Archyvas

Žymių archyvai: klausimai

Knyga nuo pačių pradžių priglunda prie odos ir jos jau nebereikia jaukintis papildomai ar šokti kokių nors ritualinių šokių idant pajustum tekstą. Ji paprasta, aiški, konkrečiais ir trumpais skyriais, be sudėtingų mįslių ir šaradų, kurios susuktų galvą. Tekstas iš karto įsileidžia vidun ir jautiesi jame tarsi savo vietoje. Buvęs, esantis, būsimas.

Ši knyga – „Tarnaitės pasakojimo“ tęsinys, tačiau pradžioje užtruko, kol supratau nuo kur ir į kur ji tęsiasi. Vis tik netrukus skirtingos siužeto linijos ir kreivės pradėjo ryškėti, o tuomet atkreipiau dėmesį ir į pavadinimą. Liudijimai. Būtent apie tai ši knyga. Tiksliau ir nepasakysi. Šis tęsinys – tarsi ratilas vandens paviršiuje, sklindantis į visas puses. Ratilas, paliečiantis vis didesnę ir didesnę teritoriją. Akmenėlio pliumptelėjimas buvo pirmoji knyga, o ši yra pirmosios knygos aidas, savotiškas pasivaikščiojimas po Gileadą, stebint viską skirtingų žmonių akimis. Liudininkų. Tačiau stebuklas čia tame, kad tas į šonus plintantis ratilas kažkuriuo metu pasiekia tolimiausią tašką ir vietoje to, kad nutrūktų, pradeda judėti atgal, t.y. vis labiau siaurėja, mažina liudytojų atskirtį, traukiasi link epicentro, kuriame viskas ryšku, aišku ir kraupiai grėsminga.

„Nors ir jumis negaliu pasikliauti. Juk labiausiai tikėtina, kad tamsta mane galiausiai ir išduosit. Ir gulėsiu aš kur apmusijusiame kampe po lova tuo metu, kai pats būsit išrūkęs iškylauti ar į šokius – taip, šokiai sugrįš, juos sunku bus tramdyti amžinai, – ar į pasimatymą paliesti gyvo ir šilto kūno, o ne aptrūnijusio popierių pluošto, kuriuo iki to laiko būsiu pavirtusi. Bet aš iš anksto jums atleidžiu. Kadaise ir pati tokia budau: dantimis įsikibusi į gyvenimą.“

„Tarnaitės dienoraštį“ ir “Liudijimus“ skiria daugiau kaip trisdešimt metų, o tai kelia klausimų. Kodėl buvo parašytas šis tęsinys? Kodėl autorei tai vėl tapo svarbu? Ar kartais nėra taip, kad ši knyga – tik noras sugrįžti į praeitį ir ją išgyventi dar kartą? Jau žinant (juk žinant!), kad tai neįmanoma. Klausimų daugiau negu atsakymų, tačiau jų šioje knygoje ir nereikia ieškoti. Vienaip ar kitaip, čia nėra to šiurpo, tos baimės ir tos įtampos, kuri buvo pirmojoje knygoje. Čia vyksta kitokie dalykai. Tarsi iš distancijos. Tarsi viskas jau nulemta, jau įvykę ir dabar beliko tai užrašyti. O užrašius, perskaityti. O perskaičius, palinksėti galva. O palinksėjus galva, užsikaisti kavos ir atsiversti laikraštį.

„Aš pakliuvau į Gileadą. Maniau, kad daug apie jį žinau, bet gyvenimas – visai kas kita, o ypač gyvenimas Gileade. Gileadas buvo kaip ėjimas per slidų ledą, nuolat prarasdavau pusiausvyrą. Negalėjau įskaityti žmonių veidų, o kartais net nesuprasdavau, ką jie sako. Girdėjau žodžius, suvokiau jų prasmę, bet kas norima tuo pasakyti, neįsikirsdavau.“

Nepaisant visko, skaitymas įtraukia ir puslapiai tiesiog ištirpsta, o tu lieki nesupratęs kur pranyko laikas. Knyga ištinka ir įvyksta labai greitai, tarsi miklus ir preciziškas skalpelio pjūvis. Brūkšt ir viskas. Ir esi paliekamas laukti kraujo pėdsako, kuris pasirodo, tačiau šiek tiek delsdamas. Bet svarbiausia, kad pasirodo. Fragmentais ir gijomis, kurios pinasi tarpusavyje, kol nuveja storą ir tvirtą virvę. Būtent jos įsikibęs ir kylu aukštyn iš duobės. Iš tamsos. Į šviesą.

Vertinimas: 8,3 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Testaments
Vertėja/Vertėjas: Nijolė Regina Chijenienė
Puslapiai: 480 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

nereiksmingumo sventeMilan Kundera – mano sena meilė, kurios vardą ištarus atsidūsta visos lentynose besiilsinčios pastarojo knygos. Nė viena jų nebuvo parduota ar išmainyta ir nors iš skaitymo atminties belikęs tik jausmas, jis vis dar kelia gražius ir sentimentalius prisiminimus. Iš serijos – o, kaip buvo gerai.

Todėl sunku patikėti, kad mano rankose nauja M. Kunderos knyga. Sunku ir šiek tiek nedrąsu. Lyg žvelgčiau į šešėlį, sugrįžusį iš praeities. Nes, o kas, jeigu ji nepateisins lūkesčių? O kas, jeigu mes užaugome, nutolome ir vienas kitam būsime nebeįdomūs? Todėl knygą imu su nerimu. O šalia nerimo ir jaudulio, tam tikra baimė, kad knyga labai plona. Tokia plona, kad net nedrąsu atsiversti. Nes o kas, jeigu buvusi meilė sugrįš, bet bus tokia trumpa, kad šįkart už vis labiau skaudės išsiskirti?

Kaip numalšinsiu tą skausmą? – klausiu savęs ir iškart atsakau, kad juk tam ir atsiduso lentynų gelmėje kitos M. Kunderos knygos. Juk galėsiu paimti bet kurią ir dar kartą išgyventi mūsų aistrą. Taigi, viskas nėra taip fatališka ir todėl ramiau. Todėl jau galima. Imti ir atsiversti.

„Dviejų buvusių kolegų susitikimas baigėsi tuo gražiu judesiu. Tačiau negaliu išvengti vieno klausimo: kodėl D‘Ardelo sumelavo?“

Jau buvau kiek primiršęs autoriaus tekste keliamus klausimus sau pačiam ir mėginimus į juos atsakyti. Jo balsas aidi tarsi iš dangaus. Teigia ir tuo pačiu abejoja. Abejoja ir tuo pačiu virsta vienu iš veikėju, kuris vėlgi teigia (tik šį kartą jau savo lūpomis) ir tuo pačiu toliau abejoja!

Skaitant neapleidžia žodžių junginys – „paprasti žmonės“. Kaip ir kitos M. Kunderos knygos, ši irgi apie juos. Paprastus žmones, paprastas vietas. Tačiau pats tekstas priešingai – nepaprastas, pjaunantis visus išorinius sluoksnius, neišvengiamai artėjantis prie esmės, prie žmogaus šerdies, žmogaus žmogiškumo.

„Ji supranta, kad mirtis nebus lengva ir kad jos didžiausias priešas bus ne neišdildomi geros plaukikės refleksai, o kažkoks žmogus, kurio ji nenumatė. Jai teks kovoti. Kovoti, kad išgelbėtų savo mirtį.“

Knygos siužetas – tai pažirusi dėlionė. Skirtingi žmonės, skirtingos situacijos, po truputį atsiskleidžiantys ir atskleidžiami jų tarpusavio ryšiai. Bet pažvelgus giliau išryškėja, kad iš tikrųjų juos jungia ne tie ryšiai, o liūdesys ir ant knygos viršelio ištransliuotas nereikšmingumas. Tai ir yra knygos vardiklis. Jausmas kurį autorius piešia įvairiomis kasdieniškomis situacijomis, žmonių santykiais. Skaitai ir nepajunti, kaip esi apsupamas ir įtraukiamas į svetimus gyvenimus. Patiki tuo, kas yra rodoma ir po to jau neklausinėji, tik seki paskui.

Paryžius ir Rusija. Stalinas ir kurapkos. Kasdieninių pokalbių ir situacijų užuolaidos. Virš kažko nematomo ir neapčiuopiamo, bet už vis svarbiausio.

O knygą užvertus, jauti, kad jos ratai, tarsi greito lenktyninio automobilio, puikiai sukimba su trasos paviršiumi, tačiau vis vien kažkodėl nevalingai norisi klausti, ar ne per daug juose oro? Ir ar tas oras per daugelį metų neįsiskverbė į dviejų mylimųjų (autoriaus ir skaitytojo) santykius? Ar nėra jis kažkoks keistas? Kažkoks stebinantis? Kažkoks verčiantis susimąstyti? Taip ir lieki nesupratęs. Siekiantis atsiversti šią ploną knygą dar kartą ir pradėti viską nuo pradžių. Tik jau šiek tiek kitaip. Jau pasislinkdamas kiek arčiau ir jausdamasis kiek drąsiau prie savo niekur nedingusios meilės.

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
La fete de l’insignifiance.
Puslapiai: 128 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Vertėjas/vertėja: Goda Bulybenko
Metai: 2017 m. (originalas – 2014 m.)

(c) veikiantis

Diagnoze-nepakaltinamas_mediumTurint omeny autoriaus visapusiškumą ir kuriamo kino patrauklumą, šią knygą norėjosi perskaityti jau kuris laikas. Tačiau specialiai jos neieškojau ir nesistengiau įsigyti. Vienaip ar kitaip, galiausiai, keistų atsitiktinumų dėka, ji pati mane susirado ir nugulė į lentyną. O ten neužsistovėjo.

“Diagnozė: nepakaltinamas“ surinkta smulkioji Woody Allen proza. Tai reiškia – po keletą puslapių užimantys tekstai, aprėpiantis pačias įvairiausias temas. Tačiau pagrindinis viso ko vardiklis – absurdas. Ir jis toks ryškus, kad knyga niekaip kitaip ir neapibūdintina. Nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio. Visiškas ir nepakartojamas absurdo teatras.

Puslapiai pripildyti itin aukšto sąmoningumo reikalaujančio humoro. Žodžiu, tipinis Woody Allen. Toks, kokį galima pajusti ir jo kino filmuose. Ir nors patys tekstai, stilius, dialogai yra paprasti, aiškūs, įdomūs ir įtraukiantys, viskas persmelkta absurdo. Jis meistriškas, tad jeigu ne vis apimantis beviltiškumo jausmas, nebūtų prie ko prikibti. Tačiau skaitant ne vieną kartą kyla klausimas, kam visa tai parašyta? Kodėl? Kokiu tikslu? Tačiau autoriui čia jau nebebūtina atsakinėti, nes į tai atsako ryškiai geltonas knygos viršelis su užrašu „diagnozė: nepakaltinamas“.

„Kai Nydlmanas svečiuodavosi mano namuose, nepamiršdavau, kad jis mėgsta tam tikros rūšies tunus. Prikimšdavau jų pilną svečių virtuvę. Jis buvo per daug drovus, kad man pripažintų savo meilę tunams, tačiau sykį, manydamas, kad liko vienas, Nydlmanas atidarė visas skardines ir mąsliai ištarė: „Jūs visi esate mano vaikai.“

Įpusėjęs knyga supratau, kad visas šis stilius, visa ši povyza, primena J. Erlicką. Geriau pagalvojus atrodo, kad jeigu šis būtų gimęs toli nuo Lietuvos, pavyzdžiui New York‘e, tai būtent taip ir rašytų. Arba kažkaip panašiai. Tuo tarpu dabar, Erlickas mums šiek tiek labiau artimas, nes žaidžia būtent mums (lietuviams) artimomis temomis ir su jomis susijusiu absurdu. Tuo tarpu Woody Allen – labiau kosmopolitiškas.

Kaip jau minėjau, skaitant vis kyla klausimas, kodėl. Absurdas dėl absurdo. Vienas po kito. Vis giliau ir giliau. Ir nors skaityti smagu, situacijos stebina ir įtikina, tačiau jaučiasi, kad visa tai – tik trumpam prisėdimui, tik vienam kartui. Tik tam, kad atsiverstum šią knygą kas pusmetį ir perskaitęs po keturis puslapius, padėtum atgal. Taip ji tikrai geriau veiks, negu nuoseklus ir nepertraukiamas nuo viršelio iki viršelio perskaitymas per dvi savaites.

„Mėnulis apšvietė miegančio Briso kūną. Jis gulėjo ant nugaros, išvertęs storą pilvą ir kvailai išsišiepęs. Atrodė, kad tai net ne žmogus, o kažkoks bedvasis objektas – gal futbolo kamuolys, o gal pora bilietų į operą. Po akimirkos, kai Briso apsivertė ir krintantis šešėlis įgijo kitokį pavidalą, jis tapo lyg iš akies luptas dvidešimt septynių dalių sidabrinis servizas (su salotine ir sriubine).“

Ir taip kiekviename puslapyje, kiekvienoje pastraipoje. Kol patiki viskuo kas sakoma, kol atveri savo suvokimą, kol atsiduodi tuštybės šokiui.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Insanity Defense: The Complete Prose
Puslapiai:
260 psl.
Leidykla: Knygius
Metai: 2010 m.
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis