžiui prie tokios knygos kaip “Mano tikėjimo iltys“, kurią galima mėginti cituoti, bet to padaryti niekada nepavyks, nes tokias knygas, esant tinkamai nuotaikai, galima cituoti nuo viršelio iki viršelio. Nes po tokių knygų, galima atsiversti ir kitas jo esė rinktines ir pratęsti skaitymo malonumą. Kai kuriais atvejais, tekstai būna jau užmiršti ir todėl viskas tampa atradimu. Kai kuriais atvejais, tekstų nuotaikas pavyksta prisiminti ir jos suveikia šiek tiek kitaip nei tuomet, kai skaitei juos prieš keletą metų. Dar neturėdamas tos patirties apie kurią kalba Sigitas. Kai skaitei ir nesupratai, kodėl tau tai taip patinka. O dabar skaitai, supranti, bet nedrįsti įvardinti, nes tam, kad neapsigautum reikia perskaityti ne vieną ir ne dvi knygas. Ne vieną ir du romanus, poezijos rinktines, biografijas.

Ir tada, stebėdamas kaip didžiulė mėnulio akis stebi tavo saldų miegą, supranti – sunku parašyti kažką naujo ir netikėto apie tokias knygas. Daug lengviau parašyti kažką apie save. Apie savo santykį su autoriumi, apie sumaištį ir juoką, aidintį kažkur vidaus celėse ir prasimušantį į paviršių paprasta, tačiau nuoširdžia šypsena. Už tai jis mus ir myli. Už tai mes ir mylime jį. Autorių kaip skaitytoją ir skaitytoją kaip autorių. Žaismą žodžių paviršiais, kurie nieko nesukurdami padaro mus laimingesnius. Tik tiek. Ir nieko daugiau.

Gal dar batai bei dulkės ant knygos viršelio ir autorius, norintis išlaikyti neišlaikomą paslaptį. Paprasta ir žavu. Ir jau ryškėja, jau šiepiasi mums mūsų pačių. Tikėjimo. Iltys.

Vertinimas: – / –

Kita informacija:
Puslapiai:
216 psl.
Leidykla: Alma Littera
Metai: 2013 m.
Kaina: 30 Lt. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Šiais metais knygų mugėje planavau praleisti nemažai laiko, tačiau dėl poreikio trūkumo, o ir kitų aplinkybių, planas liko išpildytas, spėju, tik pusiau. Tad pateikiu ne, kaip buvo planuota, knygų mugės dienoraštį, o tik tam tikrus pastebėjimus, kurie gali praversti (bet greičiausiai nepravers) ateityje:

– Giedros Radvilavičiūtės klausytis taip pat įdomu kaip ir ją skaityti.
– Mindaugo Nastaravičiaus raštas – sunkiai įskaitomas. O vietomis – ir netgi visai neįskaitomas.
– Vos tik Andrius Kubilius įžengia į knygų mugę su juo ima fotografuotis pagyvenęs jaunimas.
– Knygų pardavėjų veidai stipriai koreliuoja su jų parduodamomis knygomis.
– Audronė Urbonaitė atrodė pavargusi, tačiau vis vien sugebėjo pro šalį einančiam vaikui (su jo močiutės pagalba) įsiūlyti saldainį.
– Leidyklos plakate Sigitas Parulskis atrodo bent 10 metų vyresnis.
– Itin ilgos eilės valgykloje dar nėra maisto kokybės ar skonio požymis.
– Pasirodo tam, kad perskaitytum Donelaičio “Metus“ užtenka 4 valandų, o ne 4 dienų.
– Knygų kainos ne visada (oi, ne visada!) yra sąžiningos. Vienas iš pavyzdžių: kai kurios knygos praėjusioje knygų mugėje kainavo pigiau negu šioje.
– Vytautas Rubavičius yra lietuviškas Hulk’as Hogan’as (bent jau kol nekalba arba kol nesišypso).
– Sigitas Parulskis vienui vienas (be pranešėjų, leidėjų ir kitų -ėjų) surinko ir “paėmė“, spėju, didžiausią konferencijų salę (5.1.).

O už viso to lieka dar daug kitų neišsakytų ir nepastebėtų pastebėjimų, kuriuos vis dar (!) galima pastebėti, nes knygų mugė nesibaigė ir šiandien lieka atvira jūsų ir mūsų kūnams.

Visuotinės integracijos dėka, Knygų lentyna dabar jau turi savo puslapį Facebook tinkle.  Šį puslapį galite pasiekti paspaudę ČIA arba ČIA, arba ČIA ir ČIA.

Dėka Facebook suteikiamų galimybių, puslapyje bus ne tik talipnamos nuorodos į šio blog’o įrašus, bet ir kitos aktualios nuorodos, naujienos bei informacija apie mus supančius įvykius, kurie vienaip ar kitaip siejasi su knygą skaitančio žmogaus gyvenimu.

Taigi norėčiau paraginti visus pasidalinti šia nuoroda su savo draugais, kuriems tai būtų aktualu ir naudinga.

O kad viskas nebūtų taip rimta,  kelios nuotraukos iš knygų mugės, kurioje teko apsilankyti šiandien:

Taip, šį kartą nuolaidos buvo ypatingai jaučiamos, todėl netrukus bus nemažai smagaus skaitymo, o vėliau – jau ir apžvalgos.

(c) veikiantis