Archyvas

Žymių archyvai: knygos vaikams

O čia – apie dvi knygas vaikams ir su jais skaitantiems (tikėkimės, savo noru 😊) suaugusiems.

Kalbant apie vaikiškas knygas, man visuomet sunku įvertinti, kokio amžiaus vaikui tai galėtų būti skirta, tačiau turint dvi knygas vieną šalia kitos labai paprasta ir patogu jas palyginti. Todėl šioje vietoje norisi imti ir paprastai pasakyti, kad „Stebuklingas medis“ skirtas truputį mažesniems, o „Duoniukų karas“ – truputį didesniems. O jau kur ta riba (svarstyklių vidurys), tegul kiekvienas nusprendžia asmeniškai 😊.

Lyginant toliau, „Stebuklingas medis“ yra kur kas šiltesnė ir minkštesnė knyga už „Duoniukų karą“. Nors tai puikiai galima perskaityti jau iš pačių pavadinimų, tačiau lygiai į tą pačią temą sužaidžia ir iliustracijos, kurios „Duoniukų kare“ tikslesnės, labiau kampuotos, sukoncentruotos į daug aplink pažertų smulkių detalių, veiksmų, nuotykių, kai „Stebuklingas medis“ – labiau nuotaikos knyga, pasakojanti apie gamtą, o tiksliau apie medį ir kas su juo vyksta. Iliustracijos čia taip pat yra šiltesnės, ryškesnės, tarsi rankose laikytum minkštą, šiltą ir pūkuotą šviesos (?) gyvūną. Norint kalbėti su trejų-ketverių metų vaiku apie gamtą, ši knyga gali nuostabiai pasitarnauti ir tapti būtent tuo įrankiu, kurio ir reikia tokiam pokalbiui pravesti. Ji ne tik sudomina, bet ir patraukia leistis gilyn į mišką, o tai tikrai ne taip dažnai pasitaiko vaikiškoje literatūroje.

„- Mamyte, – tarė jis susirūpinęs, – o be lapų mūsų medis nesušals?
– Pelėdžiuk, – atsakė mama, – papasakosiu tau stebuklingą istoriją.“
(„Stebuklingas medis“)

Tuo tarpu „Duoniukų karas“ – tobulas nuotykių kokteilis. Iliustracijos daugelyje vaikiškų knygų lemia bene viską, o čia jos žengia dar toliau ir netgi tampa teksto dalimi. Atsivertęs šią knygą iš karto pastebi, kad kažkas čia kitaip. Veikėjai tiesiog netelpa savo kailyje ir pasklidę tarp teksto be jokios iš anksto nuspėjamos formulės, todėl užklumpa tave netikėtai ir iš karto apsupa, įtraukia į bendras veiklas bei paverčia savo sąjungininku (arba priešininku). Knygos kompozicija dar nematyta ir todėl visiškai pagauli. Lygiai kaip žodynas bei vaizdai, kurie retsykiais švelniai peržengią tą tyro dorovingumo ribą ir pradedi nevalingai šypsotis. Vaikams visa tai – dvigubas juokas. Visokios apatinės kelnaitės užmaukšlintos ant galvų, supuvusios daržovės, prisvilę pyragai, katinas Tešlius, musė ponas Bomberis, ir daug kitų detalių į kurias taip smagu atkreipti dėmesį, norint visapusiškai išgyventi tekstą (o kartais – tiesiog pailsėti nuo jo).

„Senelis kadaise buvo kaskadininkas, dalyvavo kuriant filmus. Kaskadininkai – tai tokie žmonės, kurie, jei tik aktoriams baisu, už juos pavojingus dalykus išdarinėja. Tarkim, avietes užsidegę renka – ar dar ką.“
(„Duoniukų karas“).

Žodžiu, dvi pakankamai skirtingos, tačiau savo atvertomis (ir atveriamomis) durimis – itin panašios knygos. Abi rekomenduoju ir tikiu, kad pradėjus skaityti tikrai bus sunku sustoti (o juk pradėti dažnai ir būna sunkiausia). Juolab, abi jas vaikui (ar vaikams 😊 ) galima lengvai perskaityti prieš miegą ir dar po to spėti perversti antrą ar trečią kartą ieškant kažko, kas įkrito į atmintį ir niekaip nenori tavęs paleisti 😊

P.S. Internetuose pastebėjau vieną įdomų dalyką, kad kai kur “Duoniukų karo“ pavadinimas pratęsiamas kaip “Pas močiutę ir senelį viskas trupiniais gūra“, o kai kur (!) – “Pas močiutę ir senelį viskas skutais lekia“. Tebūnie tai dar vienas dalykas apie kurį galima pagalvoti prieš užmingant 😊

Kita informacija:
Teresa Heapy ir Izzy Burton – Stebuklingas medis (The Wonder Tree), vertė Saulius Repečka, 32 psl.
Bob Konrad ir Daniela Kohl – Duoniukų karas (Der Knäckebrotkrach), vertė Zita Danielienė, 100 psl.

Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Tai – dvi spalvingos, linksmos ir gausiai iliustruotos paveikslėlių knygelės vaikams, kurias sukūrė rašytoja Rachel Bright kartu su dailininku Jim Field.

Šio dailininko iliustruotą knygelę rankose laikau jau ne pirmą kartą – jis nupiešė iliustracijas ir ne taip seniai mano jau apžvelgtai “Ei, varle“. Pastarosios knygelės iliustracijos buvo tiesiog puikios, todėl ir dabar buvo galima tikėtis kažko panašaus. O atsivertęs supratau, kad vyliausi ne be reikalo, nes ir čia dailininkas tiesiog žiba. Būtent iliustracijos priverčia į rankas paimti tokias knygeles. Būtent nuo jų viskas prasideda, o jau tik paskui seka pažintis su tekstu ir visos kitos patirtys.

Taip yra ir šiuo atveju – spalvos ir personažai tiesiog šoka prieš akis. Smagu tokias knygas vartyti, smagu pastebėti įdomias ir nuotaikingas detales bei smulkmenas.

O pasimėgavus iliustracijos, ateina ir teksto eilė. Šios knygelės, kaip ir “Ei varle“, yra rimuotos, o visų jų vertėja yra ta pati – Reda Puodžiukė. Rimuotas tekstas, kaip žinia, įpareigoja dvigubai, todėl ir žvilgsnis čia krypsta ne tik į pagrindinę mintį, bet ir į būdą, kuriuo ta mintis keliauja pas skaitytojus.

O keliauja ji su tam tikrais “paskutinės nakties prieš egzaminą“ prieskoniais. Atrodo, vertimas nėra iki galo išieškotas. Skaitant jaučiama, kad tam tikrose vietose buvo nueita lengviausiu keliu. Ta vidinė teksto skuba yra nedidelis pašinas po oda tokiai puikiai knygai. Su laiku, tą pašiną išsitrauksi arba jis pats bus išstumtas organizmo lauk, tačiau pirmas įspūdis toks, kad skaitytojas stumiamas nuo kalno ir reikia saugotis, kad versdamasis kūliais nenusilaužtum galvos :).

Žinoma, gal kartais ir nebūtina kelti taip aukštai kartelės tokioms knygoms kaip ši, tačiau norisi (!), kad vaikai nuo pačių pradžių pajustų ką reiškia tekstas, kuris skamba kaip muzika :).

Nepaisant to, vaikams šios knygelės tikrai patiks (net neabejoju!), nes, kaip jau minėjau, pradžioje sužaidžia vaizdai, o tik po to – tekstas (ir ne visi vaikai tokie reiklūs kaip aš!). Be to, šiose knygelėse teksto ir vaizdo proporcijos tiesiog idealios tam, kad nuo jų vaikai pradėti mokytis skaityti (o būtent tai dabar mūsų namuose ir vyksta) :).

„Ar pasiekei tikslą –
Ne visad žinosi,
Nebent atsiremsi į didelę…
Nosį!“

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
“The Squirrels Who Squabbled“; “The Lion Inside“
Vertėja/Vertėjas: Reda Puodžiukė
Puslapiai: 32 + 32 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

ei varleKnyga nuotaikinga, spalvota, piešinėliai iš karto patraukia akį. Su knygomis vaikams būna taip, kad nežinai ir net nelabai gali nuspėti už kurios knygos jie užsikabins, o už kurios ne. Kartais būna, kad užsikabina už tos, kuriai tikrai neduotum daug balų, ir priešingai – neužsikabina už tos, kuri tau atrodo tiesiog puiki. Tokių dalykų nenuspėsi ir nesuvaldysi, todėl telieka džiaugtis, kai kažkokią knygą tavęs prašo perskaityti vėl ir vėl. Šią knyga jau skaičiau daugiau negu dešimt kartų ir spėju,  dar teks skaityti mažiausiai tris kartus tiek. O tai jau ir yra jos aukščiausias įvertinimas 🙂

Tačiau kiekvieną kartą skaitant šią knygą man viduje kirba klausimas, kodėl? Nes knyga eiliuota ir jos esmė bei pagrindinis akcentas yra tas, kad rimuojant sugretinami visiškai skirtingi dalykai ir būtent ant tų surimuotų paradoksų pastatyta visa knygos struktūra ir iliustracijos.

 „- Tai šios knygos esmė –

tiesiog žodžių žaismė? –

jau suprato varlė.“

Skaitydamas šią knygą jos paveikslėlius mintyse nevalingai keičiu rimuojamais angliškais žodžiais – „carrots“ ir „parrots“, „lizard“ ir „wizard“ „snake“ ir „cake“, o viską, aišku, vainikuoja „dog“ ir „frog“. Verčiant visą tai į lietuvių kalbą vertime dingsta istorijos lengvumas nes tų pačių žodžių vertinių neįmanoma surimuoti, todėl rimuojami kiti, papildomai įterpiami žodžiai ir tuomet kiekvieną kartą skaitant liežuvis kažkur pasąmonėje lūžta tarsi purslota  banga Baltijos pakrantėje.

Klausimas “kodėl?“ man tiek nedavė ramybės, kad nepatingėjau ir susiradau kaip ta iš pažiūros nuostabi knyga skamba originalo kalba. Ir štai ji čia: https://www.youtube.com/watch?v=2da5yu6rpdg

Mano dideliai nuostabai, originale ne visa knyga rimuota, o tik tie konkretūs žodžiai, kurie surenčia visą knygos struktūrą. Taigi, vertėja šiuo atveju nuėjo kitu keliu, ji sueiliavo visą knygą ir aš puikiai suprantu tokį sprendimą, nes jis iš dalies kompensuoja tai, kad atitinkamų kertinių žodžių tarpusavyje neįmanoma surimuoti. Galima kelti klausimą, ar toks sprendimas geras, ar ne. O gal iš viso, būnant leidėju, būtų buvę geriau surizikuoti ir leisti šią knygą originalo (anglų) kalba? Bet tai jau tik teoriniai pamąstymai, nes knyga guli mano rankose ir ji tokia, kokia yra.

Vienaip ar kitaip į šios knygos paveikslėlius žiūrėti labai malonu, rankose ją laikyti – taip pat. Smagu ją regėti ant stalo ir dar smagiau – vaikų rankose, kur paskutiniu metu ji itin dažnas svečias 🙂

O pabaigai linkiu internete susirasti kitą šių dviejų puikių autorių knygą (šios knygos tęsinį), o jau tada – skanaus ir pirmyn mokytis anglų kalbos 🙂

 

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Oi Frog!
Vertėja/Vertėjas: Reda Puodžiukė
Puslapiai: 32 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis