Archyvas

Žymių archyvai: knyga

Tiksliai nepamenu, tačiau atrodo, kad tai pirmoji mano skaityta knyga apie Aušvicą. Anksčiau jau teko skaityti tiek apie žydų tautos genocidą (pvz. „Tamsa ir Partneriai“), tiek apie išlikimą koncentracijos stovykloje (pvz. „Dievų miškas“, kuriame Balys Sruoga rašo apie Štuthofą), tačiau pats tamsos epicentras antrojo pasaulinio karo metais buvo Aušvice, kur buvo sunaikinta daugiau nei milijonas žmonių (daugiausiai žydų tautybės). Ši knyga būtent apie tą vietą ir turbūt nieko keista, kad paremta ji realaus žmogaus (Ditos Kraus) gyvenimo istorija.

Iš karto galima nuspėti (o vėliau tai tik pasitvirtina), kad tai nėra pramoginė ar laisvalaikio literatūra. Knyga žiauri, skaudanti, pragariška, atverianti neužgyjančią (ir niekada neužgysiančią) Aušvico žaizdą, kuri vis dar pulsuoja žmonijos sąmonėje. Kad ir kokia būtų pasirinkta siužeto linija, kalbant tokia tema, ji vis vien sutekės ten pat – į žiaurumą, nužmogėjimą ir nužmoginimą. Tokiose aplinkybėse nedidelės smulkmenos staiga ima ir įgyja milžinišką reikšmę. Ir ta reikšmė tarsi sprogęs šrapnelis susminga į visus tavo jausmų audinius. Skaitant ne kartą teko tiesiog sustoti, kai nedidelės detalės, kurios įprastai nesujaudintų, čia, pakeitus dekoracijas, tiesiog užimdavo žadą. Tie smulkūs veiksmai, trumpi žodžiai ar paprasčiausia netikėta šypsena ir yra didžiausias šios knygos auksas.

„Taip ir girdi ją sakant: „Žinoma, mergytei pasidarė baisu…“. Pasakys tuo apgailestaujančiu ir apsimestinai supratingu tonu, nuo kurio Ditai kraujas užverda. O blogiausia – kad visada atsiras kokia palankioji, kuri pasakys: „Vargšelė. Suprantama. Išsigando. Juk dar vaikas.“

Vaikas? Na jau ne! Kad būtum vaikas, reikia turėti vaikystę.“

Šį knyga atskleidžia vieną iš taškų, kuris Aušvico košmare buvo savotiška ramybės ir stabilumo oazė. Čia kalbama apie slapta ten veikusią mokyklą ir pačią mažiausią biblioteką pasaulyje, kurią tesudarė aštuonios knygos. Jas skaityti reiškė žongliruoti mirtimi. Pagrindinei veikėjai, tuomet vos keturiolikos metų sulaukusiai mergaitei, teko užduotis rūpintis šia biblioteka, kitaip tariant, nuolat vaikščioti peilio ašmenimis.

Iš vienos pusės, pagrindinė veikėja yra bibliotekininkė, tačiau iš kitos – pagrindinis vaidmuo tenka knygai, kuri palaikė viltį ir buvo šiaudas, kurio nusitvėrę žmonės stengėsi nenugrimzti gilyn, netapti gyvuliais, nenužmogėti – toks ilgainiui teliko visų tikslas ir siekis, kol pragaras galiausiai nutrynė netgi tai.

„Helga pasilieka, tačiau jos akys primerktos, ji snūduriuoja. Labai išsekusi, nes, savo nelaimei, buvo paskirta į grupę, turinčią be tikslo tampyti akmenis, kuriais neva grindžiama pagrindinė stovyklos gatvė. Tai bergždžias darbas. Iš ryto žemė tokia apledėjusi, kad akmenų tiesiog neįmanoma įsprausti. Paskui, nutirpus ledo sluoksniui, žemė pasidaro tokia klampi, kad akmenys tarytum skradžiai prasmenga purve, kol visai dingsta iš akių. Kitą dieną atvelka dar akmenų – ir viskas iš pradžių.

Šiame juodame purve prasmenga viskas.“

Tai knyga apie viltį neviltyje. Kaip ji auga, plečiasi, spurda tarp pirštų, kol galiausiai sukūrus kažkokį ryšį, tikėjimą, istoriją, santykį ir taip savotiškai užmigdžius ir užliūliavus save, viskas yra nušluojama ir virsta pelenais. Tai lūžis po lūžio, tuštuma, kaulai, karas, Aušvicas, neteisybė, kurios neįmanoma paaiškinti.

Apie Aušvicą galima skaityti galybes liudijimų, tačiau tokie kūriniai kaip šis negali nepaveikti. Jį perskaitęs pasijunti tarsi ištrūkęs į laisvę, prisimeni, kas buvo pasakyta ir eini ieškoti daugiau, o kai internete susirandi stovyklos nuotraukas viskas vėl tarsi atgyja.

Ne ką mažiau įspūdinga yra ir tai, kad tikroji Dita Kraus, kurios gyvenimo istorija ir paremta ši knyga, vis dar gyva. Šiemet jai sukako 91 metai ir ji toliau aktyviai dalinasi savo išgyvenimais bei liudija, ką patyrė.

Tai nėra lengva knyga, bet ją būtina perskaityti, kad atsivertų apsiblaususios akys. Kad pamatytumėte, jog gyvenimas būna (ir yra) visoks. Netgi toks, kokio jūs niekada nesugalvotumėte. Kartais tai būna net ne gyvenimas, o košmaras iš kurio daugelis taip ir nenubudo.

Apie tokią knygą ir patį kontekstą galima kalbėti visą amžinybę, tačiau geriausia ją perskaityti, o tada jau kiekvienas atras savo priėjimą prie šios temos, kuri tiesiog negali būti pamiršta. Ji gyva. Yra ir visada bus.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Librarian of Auschwitz
Vertėja/Vertėjas: Marija Potašenko
Puslapiai: 448 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

selfu slenis

O apie šią knygą savo telefone (kokia ironija!) beskaitydamas (o ir perskaitęs) užsirašiau štai ką:

Tai – kažkas paprasto, nebūtinai išgalvoto, tačiau kiaurai peršviečiamo. Kažkas su skaudančia šypsena veide. Tačiau dirgiklis, nupieštas prieš akis, nėra tai dėl ko viską mestum į šalį ir šoktum į putojančią upę. Tikriausiai būtent dėl to, kad dirgiklis tėra nupieštas. Dirgiklis vardan dirgiklio. O turint tokį padrėkusį užtaisą, iki dinamito niekaip neprasibrauna teksto kibirkštys. Visi aplink aidintys balsai ir dainos jau kažkur girdėti, tarsi atspausti per kalkę. Žodžių junginiai, sakinių konstrukcijos, siužeto vingiai. Net ir paslaptys, slepiamos tarp eilučių, labiau primena tuščią celofaninį įpakavimą, o ne peilį, smingantį į minkštuosius audinius.

Iš kitos pusės, tekstas skaitosi greitai, lengvai ir nerūpestingai. Bet skaitymas vardan skaitymo tai tik dirgiklis vardan dirgiklio. Todėl įsivažiavus vis dažniau pravinguriuoja mintis, kad tik pabaiga galėtų išpirkti visas šios knygos nuodėmes. Tą bekvapę, tačiau masiškai tiražuojamą gėlės aromato nuotrauką.

Skaitydamas negali suvaldyti savęs, bėgi įvykiams už akių, bandai nuspėti juos ir vis labiau abejoji, ar egzistuoja tokia pabaiga, kuri nusvertų šias svarstykles į amžinybės pusę. Ne tiek pabaiga, kiek pats nustebimas, kurio viliesi stebėdamas su kiekviena minute tirpstantį vilčių ledkalnį.

Knyga primena joje aprašomą dozę, kurios antrą kartą iš to paties dilerio nepirktum. Nes tai ta situacija, kai užtenka vieną kartą pabandyti ir žinai, kuo baigsis visi paskesni mėginimai.

Bandau nupiešti mane apnikusį jausmą iš visų pusių, tačiau nesigauna. Atrodo, kad ir autorei kažkas nesigavo. Klaidų knygoje nėra, bet būtent jose įprastai slepiasi esmė. Kvape, nuotaikoje, smulkmenose, kurios visuomet liudija gyvybę. O čia visos smulkmenos, visi maži niežulį keliantys gyviai seniai iššukuoti, sterilizuoti, nukenksminti. Ir tai verčia abejoti galima baime, kuri veda į priekį. Šioje knygoje baimės tik tiek, kiek pats tuo save įtikini. Pats, o ne autorė. Štai kur esmė. Dūris. Vaistai. Viskas paprasta. Įprasta. Tuščia tarytum įpakavimas. Net jeigu nuo brangaus ir reto, bet vis vien – tik įpakavimas. Kita vertus, kitaip to ir nepapasakosi, nes tam reikalinga ne knyga, o būtent #knyga. Kad pasiektų tikslinę auditoriją, kad parodytų skaudulius ir apnuogintų baimes. Ji turi būti tokia ir ji tokia yra.

„Jis nemato pavojaus. Sako, kad verčiau paskubėti, nes jei dar spės iki sutemos, tai galės… Nes jei galės, tada padarys. Nes matė internete, o ten buvo tobula. Nes atrodo, kad kaip. Tada galėtų visi sutūpti ir. Nes kolega sakė, kad. Tai verčiau nelaukti, nes.“

„Krėslas pasisuka ir dabar aiškiai matyti jos profilis. Viskas tas pats: tvirta sėdėsena, mažumėlę atsikišęs smakras ir plona nubalusi oda. Tos pačios raukšlės nuo žiūrėjimo į ekraną. Bet visgi kažkas neleidžia abejoti, kad prabėgo daug metų.“

Perskaičius paaiškėja, kad knygos branduolys – tai istorija apie Selfų slėnį, telpanti vos į porą puslapių. Tačiau, kad tą istoriją pasiektum, turi perversti likusius beveik du šimtus. O juose visko tiek daug, kad reikia išmokti teisingai kvėpuoti, idant skaitydamas neuždustum. Lygiai taip – kad neuždustų tavo smegenys, aptraukti celofano plėvele. Arba priešingai – vis bandantys įsigauti pro tą plėvelę į spalvotų pažadų pasaulį.

Būtent tuose keliuose puslapiuose ir randu šerdžių šerdį, kuri atveria kažką gilesnio, kas žengia į aikštę be kūną aptraukusio celofano. Žengia atviru, beveik nuogu, todėl giliai įsikertančiu žingsniu. Sakau „beveik“, nes Selfų slėnyje niekuo negali būti tikras.

Knyga patiks vartotojams ir grotažymių mėgėjams, o visi kiti – rizikuokite. Nes niekada nežinai, kurioje vietoje mums iš tiesų skauda. Galbūt Selfų slėnis ir bus tas lakmuso popierėlis, padėsiantis pagaliau apsispręsti.

 

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 192 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Gal tris kartus bibliotekoje šita knyga užkabino mano akį, bet visus kartus ją pakylodavau, perskaitydavau aprašymą ir net šiek tiek susierzinusi padėdavau atgal. Aprašymas atsidavė kažkokiu nemaloniu moteriškumu ir vis atgrasydavo. Galiausiai neapsikenčiau ir nusoprendžiau, kad kol neperskaitysiu, “Stebuklinga Žaislų Krautuvėlė“ nuolat painiosis man po ranka.

Pagrindinė veikėja – paauglė Melani. Maždaug pusę knygos jos charakteris mane erzino labiausiai. Žinot, kaip būna, kai skaitai knygą ir iš visos širdies negali pakęsti “blogojo“ veikėjo, kad, atrodo, jog savo rankom prismaugtum. O čia jausmas tampa gana dviprasmiškas, kai atrodo, kad savo rankom prismaugtum pagrindinę “gerąją“ veikėją. Ji  – išlepinta rašytojo dukrelė, neseniai supratusi kokį nuostabų kūną turi. Ji puošiasi ir staiposi prieš veidrodį kiekvieną dieną, svajoja apie vyrą, kuris ją nešios ant rankų.

Valandų valandas spoksojo į save nuogą rūbų spintos veidrodyje; pirštu vedžiodavo per elegantiškos formos savo šonkaulių narvelį, kurio viduje po mėsa ir paukščiukas spurdėjo širdis, brėždavo ilgą liniją žemyn nuo krūtinkaulio iki bambos (kuri buvo paslaptinga ola ar grota), delnais brūžindavo tarsi pumpurai išsiskelidusius mentikaulius.

Įvyksta nelaimė ir Melani, jos jaunėlis brolis ir dar visiškai maža sesuo turi palikti prabangius namus ir kraustytis pas tolimą dėdę į Londoną. Nuo jų atvykimo visas pasakojimas man priminė Marilyn Mansono vaizdo klipą: keistas namas ir dar keistesnių žaislų parduotuvė, nebylė teta, dėdė su nesuprantomis gyvenimo taisyklėmis, kraujomaiša, keisti šeimos ritualai… Viskas keista, keista, keista (šioje pastraipoje žodis “keista“ panaudotas šešis kartus).

Knyga nėra įspūdinga. Tačiauji lengvai perskaitoma, nedidelio formato, telpa į bet kokią rankinę ir nėra jau tokia visiškai banali, kaip gali pasirodyti.

Vertinimas: 6/10.

Kita informacija:
Puslapiai:
324
Leidykla: “Mintis”
Metai: 2007 m.
Kaina: Gavau A.Mickevičiaus bibliotekoje. Pasak interneto ~21-22 lt. manoknyga

(c) Rikošetas

Šita knyga – tikras chameleonas. Vis po akimi knygynuose man maišėsi gal kokius metus. Pažiūrėdavau, pagalvodavau “čia tikriausiai apie moterį, kuri miega tik su kolekcininkais“, ant nugarėlės perskaitydavau, kad vis dėlto apie vazą ir nueidavau. Po paskutinio tokio pasimaišymo po akimis nusprendžiau, kad tai ženklas ir ją nusipirkau.

Taigi, yra menotyrininkė Roza, kuri gauna tirti paslaptingą seną vazą. Dar yra Niki, kuri netyčia atsiranda Rozos bute, ir Salota – draugė ateinanti ištuštinti šaldytuvo. Ir dar krūva niekam tikusių vyrų:

“Vieną dieną pas mane atėjo moteris, ori, vidutinio amžiaus. Pamaniau, kas man, kuo tavo pinigai blogesni už kitų, bet, pasirodo, ji norėjo atvesti savo vyrą. Jis buvo ne kartą sugautas automobilių stovėjimo aikštelėse, kai trynėsi į žemę. Šiuolaikinio didmiesčio gyvenimo auka. Moteris ašarojo, nes jis buvo suimtas prekybos centre vidury nakties vienomis puskojinėmis, laistantis pimpalu grindinį. Paaiškėjo, kad žmogelis taip smaginasi jau daug metų – nuo tada kai pradėjo dirbti užsienyje. Jis išdulkino Eifelio bokštą, Pasaulio prekybos centrą, Pradą. Derino net prie Tadž Mahalio.“

Esu įsitikinusi, kad jei rašyčiau knygą apie vazą, rašyčiau būtent taip kaip parašyta ši.

Vos tik Rozai prisilietus, vaza pasakoja jai istorijas. Ji skirsto nosis, numeruoja užpakalių, krūtų, liežuvių formas, plaukų spalvas.  Iš pradžių labiausiai trikdantys atrodė tokie “ne į temą“ fragmentai kaip “šaldyta iguana“ ir “žongliruojantys šermuonėliai“ bei labai maloniai skaitomas vazos humoro jausmas ir sarkazmas:

“Paskui sučiupo vietos valkatą ir pažadėjo palikti jį gyvą, jei šis išgalabins visus kitus.
– Kokiu būdu atlikti darbą?
– Pasitelk vaizduotę.
– Ilgai užtruksiu.
– Mes neskubam.
Šaukštas buvo mažas, klyksmai gražūs, bet plėšikai į tai nekreipė dėmesio: jie negalėjo atsigrožėti žongliruojančiais šermuonėliais.“

Apie šią knygą galiu pasakyti tik labai teigiamus dalykus. Lengvas ir malonus stilius, geras vertimas, įdomūs veikėjai. Kitose recenzijose rašo, kad dvelkia feminizmu ir kad senmergėms nepatiks. O aš manau, kad patiks visiems. Gal tik šiek tiek nesubalansuota vyrams. Bet knygos formatas labai patogus nešiotis – maža ir lengva.

Vertinimas: 10/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: The Collector Collector
Puslapiai:
239
Leidykla: “Alma Littera”
Metai: 2005
Kaina: 9 Lt – knygyne buvo išpardavimas. –  pirkti internetu

(c) Rikošetas