Archyvas

Žymių archyvai: katinas

Knyga nuo pačių pradžių užplūsta tave žodžiais. Jie teka per visas įmanomas (ir neįmanomas) ertmes. Esi paskandinamas juose, jie lenda į ausis, akis, užkemša nosį. Atrodo, aplink nieko be tų žodžių nėra, nematyti nei pradžios, nei pabaigos. Žodžiai yra tekstas yra guma, kuri tempiasi, tempiasi ir nesiruošia nutrūkti. Kad išnertum iš šio potvynio, prasiirtum, galėtum įkvėpti oro, turi praeiti šiek tiek laiko, turi apsiprasti tiek su tekstu, tiek su žodžiais, pagalvoti apie tai, kokios šio žaidimo taisyklės ir kur autorius nori tave nusivesti.

Kalbant apie patį autorių – jis gudrus, moka žaisti ir šioje knygoje puikiai sužaidžia veikėjo korta. Pasakodamas viską iš Šarlio pozicijos, jis legalizuoja visus tuos žodžius, tą potvynį, perkeldamas jį nuo savęs ant kito, įsivaizduojamo, todėl galimo minkyti kaip tešla, objekto (subjekto? Žmogaus?). Ir dabar tai jau ne vien žodžiai, bet būdas nupiešti veikėją nuo kurio priklausys skaitytojas. Jeigu ne šis paprastas triukas, knygos skaitymas baigtųsi labai greitai, tačiau tu priimi šias žaidimo taisykles, užsiropšti ant kažkokių per potvynį išlaužtų ir plūduriuojančių durų bei po truputį iriesi į priekį.

„Labai galimas daiktas, kad man nepavyksta bent kiek aiškiau išdėstyti savo minties. Tad siūlau jums tokią iliustraciją: turbūt esate girdėję pasakojimą, kai greitai lekiančio automobilio ratas užkliūva už mažut mažutėlyčio akmenuko ir automobilis, kuris atrodė galėsiąs nušluoti bet ką, kas pasitaikys jo kelyje, šokteli į orą, apsiverčia ir nučiuožia į šalikelės griovį. Tad štai, tokia iliustracija, toks yra mažojo žmogaus vaidmuo istorijoje – jis ridinėja it mažut mažutėlytis akmenukas, nors palyginimas, gerai pasvarsčius, taip, ko gero, palyginimas nėra iki galo tikslus, mat akmenukai labai kieti, neretai pasitaiko ir aštrūs, o mažasis žmogus – jis panašesnis į lengvai ore sklendžiantį pūką, jis gali pakreipti nutrūktgalviškai lekiančią istoriją ne savo kietumu ar aštrumu, o švelnybe ir gležnumu, ir jeigu manote, kad nuo ore sklendžiančio pūko negali apvirsti automobilis, vadinasi, jūs nematėte mažojo žmogaus!“

Skaitydamas vis galvojau ne tai, kas yra pagrindinis veikėjas Šarlis, o kam skirta ši knyga, t.y. kas šios knygos skaitytojas? Į šį klausimą manau atsakinėja ir veikėjas. Suka savo katinišką uodegą aplink jį ratais, svarsto, polemizuoja, nukrypsta, sugrįžta, niekada apie tai neužsimena, tačiau jo akys, net jeigu lakstančios į šalis, visada nukreiptos į mane, į skaitytoją. Jis vertina mane, teisia, sveria ir lygina. Užsuka į savo kalbėjimo ratą ir nepaleis, kol nenuspręs, ką su manimi daryti.

Taigi, kas aš toks? Kas yra skaitytojas? Tikrai ne tas, kuris mėgsta greitą literatūrą ir spalvotus paveikslėlius. Tai turėtų būti kažkas, kas gali pajusti teksto gylį. Galbūt tie, kurie jaučia ypatingą malonumą ne bėgdami per knygą, o kapstydamiesi joje? O gal tie, kurie augina katinus? Nors negalima sakyti augina, nes katinai nėra auginami, jie auga patys, nors gal ne tiek auga, kiek grįžta į save tokius, kokiais jau, atrodo, kažkada ir kažkur yra buvę, keliauja ne į nežinomybę, o priešinga kryptimi ir todėl niekada nesiblaško bei gyvenimą priima ramiai, stoiškai, tarsi žinodami, kas jų laukia ir suprasdami, kad mes to niekada nesuprasime… Ak, žodžiai, tie žodžiai… Rašau apie knygą, o panyru į Šarlį, jis persmelkia, įsigeria, eina kiaurai. Todėl ir į klausimą, kas yra knygos skaitytojas, galbūt galima atsakyti, kad tai – Šarlis? Mintis svarstytina, tačiau kažko trūksta, todėl neužbaigsiu jos iki galo, neišgryninsiu, paliksiu kiekvienam iš jūsų dalelę šios nevilties. Aišku viena, perskaičius tokią knygą, norisi ją skaityti vėl, kad šukuojant tekstą iš naujo galėtum pastebėti tai, ko nepastebėjai pirmąjį kartą, skęsdamas, dusdamas, kapstydamasis. Jau matau, toks pakartotinis skaitymas atneštų daugybę naujų atradimų. Galbūt netgi visai naują knygą.

„Ar esate regėję bent vieną genialų, meistriškai pastatytą spektaklį arba skaitę genialią, meistriškai parašytą knygą, kuri nebūtų nepakeliamai nuobodi? Pasakyčiau jums štai kaip: jei nė karto nesate paknopstomis užsnūdęs ir nosimi niurktelėjęs į atverstą knygą, labai didelė tikimybė, kad neskaitėte iš tiesų puikaus kūrinio. Geriausių meno kūrinių fondas spindi ne auksu, o nuoboduliu.“

Ir dar vienas klausimas, kuris man kilo: kiek šioje knygoje yra logikos, o kiek – atsitiktinumo? Tačiau į tai turbūt galėtų atsakyti nebent pats autorius, kuris Ch. pristatinės jau visai greitai (rugsėjo 9 d.: nuoroda į renginį). Nueikite, paklausykite, o tada turbūt ir patys suprasite, norite jūs šito nuotykio dabar ar truputėlį vėliau. Vienaip ar kitaip, išvengti jo nepavyks. Ir nebūtinai knygos, Šarlio ar kokiu kitu (tikėtina, katino) pavidalu 🙂

Kita informacija:
Puslapiai: 240 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Finn_moteris lange_vrsl.indd

Tai – žvilgsnis. Stebėtojo iš kitapus gatvės, kitapus upės, kitapus parduotuvės lentynų. Žvilgsnis, fiksuojantis pokyčius, atrenkantis detales, gebantis jas palyginti ir, žinoma, paruošiantis savo namų darbus. Tai – žvilgsnis, turintis noro ir valios paliudyti tai, kas vyksta aplink.

Jeigu skaitytojas jaučia prielankumą tokiam žvilgsniui (o gal net pats tokiu yra apdovanotas), tuomet ši knyga iš karto prilips ir virs lengvu pasivaikščiojimu parke, o ne kokia sudėtinga ir nemalonia operacija.

Kaip išduoda pavadinimas, tai – romanas apie moterį lange, stebinčią savo kaimynus ir neiškeliančią kojos iš namų. Pakankamai stora plyta suskaidyta į nedidelius dienoraštinio tipo skyrelius, tad skaitymas visai neprailgsta. O ir skaitydamas jautiesi taip tarsi ne pats būtum jos, t.y. tos moters lange, stebimas, o stebėtum kartu su ja. Dar daugiau – jauti kaip ji įsigyvena į tave, kaip jos rankos virsta tavo rankomis, jos lūpos – tavo lūpomis. Kaip jūsų jau nebe du, o tik vienas. Tik tu. Glaudžiantis fotoaparatą prie veido, pritraukiantis juo kaimynus kitoje pusėje gatvės, išryškinantis jų kasdienybę ir šios įtrūkiuose besislepiančias nuodėmes.

„Apverčiu ant stalo smėlio laikrodį, stebiu, kaip maža piramidė viduje tarytum pulsuoja byrant smiltims. Kiek daug laiko. Beveik metai. Nebuvau išėjusi iš namų beveik metus.“

Knygos erdvė nedidelė, tačiau gili. Negana to, su kiekvienu puslapiu ta erdvė tik dar labiau siaurėja ir gilėja. Virsta į tunelį. Tik šis – įbestas žemėn stačiai, todėl vedantis kažkur į požemius, pripildytus nakties tamsos. Ir kuo ta tamsa arčiau, tuo daugiau įtampos, nerimo, noro, kad visi klausimai virstų atsakymais ir pagaliau išsispręstų. Na, kaip įprastai, paaiškėtų nusikaltimo motyvai, priežastys, pasekmės ir kitos detalės. Galiausiai, ar regimi vaizdiniai, įvykiai ir situacijos įvyko iš tiesų, ar tai tik sąmonės žaidimai. O gal ir viena, ir kita? Žodžiu, nieko neįprasto eiliniam psichologiniam trileriui (ką skambiai ir netgi šiek tiek įpareigojančiai konstatuoja užrašas ant knygos viršelio).

Skaityti išties įdomu, jau seniai buvau paėmęs knygą, kuri būtų tokia paprasta, aiški ir kurioje nuosekliai būtų atskleidžiama istorija. O šiuo atveju, dar ir ne bet kokia, o su gyva intriga, kuriai nereikia jokių dirbtinių stelažų ar maskarado. Ši istorija – tai tamsa, supakuota į nedidelę dėžutę. Tačiau nepaisant to, kad dėžutė apčiuopiama ir išmatuojama pirštais, joje besislepianti tamsa visada yra begalinė ir ta begalybė kviečiasi tave pas save, nori parodyti, siūlo parodyti, masina parodyti savo išvirkščiąją pusę. O tu ir nesusilaikai, nes, jauti, pasiūlymas bet kurią akimirką gali baigtis.

Ir nors tekstas bei siužetas itin koncentruoti, tai vis vien knygą išpučia iki beveik 500 puslapių (!). Įprastai kratyčiausi tokios apimties, tačiau šį sykį ji ištirpo tikrai greitai.

Ir net jeigu pabaigoje niekas tavęs kaip reikiant nesupurto, tu vis vien jautiesi gerai. Nes tai knyga, kuriai nereikia, kad pabaiga ją išgelbėtų. O jeigu nereikia, to ji ir nedaro. Perskaitęs supranti, kad esmė čia ne pabaigoje, o pačioje mėsoje, tekstūroje, sraute. Ten ir slepiasi visas skonis. O pabaiga tik mechaniškai užspaudžia maišelį ir palinki geros dienos.

Pats tas vasaros atokvėpiui. Ir nebūtinai lietingam.

 

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Women In The Window
Vertėja/Vertėjas: Aidas Jurašius
Puslapiai: 488 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis