Archyvas

Žymių archyvai: kino filmai

frobenijus_kongo-uzrasai_vr__1580980345Knyga neįprasta, visai kitų vibracijų negu paskutinės mano skaitytos knygos, todėl kol į ją įsitraukiu, turi praeiti šiek tiek laiko. O tada vis vien nesijaučiu laisvai, greičiau tarsi būčiau patekęs į poligoną, kur turiu įveikti iššūkių trasą. Ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai. Knyga primena minkles. Arba mazgą, užsipainiojusi kažkur tarp Šiaurės ir Pietų, tarp Norvegijos ir Kongo. Tas mazgas nebuvo suregztas specialiai, jis atsirado pats, tarsi iš niekur, iš kišenės dugno.

Tas mazgas – tai žmogus, rašantis šią istoriją. Negana to, jis rašo apie tai kaip jam sekasi rašyti šią istoriją. O pats autorius sėdi dar vienu laipteliu aukščiau ir užrašinėja žmogų, kuris turi užrašyti tai kaip užrašo šią istoriją. Žodžiu, vietoje vieno mazgo iš karto atsiranda visas gniutulas, kurį išnarplioti nebus lengva, nes nors pradžioje ir atrodo, kad virvė guli laisvai, skaitant toliau ir toliau, ta virvė vis labiau įsitempia. Šiaurė ir Pietūs nepasidalina jos, kiekvienas traukia knygos pasaulį į save. O tuomet viską teisingai išnarplioti laikant rankose stipriai įtemptą virvę tampa praktiškai neįmanoma.

„Jie sako, kad jį apsvaiginau ir pasmaugiau. Aiškina, kad neskiriu melo nuo tiesos. Kad aš sergu, ir kad man naudingiau būtų prisipažinti. Tu melagis. Jie kartoja tai vėl ir vėl. Nenoriu apie tai galvoti, tačiau tada vidinis balsas ima kuždėti: „galbūt jie teisūs, galbūt tu nežinai, kas esi.“ Ir tada galvą užvaldo didelė šalta pragariška pabaisa. Ir ką darytum tuomet?“

Kongo kalėjimas, kariai šmirinėjantys džiunglėse, nuteistuosius bandanti išlaisvinti žurnalistika ir žurnalistai virtę kino filmų scenarijų rašytojais, skambučiai naktimis, nuotaikų karuselė ir su kiekviena diena vis labiau susiliejančios spalvos. Kitais žodžiais tariant, knyga tarsi savasties paieškos, kai žinai, kad ne kas kitas, o tik pats ją kažkur giliai ir paslėpei. Viskas primena bandymą žaisti šaradas kuo įmanoma ilgiau, nes teisingas atsakymas iš karto reikštų, kad tu – nebereikalingas.

Tuo tarpu kitoje stalo pusėje – namai, vėsa ir politika, nugulusi į laikraščių puslapius, bet ne į gatves. Ir dar artimieji, kurių balsai per daug tolimi. Rankomis ir kojomis šio atstumo neįveiksi, tai ne žmogaus galiose. Ir iš viso, ar tai atstumas, ar kažkas daugiau? Gal tik nežinia?

Knygos pabaiga pateisina turinį. Paskutiniuosius sakinius perskaičiau aukšta nata, tarsi klausyčiausi orkestro iš filharmonijos balkono. Ir kuo toliau, tuo labiau tas orkestras dera ir tuo labiau nedera tai, kas vyksta orkestrantų viduose. Chaosui reikia tvarkos. Jie vienas kitą atsveria, vienas kitu naudojasi, vienas kitą palaiko idant gimtų pusiausvyra ir galėtum žengti dar vieną žingsnį į priekį.

 

Vertinimas: 8,1 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Kongonotatene
Vertėja/Vertėjas: Alvyda Gaivenienė
Puslapiai: 312 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

kaip negalima gyventi

„Įlendu ten tik dėl to, kad įsitikinčiau: pasaulyje reikalai klostosi ne taip, kaip parašoma. Kad įsitikinčiau, jog dar verta rašyti, nes niekas už tave neparašys to, kaip tau šiame gyvenime yra. O kaip yra – ir aš visko neparašysiu. Viskas tėra tik bandymai.“

Prieš imant į rankas D. Petrošiau knygą, kartelė jau užkelta. Tuo pasirūpino Donato poezija. Tad ir iš eseistikos tikiuosi kažko pagavaus, apčiuopiamo, savo. Tiesiog savo. Tačiau pradėjus skaityti, pirmasis įspūdis kitoks. Viskas lyg ir įdomu, aišku, protinga, tačiau nėra sprogimo. Kiek žvelgi – visur tik skeveldros. Ir taip puslapis po puslapio. Netrukus pajunti, kad esi šiek tiek kontūzytas ir supranti –  sprogimas visai nesvarbus. Svarbios būtent tos skeveldros. Ir dar tas jausmas, kad autorius nemeluoja, o jeigu meluoja, tai tik todėl, kad taip išėjo, nekaltai, be jokių piktų kėslų ar užmačių.

Toks pats ir teksto tempas, ritmas, dėstymas – verčiantys sustoti, niekur neskubėti, apžiūrėti tas išsimėčiusias skeveldras, prisimatuoti jų aštrius kampus. Nesistengti ieškoti to, ko nėra, ir pasitenkinti tuo, kas prieš akis. Čia nėra jokio painaus detektyvo ar intrigų. Čia viskas tiesiog taip – lėtas ir ramus ilgųjų distancijų bėgimas, kuriame, jeigu suskubėsi, nieko neaplenksi, tiesiog uždusi ir likęs šalikelėje nepasieksi finišo arba, kitais žodžiais tariant, knygos pabaigos.

Tai galima pavadinti filosofine atminties lyrika. Ši užrašyta proziškai, dvelkianti nostalgija, kasanti iš požemių gyvenimą, kuris buvo, tačiau kurio nebėra ir jau nebebus. Jeigu pavyksta susitapatinti, tuomet ir pats pradedi kasinėti save, o tai reiškia – tikslas pasiektas, skaitytojas skaito ne tik tam, kad perskaitytų, bet ir tam, kad suprastų ar bent jau pasistengtų tai padaryti.

Ir nors kai kur tekstas stengiasi dirbtinai prajuokinti, kai kur nuslysta į perdėtą lyriškumą, o kai kur – viskas per daug abstraktu, žvelgiant iš toliau, pamatai, kad taip ir turi būti, nes toks šio teksto, šio lyrinio subjekto gyvenimas. Net ne gyvenimas, o nuoseklus kvėpavimas, kuriame pakilimą keičia nuosmukis, o nuosmukį – pakilimas. Ir svarbiausia – skaitytojas neverčiamas nieko daryti. Jam tik paliekama teisė – reaguoti arba ne.

„Taip ir su rašymu – apie mirusį lengviau rašyti, net jei jis gyvas.“

Temos gražiai persipynusios, todėl tik artėjant prie knygos pabaigos atsiveria esmė – D. Petrošius pasakoja asmeninę ir todėl itin atvirą istoriją. Ir nors tai niekur neslepiama, bendra knygos logika atsiskleidžia tik visiškai atsipalaidavus, panėrus į tekstą. Tik jau matant finišo juostelę. Tik jaučiant, kad tai nėra rungtynės „kas ką aplenks“, o paprasčiausia meditacija.

Tokie ir knygos epizodai – susišaukiantys, surišantys vienas kitą, sukabinantys tekstus į savotišką legendą. Kokios stotelės esminės? Jau minėti ilgųjų distancijų bėgimai. Dar kino filmai, tėvas, futbolas, akmenys, tyla, stebėtojo pozicija, keliautojo ir klajūno būtis. Tiek išorėje, tiek viduje.

„Žodžiu, skausmą jausti nėra blogai, ypač rankomis. Randas yra patikimesnis laiko matavimo vienetas už laikrodžius.“

Knyga tiems, kurie nemėgsta skubėti ir nesivaiko sprogimų. Ir dar, aišku, tiems, kurie skaitydami girdi autoriaus balsą. Autoriaus intonacijas. Ne, meluoju. Ne autoriaus. Donato. Donato Petrošiaus.

Vertinimas: 8.2 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
232 psl.
Leidykla: Alma littera
Metai: 2014 m.
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis