Archyvas

Žymių archyvai: kelionės

faktai ir sypsenosŠią knygą gavau dovanų. Taip pat ir pats esu pirkęs A. Čekuolio knygą kaip dovaną. Žodžiu, knyga turi savo nišą, kurioje puikiai jaučiasi. Tačiau kol ji neatsidūrė mano lentynoje, tol apie joje esančius tekstus žinojau tik tiek, kiek visuomenė žino apie A. Čekuolį. Vardas kalbėjo už knygą. Tačiau tam, kad ją atsiversčiau reikėjo daugiau negu tik žinoti. Reikėjo ją turėti.

Galiausiai, ji pateko į mano rankas. Ir ką? Skaityti smagu ir gera. Tai – trumpi žurnalistiniai tekstai. Priešingai nei prieš tai apžvelgtos knygos, paruošti pagal tinkamą receptą, tinkamo žmogaus. Darna iš karto jaučiasi.

Tekstai apglėbia visą pluoštą temų – nuo Žalgirio mūšio iki moterų ir vyrų vietos visuomenėje, nuo užsienio šalių kultūrų iki bendros pasaulio perspektyvos. O šalia visos šios mišrainės – dar ir paties autoriaus prisiminimai iš tų laikų, kai dirbo gidu.

Skaityti tikrai įdomu. Dar įdomiau, žinant, kad aprašomi daiktai, reiškiniai ir įvykiai – tikri ir apčiuopiami, o ne tik vaizduotės vaisius. Tad skaitydamas ne tik patiri skaitymo malonumą, bet ir sužinai kažką naudingo apie tave supantį, supusį ir supsiantį pasaulį. O tai – tikrai vertinga, nes daugelis knygoje minimų dalykų aprašyti itin aiškiai ir suprantamai, ir kitur jų tokių nerasi. Tad tai ne tik patiekalas pasisotinti, bet ir žingeidumui patenkinti. Žodžiu, visai kaip skelbia knygos pavadinimas – faktai ir šypsenos.

Tačiau ne viskas auksas, kas auksu žiba. Ir net prabangūs kostiumai turi siūles. O pro siūles visada kas nors šviečia. Tad susipažinus su autoriumi, antrojoje knygos pusėje ir man pradėjo šviesti. Ganėtinai keisti dalykai. O ypatingai temose, kur autorius kalba apie moteris.

„Biologija lemia, kad moterys, jausdamos neprasimušiančios vyrų dominuojamoje visuomenėje, pasirenka menkai mokamus darbus vaikų darželiuose, mokyklose ar prie ligonių lovų.“

Citata, žinoma, iš konteksto ir galėtų atrodyti – kas čia tokio, tačiau pro skyles šviečia. Ir kai autorius nusigręžia nuo savo politologinių temų ir imasi vyrų ir moterų, galima pastebėti, jog moterys nejučiomis stumiamos į antrąjį planą. Tai mažų mažiausiai keista, nes savo tekstuose A. Čekuolis dažniausiai stengiasi laikytis vidurio ir daugiau apžvelgti nei teigti, tačiau moterų klausimu, puslapis po puslapio, pradeda ryškėti tam tikras vienpusiškumas. Ir nors tekstas keičia tekstą, o skaitytojui lyg ir pačiam paliekama spręsti kurioje jis pusėje, nesunku pamatyti į kur linksta pats autorius.

„Sunkiausiai naujienas priima vyresni žmonės, moterys ir tie, kas ne tokie išprusę ir mažiau apsiskaitę.“

Po tokio sakinio, moters vietoje, knygą tikriausiai užversčiau ir nebeskaityčiau. Bet vėlgi, gali būti, kad tai – tik sakinys iš konteksto ir nieko čia tokio. Kitaip tariant, moksliniais tyrimais pagrįsta. Bet ar tikrai nieko tokio? O ypač, turint omeny, kad knygos pabaigoje aprašydamas savo nuotykius iš kelionių, kuriose dirbo gidu, autorius rašo apie kolektyvą, kurį sudarė „beveik vienos moterys, perkopusios keturiasdešimt ir gerokai daugiau, visos gražiai apvalios balsingos“. Ne vienoje vietoje jos įvardinamos kaip „bobikės“ arba „ponios bobikės“. Nežinau kaip kitiems, bet man visa tai – siūlės. Ir pro jas tikrai šviečia.

Kitas akcentas, kurį pastebėjau, yra tai, kad kalbėdamas apie įvairiausias šalis ir įvykius, autorius dažnai praleidžia Lietuvą, o tiksliau – retai ją teprisimena. O juk prie daugelio temų tikrai būtų galima pasakyti daugiau negu tik tokius sakinius:

„Būti drąsiu piliečiu daug svarbiau, negu atrodo. Visi Lietuvoje esame sugniuždyti okupacijos, kvailos ekonomikos, kuri buvo apversta aukštyn kojomis. Jaunoji karta ne ką geresnė – daugelis paveldėjo vergą širdyje. Kadangi nulenktos galvos sindromas beveik visuotinis, mes jo nepastebime – kaip oro.“

Reziumuojant, knyga įdomi ir, manau, naudinga, tačiau kitos autoriaus knygos pirkti nesinori. Dovanoti taip pat. Nors, jeigu gaučiau dovanų, perskaityčiau. Nes įdomu, ar šviesa sklinda tik pro šio kostiumo, pro šios knygos siūles, ar tai paties autoriaus siluetas skylėtas kaip sūris.

Vertinimas: 7.5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
 272 psl.
Leidykla: Alma littera
Metai: 2014 m.

(c) veikiantis

Skaityti būtent šią knygą turėjau savų asmeninių priežasčių. Kas geriau pažįsta mūsų porą, žino, kad mano vyriškis – viena trisdešimt antraja ar dar mažesne dalimi, bet gruzinas. Ilgą laiką šis faktas tik smagindavo kepant šašlykus, tačiau šią vasarą užklydau į vieną kelionių blogą ir velniškai užsimaniau į Gruziją. Todėl tikėjausi tam tikro gido, nuorodų, kurias galėčiau panaudoti, kai kada nors užsispyrimo ir pinigų pakaks.

Sunku kritikuoti sveitmus įspūdžius ir potyrius. Kaip ir byloja pavadinimas, ši knyga – klajūno užrašai, ne asmeninis kelionių vadovas, kurio šiek tiek tikėjausi. Akivaizdu, kad jei aš nuvykčiau į Gruziją, mano įspūdžiai būtų visiškai kitokie. Aš juk neorganizuočiau ten parodų, neturiu tiek vietinių draugų, o, galų gale, neturiu ir pakankamai drąsos užeiti pas kiekvieną pakvietusį į svečius išgerti vyno. Ir nekalbu rusiškai.

“Klajūno užrašai“ tikriausiai nebus ta knyga, kurią neatsitraukdamas skaitai visą naktį. Skaičiau ją ilgiau nei keletą savaičių, atsiversdama keletui puslapių ir be jokio širdies skausmo vėl padėdama į šalį. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad knyga neįdomi. Gruzija – šalis įdomi, knyga apie ją irgi.

Pirmą kartą keliaujant, ir perėjas, ir Asos slėnį rasti sunku, o kai vietiniai bando apytikriai nupasakoti kelią, pavargsti beklausinėdamas. Iš pradžių maniau: slepia, bet ne, tiesiog jie nešnekūs. Sako: eisi, eisi, už tos kalvos pasuksi į dešinę ir aukštyn, jei labai reikės, rasi.

Pats leidimas – labai malonus akiai. Autoriaus darytos nuotraukos – labai gražios. Tik jų pavadinimai mane erzino. Suprantu, kad nuolat keliaujant prisiminti, kur padarei vieną ar kitą kadrą sunku, tačiau, nagi, juk galima sugalvoti ką nors geriau nei žydint virš upelio, ne mano skalbiniai ir bučinys. Labai trūko pasakojimo, derančio prie nuotraukų ir nuotraukų derančių prie pasakojimo, nes labai greit ėmiau painiotis įmantriuose pavadinimuose ir vienodai pavadintuose vaizduose. Galų gale, štai, nuotrauka pavadinimu “Goga kolegų apsupty“. Jau pamenu, kad Goga visame skyriuje lydėjo autorių, bet kuris jis iš dešimties fotografų? Ir koks tai renginys?
Ir dar tie trumpi haiku stiliaus eilėraštukais kiekvieno skyriaus pradžioje… Į pabaigą jie nustojo mane erzinti, bet iš tiesų, geriau jų vaizdingumą perkelti į tekstą. Bent mano nuomone.

… Tuomet eini į užeigą ir sakai “Chaši“.
Bičiulis Goga rodo, kaip ją valgyti, ir dar giria:
– Labai sveika kraujui.
Įsiberia saują smulkintų česnakų. Aš sunerimstu, bet irgi įsimetu česnako ir keliu šaukštą prie lūpų… Tą akimirką suprantu, kad – oi oi, oi – ši sriuba ne man, oi, oi, oi, tikrai ne man. Alekas stebi mane ir juokiasi.

Jei norit pamatyti, kaip knyga atrodo viduje (nenusivilsit), spustelėkit čia.

Vertinimas: 8/10.

Puslapiai:
336 psl.  (su nuotraukomis)
Leidykla: “Alma Littera”
Metai: 2011
Kaina: 35.90 Lt. Pirkti čia.