Archyvas

Tag Archives: knygų lentyna

Rugpjūtis jau tradiciškai tampa knygų lentynos valymo metu. Todėl ir šiemet visą rugpjūtį siūlau žemiau pateiktoms knygoms surasti naujus namus. Kai kurios jų – visiškai naujos. Kai kurios – jau šiek tiek nuskaitytos, tačiau dėl to tikrai ne mažiau mylimos. Šį kartą šalia pridedu ir visą eilę žurnalų.

Jeigu randate kažką, ko norėtumėte, tiesiog rašykite knygų lentynos paskyrai FB asmenine žinute.

Taigi, atiduodamos knygos 2017:

 

 

knygos

Manau, kad knygos turi gyventi savo gyvenimą, o ne vien dulkėti lentynose. Jos turi būti skaitomos arba bent jau laukiamos perskaityti. Todėl peržiūrėjau savo lentynas ir sudariau sąrašą knygų, kurias noriu atiduoti, kad jos gyventų toliau. Ir jokių papildomų sąlygų išskyrus šias:

  1. Norėdami rezervuoti knygas rašykite asmeninę žinutę į Facebook „Knygų lentynos“ paskyrą;
  2. Knygų atsiėmimas Vilniuje, Naujamiestyje (knygos nesiunčiamos).

Taigi, aktualus sąrašas:

  • Lina Navickaitė – Saulėgrįža
  • Filosofijos istorijos chrestomatija – Viduramžiai
  • Alina Meilūnaitė – Negyvenami miestai
  • Badiginas – Didžiojo magistro žiedas
  • Don DeLillo – Kosmopolis
  • Tomas Arūnas Rudokas – Saksofonistas
  • Laurynas Katkus – Sklepas ir kitos esė
  • Herkus Kunčius – Pilnaties linksmybės
  • Valdas Gedgaudas – Stiprėjanti juoda
  • Zita Mažeikaitė – Virpant erdvė
  • Eugenijus Ališanka – Dievakaulis
  • Literatūrinės Vilniaus Slinktys – 2014
  • Paulius Norvila – Buitinė
  • Paulius Norvila – Kortų traukimas tėra tik dalis ritualo
  • Albinas Galinis – Simetrijos
  • Viktoras Rudžianskas – NUO do IKI do

O jeigu jūs taip pat turite knygų, kurias norėtumėte atiduoti/padovanoti, tuomet rašykite man ir jūsų sąrašu mielai pasidalinsiu.

 

mano tikejimo iltysSunku parašyti kažką naujo ir netikėto apie šią Sigito Parulskio knygą. Jis turi savo nišą, kurioje puikiai tvarkosi. Surenka pilną konferencijų salę knygų mugėje ir vienas geba išlaikyti jos dėmesį pasakodamas, ką tuo metu galvoja. Klausimas, ar tam reikia daug ruoštis. Tam, atrodo, užtenka tiesiog būti Sigitu Parulskiu. Ir viskas. Ir jau prie tavęs nusidriekia norinčiųjų gauti autografą eilė. Ir ji tokia ilga, kad net nekyla rankos (kojos?) joje stovėti ir laukti. Bet yra tokių, kuriems kyla, tad apsukus keletą ratų, eilė būna ne tik nesutrumpėjusi, bet netgi ir pailgėjusi.

O jis vis dar toks pats. Kukliai nekenčiantis viešumos ir scenos, tačiau negalintis pasakyti ne. O galbūt ir galintis, tik nenorintis. Besidžiaugiantis publika, kuri tiki juo. Ir iš tikrųjų tiki, nes jo tekstai veikia. Galbūt ne kaip vaistai, bet bent jau kaip motyvas nusišypsoti. Jis rašo apie tai, ko nekenčia, ką myli, ką pastebi ir ko norėtų nepastebėti. Jis tiesiog rašo, išspjauna vieną tekstą po kito, o šie paplitę po įvairiausias internetines (ir ne tik) teritorijas galiausiai sugula į knygas, kurios po truputį kaupiasi, išstumdamos iš lentynos kitus autorius. Greitai ji visa (lentyna? publika? auditorija?) priklausys Sigitui. Galbūt netgi šiemet, kadangi jis jau gavo valstybės stipendiją, skirtą parašyti ne tik autobiografiniam romanui, bet ir romano “Tamsa ir partneriai” tęsiniui, o taip pat ir kitai sklaidai, kitiems geriems darbams. Jis dabar, kaip mėgstama sakyti, ant bangos. Bet tai tikrai nereiškia, kad už tai reikia jo nemėgti ar neskaityti. Ne, jį reikia skaityti. Net jeigu jis leidžia sau eksperimentuoti, nuklysti iš, atrodytų, teisingo kelio. Jį reikia skaityti, nes taip plečiasi mūsų (vargdienių) vaizduotė, raiškos būdai ir priemonės. Net jeigu atrodo, kad jis nevykusiai mėgdžioja Juozą Erlicką ar stengiasi kaip įmanoma greičiau parašyti kažką itin populiaraus. Netgi tuomet, jį galima pateisinti ir jam atleisti. Nes jis bet kada gali grįžti prie to, ką moka geriausiai. Pavyzdžiui prie tokios knygos kaip “Mano tikėjimo iltys”, kurią galima mėginti cituoti, bet to padaryti niekada nepavyks, nes tokias knygas, esant tinkamai nuotaikai, galima cituoti nuo viršelio iki viršelio. Nes po tokių knygų, galima atsiversti ir kitas jo esė rinktines ir pratęsti skaitymo malonumą. Kai kuriais atvejais, tekstai būna jau užmiršti ir todėl viskas tampa atradimu. Kai kuriais atvejais, tekstų nuotaikas pavyksta prisiminti ir jos suveikia šiek tiek kitaip nei tuomet, kai skaitei juos prieš keletą metų. Dar neturėdamas tos patirties apie kurią kalba Sigitas. Kai skaitei ir nesupratai, kodėl tau tai taip patinka. O dabar skaitai, supranti, bet nedrįsti įvardinti, nes tam, kad neapsigautum reikia perskaityti ne vieną ir ne dvi knygas. Ne vieną ir du romanus, poezijos rinktines, biografijas.

Ir tada, stebėdamas kaip didžiulė mėnulio akis stebi tavo saldų miegą, supranti – sunku parašyti kažką naujo ir netikėto apie tokias knygas. Daug lengviau parašyti kažką apie save. Apie savo santykį su autoriumi, apie sumaištį ir juoką, aidintį kažkur vidaus celėse ir prasimušantį į paviršių paprasta, tačiau nuoširdžia šypsena. Už tai jis mus ir myli. Už tai mes ir mylime jį. Autorių kaip skaitytoją ir skaitytoją kaip autorių. Žaismą žodžių paviršiais, kurie nieko nesukurdami padaro mus laimingesnius. Tik tiek. Ir nieko daugiau.

Gal dar batai bei dulkės ant knygos viršelio ir autorius, norintis išlaikyti neišlaikomą paslaptį. Paprasta ir žavu. Ir jau ryškėja, jau šiepiasi mums mūsų pačių. Tikėjimo. Iltys.

Vertinimas: – / –

Kita informacija:
Puslapiai:
216 psl.
Leidykla: Alma Littera
Metai: 2013 m.
Kaina: 30 Lt. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis