Archyvas

Žymių archyvai: Karl Ove Knausgard

Knyga kaip gaivus vėjas, kuris paima tave, išplėšia iš ramybės užutėkio ir nusineša su savimi. Bet nepasakyčiau, kad į kažkokią viliojančią ir traukiančią šalį. Priešingai, į atšiaurų ir tolimą Norvegijos užkampį, į aštuoniolikmečio Karlo Uvės galvą, į sielos randus, kurie niekaip nepaleidžia, seka iš paskos, tyko tarsi šunys, laukia tavo silpnumo akimirkos.

Knausgardas turi tą pasakojimo dovaną, kuri būtį sukabina su buitimi ir nuaudžia tvirtą, netgi neįveikiamą tinklą. Ši knyga tęsia knygų serijos ciklą (Mirtis šeimoje; Mylintis žmogus; Vaikystės sala), nuotaiką, puikiai įsilieja į bendrą tėkmę ir leidžia patirti tikrą skaitymo malonumą. Skaitau ir neriu kiekvieną kartą į tą patį baseiną. Skaitau, kol užsimanau miego, o kitą dieną nepamenu, kur ir kodėl baigiau, skaitau iš naujo, skaitau nesižvalgydamas atgal, skaitau, skaitau, skaitau. Galiausiai susigyvenu su knyga ir leidžiu jai nešti mane pasroviui, nes suprantu, kad tai gyvenimas, kurio viso nesugaudysi, kad ir kaip bemėgintum, jis byra tarp pirštų ir niekada nebus pilnai tavo. Tu gali jį sugriebti, bet dienos pabaigoje iš jo bus likęs tik prisiminimas, kuris keis savo formas, mainysis, žavės, bet tik tol, kol žiūrėsi į jį, kol glostysi, kol maitinsi iš rankos.

„Knygos apie jaunus vyrus, nepritampančius visuomenėje, trokštančius iš gyvenimo daugiau nei rutinos, daugiau nei šeimos, trumpai tariant, apie jaunus vyrus, niekinančius miesčioniškumą ir ieškančius laisvės. Jie keliauja, prisigeria iki žemės graibymo, skaito ir svajoja apie didžiąją meilę ar didįjį romaną.

Visko, ko troško jie, troškau ir aš.

Jų svajonės buvo ir mano svajonės.“

Tai tekstas turintis savo aurą, tačiau be rimto pamušalo jis greitai nusibostų ir tikrai nemagėtų į rankas imti ketvirtos serijos knygos. Tačiau maga. Vadinasi, pamušalas yra, o jį apglėbianti aura tokia universali ir tokia pamatinė, kad sutapatina skaitytoją su personažu, su rašytoju, net jeigu geografijoje esame nutolę per daugybę atstumų. Tie atstumai subliūkšta, kai kalba pasisuka apie paprastus, tačiau visų patiriamus dalykus. Jie įsikerta taip giliai, kad skaitant verčia tave galvoti jau nebe apie Karlo Uvės, o apie savo paties gyvenimą. Lyginti jį su aprašomu. Sverti. Arba tiesiog prisiminti, ką tu darei, kai tau buvo aštuoniolika ir visas pasaulis buvo po tavo kojomis.

„O aš į merginas žiūrėjau kaip į neprieinamas būtybes, tarsi angelus, man jos patiko viskuo – nuo išsišovusių gyslelių ant riešų iki ausų linkių, o jei po marškinėliais pamatydavau krūtį arba po vasarine suknele nuogą šlaunį, atrodė, išsyk ištirpsiu, viskas aplink pradėdavo suktis, o kilęs didžiulis geidulys, lengvas kaip šviesa, kaip oras, įtikindavo mane, kad viskas įmanoma – ne tik šiuo klausimu, bet apskritai, ne tik dabar, bet visados ateityje.“

Tuo ir graži ši serija, tuo ir stipri. Ji turi stuburą ir tas stuburas yra gyvas, o ne išgalvotas. Ir tas stuburas – šiek tiek mano, šiek tiek tavo, šiek tiek mūsų visų. To “šiek tiek“ ir pakanka, kad džiaugtumeisi tokia literatūra, kad priimtum ją, saugotum, kruopščiai klijuotum suplyšusius puslapius ir jau iš anksto žinotum, kad tokią knygą privalu pasilikti savo bibliotekoje. Nes norėsi tai išgyventi. Vėl ir vėl. Kažką, ką jau esi išgyvenęs, bet iš lėto pamiršęs.

O temos šioje dalyje, kaip ir kitose, iš esmės tos pačios (bet kitaip juk ir negalėtų būti). Tai tėvas, kuris vis dar pusiau realus, bet pusiau jau tik šešėlis, gyvenantis per Karlą Uvę, pasmerktą neštis jį su savimi visą gyvenimą. Tai tamsa, išvirstanti alkoholiu ir amžinu svaiguliu. Tai metas, kai norisi ištriumfuoti ir išrėkti savo laisvę, savo paauglystės hormonų audras. Tai mokytojo darbas, tolimame Norvegijos užkampyje, kur viešpatauja tamsa ir vienatvė. Net jeigu esi nuolat supamas žmonių, vienatvė čia tokia didelė, kad niekas nesugeba jos įveikti. Tai knyga apie šokį tamsoje, apie svaigulį, kūnus, jaunystę. Apie tekstą kaip ginklą, apie tikėjimą, kad viskas yra kova ir ji niekada nesibaigia. Jaunatviškas maksimalizmas ir intraverto apatija bloškiasi vienas į kitą ir skaitydamas tu patiri visą spektrą jausmų. Jie stimuliuoja tavo atmintį, jie tau sako, ir pats toks buvai, tik kitur ir kitaip. Bet buvai. O gal dar esi? O gal ir vėl norėtum būti? Bet tuo pačiu jie primena, kad jau per vėlu ten sugrįžti. Traukinys nuvažiavo, luktelėk kito. O kol lauki, imk ir skaityk.

Rekomenduoju visą seriją ir jau laukiu kitos knygos. O ji tikrai pasirodys. Anksčiau ar vėliau. Visai kaip gyvenimas. Kaip meilė. Kaip baimės, kurias įveiki tą pačią akimirką, kai nustoji apie jas galvoti.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Min Kamp. Fjerde bok
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 464 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

vaikystes salaTai dar viena (jau trečioji) knyga iš Knausgardo knygų serijos. Labai laukta ir godota. Dar net nepradėjau skaityti, o jau tiek į ją sudėta vilčių, tiek būsimo malonumo!

Ši knyga – apie vaikystę. Kaip ir kitos Karlo Uvės knygos, jis ima skaitytoją meistriškai, lyg vandens sūkurys dingstantis kriauklės kloakoje. Vienas, du ir tu jau leki Karlo Uvės atmintimi daugybę metų atgal. Bet lėkdamas tuo vamzdžiu, tuo pačiu leki ir dar vienu – savo atminties vamzdžiu. Tai ir yra šios knygos galia – kad skaitydamas apie Karlo Uvės vaikystę, prisimeni savąją, keli iš atminties stalčių vaizdus vieną po kito, pūti dulkes šalin ir mėgaujiesi šia derme, šiuo menu, tiesiog literatūra, kuri eina kiaurai sienas, valstybes, laikmečius, žmones. Tai – jėga, kurios taip lengvai nesuvaldysi. Jėga, kurią pats savyje ir sukuri, nes patiki jos dvasia.

„Galima būtų manyti, kad šios nuotraukos atliepia tam tikrą atmintį, prisiminimus, bet tai ne manojo „aš“ prisiminimai, tad kyla klausimas, ką tada jos reiškia. Mačiau nesuskaičiuojamą galybę savo draugų ir merginų šeimų nuotraukų iš to paties laikotarpio, ir jos visos vienodos. Tos pačios spalvos, tokie patys drabužiai, kambariai ir veiklos. Bet su tomis nuotraukomis nesitapatinau, jos tam tikra prasme bereikšmės, ir dar aiškiau tai pajuntu žiūrėdamas į ankstesnės kartos nuotraukas, kuriose matau tik susibūrusius žmones, apsirengusius man svetimais drabužiais, veikiančius kažką man nesuprantama. Nuotraukose užfiksuojame laiką, bet ne žmones, nes jų užfiksuoti neįmanoma. Net ir mano pačių artimiausių žmonių. Kas ta moteris, pozuojanti prie viryklės Teresės gatvėje esančiame bute, vilkinti melsva suknele, suglaudusi kelius, praskyrusi blauzdas – tokia septintajam dešimtmečiui būdinga poza? Arba ana su sudėta šukuosena? Mėlynomis akimis ir švelnia šypsena, tokia švelnia, kad gal tai nė nebuvo šypsena? O ta moteris, viena ranka laikanti spindinčio kavinuko su raudonu dangčiu rankeną? Taip, tai mano motina, taip, mano mama, bet kas ji tokia? Apie ką ji tada galvojo? Ką ji manė apie savo gyvenimą, gyvenimą iki pat tos akimirkos ir dar laukiantį jos ateityje? Tik ji tai žino, nuotrauka neatskleidžia nieko. Nuotraukoje tik svetima moteris svetimame kambaryje.“

Knyga nėra greita, bet vaikystė iš arti būtent taip ir atrodo – lėtai ir įsimenančiai (kad vaikystė yra šimto metrų sprintas, supranti tik tuomet, kai jau seniai esi kirtęs finišo liniją ir sėdi komenatatoriaus kabinoje bei komentuoji kitų bėgikų pasirodymus). O iš tiesų, vaikystė pačioje vaikystėje labiau primena maratoną, kuriame kiekviena ratas atneša kažką naujo.

Skaitydamas tokią knygą tu negali bėgti į priekį, nes čia jokio finišo nėra, čia svarbu ta nuotaika, tas apkloto svoris, kuris tave užgula ir po truputį spaudžia į čiužinį. Tu negali pasijudinti, bet ir nenori, nes tau gerai čia, tu gali niekur neskubėti ir skaityti toliau. Apie, atrodo, labai paprastą, netgi elementarią, tačiau ypatingai detalią buitį. Jos neibaigiančius kasdienius vaizdelius. Kyla, klausimas, ką jie kuria? Ko siekia? O atsakymas paprastas – nieko. Jie tiesiog yra, nes be jų nebūtų ir visko, kas yra aplink. Jie – tai gyvenimas. Merkiantis tavo nuvargusias akis ir tuojau pat vėl šaukiantis kažką nerišlaus į veidą, kad tik greičiau atsibustum.

„Mano skruostais nuriedėjo pora ašarų. Tėtis nusmelkė mane kietu, suirzusiu žvilgsniu.
– Jau DĖL ŠITO tai nežliumbk! – subarė. – Negi nėra NIEKO, dėl ko nebliautum!
Tada įsiverkiau kaip reikiant.“

Kaip jau rašiau, tai knyga, kuri žadina tavo vaizduotę ir atmintį. Jeigu pasakoja apie vaikystę – prisimeni savąją. Jeigu apie Norvegiją – atsimeni kaip ten keliavai ir t.t.

Didžiausia šios knygos drama – tai berniuko ir jo tėvo santykiai. O tikriau – santykis. O tikriau – jo nebuvimas. Nes tai – šaltis, priešiškumas ir dygliai į kuriuos atsirėmęs vėl ir vėl sprogsta vaiko nuoširdumo ir dėmesio poreikio balionas. Ir tai įžemina šią knygą, paverčia ją drama, tragedija. Ji sunki, jos nepakelsi, tik stebėsi, jausdamasis bejėgis, skaitysi žinodamas, kad nieko neįmanoma pakeisti. Tik liudyti ir vėliau – to niekada nekartoti pačiam, nes tai pasaulio dydžio drama, visatos dydžio tragedija, žaibo iškrovos, suleidžiamos kažkur po žeme, meluojant sau, kad jų nebelieka ir jos niekada nebeiškils į paviršių. Bet jos pasilieka žmoguje su visam. Kiekvienas paskui savyje nešiojasi tą tragediją arba šventę. Kiekvienas net nejausdamas liudija ją visą savo gyvenimą. Tęsia ją arba priešingai – visą laiką mėgina išpirkti, nutraukti ir, žinoma, jaučiasi kaltas, nes nieko negali pakeisti. Skaitydamas šią knygą, toks jautiesi ir tu. Liudiji ir nieko nedarai (nes negali padaryti!), todėl esi tarsi sąjungininkas (prieš savo valią!), kuriam vėliau lengva ranka pats surašytum šaltakraujį nuosprendį.

„Ji mane gelbėjo, nes be jos būtų tekę augti vienam su tėčiu, o tokiomis aplinkybėmis anksčiau ar vėliau būčiau pasidaręs galą. Bet ji buvo šalia, ji atmiešdavo tėčio skleidžiamą tamsą, taigi aš vis dar gyvas, ir nors mano gyvenimas nėra kupinas džiaugsmo, tai niekaip nesusiję su pusiausvyra vaikystėje. Aš gyvenu savo gyvenimą, pats turiu vaikų, o juos augindamas iš esmės siekiu tik vieno – kad jie niekada nebijotų savo tėvo.“

Kadangi ši knyga apie vaikystę, tai reiškia, kad ji yra Karlo Uvės gyvenimo pradžia arba pirmųjų dviejų knygų priešistorė ir todėl skaitant šią norisi grįžti prie pirmųjų, o ypač – pirmosios, nes perskaitęs “Vaikystės salą“, jaučiu, kad daugelį dalykų pirmojoje knygoje vertinčiau ir suprasčiau visai kitaip. Lyg skaityčiau knygą su dviem dugnais. Vienas kurių pradžioje yra paslėptas ir apie jį sužinai tik gerokai vėliau, todėl tik gerokai vėliau supranti, koks yra tikrasis knygos gylis. O taip pat ir tai, kad viskas, ką matome, nebūtinai yra tiesa. Lygiai kaip ir tai, kad antras dugnas jau yra paskutinis, nes iš tiesų tų dugnų gali būti labai daug, kiekvienas kurių pralaužtų vis kitą suvokimo sluoksnį.

Ši knyga – tai nėrimas gilyn. Tai plaučiai pilni atminties tarsi oro. Ir nereikia būti išminčiumi, kad suvoktum, jog orui pasibaigus, paprasčiausiai nuskęsi. Taip buvo, yra ir bus. Dugnas slepiantis dugną. Durys už durų. Ir to niekada nepakeisi, bet gali suprasti, gali priimti ir gali būti atlaidus, o čia – puiki vieta pradėti.

 

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Min Kamp. Tredje bok
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Knausgard_manokova2_vrs.indd

Šios knygos laukiau nuo tada, kai baigiau skaityti pirmąją. Tai buvo laukimas, kurį sunku paaiškinti. Trauka, kurią sunku apibrėžti. Vienatvė, kuriai reikia bendro vardiklio.

Laukimas buvo ilgas, klampus ir tąsus, todėl galiausiai virto tikėjimu. Kad viskas bus gerai. Kad anksčiau ar vėliau knygą atsiversiu ir skaitysiu. O kai įtiki tuo, tada jau nebe taip svarbu, kada. Daug svarbiau, kad.

Ir štai vieną dieną tas laukimas, tas tikėjimas, virto knygos svoriu, nugulusiu tiesiai į mano rankas. Šį kartą nedelsiau ir pradėjau kone iškart. Lyg nujausdamas, kad skaitymas užsitęs, bus ilgas tarsi upė ar gyvenimas, puslapis po puslapio smėliu srūvantis tarp pirštų. Besinešantis paskui save žinojimą, kad nesvarbu kiek besemsi, nes po kojomis smėlio visada lieka tiek pat.

Nors „mylintis žmogus“ – pirmosios knygos tęsinys, realaus tęsinio čia nėra daug. Galima sakyti, iš viso nėra, išskyrus kelias vietas, kurios praplaukia pro šalį it kažkada regėti siluetai. Nežinodamas net nesuprasi. Todėl šią knygą galima skaityti visiškai nesibaiminant, kad neskaitei pirmosios, net jeigu autorius literatūra verčia savo gyvenimą, kuris, atrodo, turėtų būti vientisas ir nedalomas. Vis tik pasirinkdamas kitą temą, laikotarpį ir akcentus, Knausgård’as meistriškai sužaidžia naują partiją, išvengdamas pasikartojimų ar sąsajų su anksčiau parašytais tekstais.

Ši knyga – tai meilė. Ir ne kokia abstrakti ar turinti daugybę pavidalų, o konkreti – skirta jo žmonai. Meilė kaip ryšys. Kaip santykiai, kuriuose kuriami ir griaunami individualūs dviejų žmonių pasauliai idant sulipdytum iš jų kažką naujo ir bendro.

Knyga neturi skyrių, tik dvigubus tarpus tarp pastraipų. Pro tuos tarpus skaitytojas ir kvėpuoja, gali įtraukti pilnus plaučius oro, kad vėl pajėgtų nerti gilyn, nes tekstas didelis ir platus. Ir jo tekėjimas vos pastebimas, todėl užliūliuoja, įtraukia, galiausiai pasiglemžia net nesuvokus, kas atsitiko. Autorius meistriškai šokinėja tarp skirtingų savo gyvenimo laikotarpių, į tarpus įpindamas filosofinius ir moralinius pamąstymus, tokiu būdu sukurdamas tankų teksto bei prasmės audinį, kurio taip lengvai nesuplėšysi, pro kurį taip lengvai neprasprūs šviesos spinduliai. Jis krinta ant tavo akių ir tu sunkiai gali ką nors daugiau įmatyti.

“Sudrėkę marškiniai lipo man prie krūtinės. Kiekvienas mano matytas veidas, kiekvienas sutiktas žvilgsnis, kiekvienas išgirstas balsas gulė ant manęs kaip akmenys.“

Tai knyga, kurią galima (netgi reikia) skaityti bent kelis kartus, nes kiekvieną kartą tikrai atrasi kažką naujo, ko nebūsi pastebėjęs anksčiau. Ką būsi praleidęs, neužfiksavęs, neįrašęs į atminties plokštumą. Ir tokių vietų bus daug, nes skaitydamas tu negalėsi visą laiką išlikti susikoncentravęs, pasiduosi savo asmeninėms mintims, kurios ims tave už rankos ir vesis nežinomais keliais.

Tekstas tankus ir inertiškas, apglėbia kartu su visu pilku dangumi ir tokia pačia nuotaika, balansuoja tarp abejingumo ir desperacijos. Atrodo, žvelgia į savo, bet iš tiesų – juk į mūsų visų gyvenimus.

“Einu sau per žmonių šurmulį po temstančiu dangumi, tarp besileidžiančių snaigių, praeinu pro parduotuves su švytinčiomis patalpomis, vienas savo naujame mieste, neturėdamas jokio plano, nes man visai vis tiek, išties visai nerūpi, tik viena mąstau – aš šitai ištversiu. “Šitai“ yra mano gyvenimas. Ištverti jį – tai, ką darau.“

Buitis čia meistriškai supinama su dvasiniais dalykais, tokiu būdu tekstas tampa artimas ir jo neįmanoma nepriimti. O tada jau laikykis, liftas nesustoja nei pirmajame, nei minus pirmajame aukštuose. Jis leidžiasi žemiau, daug žemiau. Į tavo vidinius vienatvės ir nevilties kambarius.

Skaityti tikrai verta, tik prieš skaitydami pasiruoškite, nes beskaitant norite to ar nenorite turėsite apmąstyti ir savo gyvenimus. Ir ne kaip nors paviršutiniškai, o iš esmės. Jūs tiesiog patikėsite ir seksite paskui autorių, kuris itin daug mąsto ir reflektuoja, pagauna kiekvieną savo veiksmą, išsaugo atmintyje, kelia klausimus, kodėl elgiasi būtent taip ir kaip tai veikia jo aplinką.

Jis leidžiasi giliai. Taip giliai, kad skaitydamas šią knygą pamirši visas kitas. Skaitysi ir neplanuosi pabaigti, nes ši knyga tau pasirodys ilga tarsi gyvenimas ir nepajudinama tarsi uola.

O žinant, kad seriją sudaro šešios knygos, darosi net sunku kvėpuoti, nes jau žinai, liko dar ir dar, ir dar. Ir tik laiko klausimas, kada. Kita vertus, tau tai neberūpi, nes svarbiausia juk ne kada, o kad.

 

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Min Kamp. Andre bok
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 544 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Knausgard_manokova1_vrs.indd

„Miestas, kuris nepatraukia savo mirusiųjų iš akių, kur galima matyti juos gulinčius gatvėse ir skersgatviuose, parkuose ir automobilių stovėjimo aikštelėse, – tai ne miestas, o pragaras. Kad toks pragaras realistiškiau ir iš esmės teisingiau atspindėtų mūsų gyvenimo sąlygas, neturi jokios reikšmės. Žinome, kad taip yra, bet nenorime to matyti. Iš to ir kyla kolektyvinis išstūmimo iš sąmonės aktas, pasireiškiantis mirusiųjų išgabenimu.“

Tekstas lėtas, ramus, šaltas, norisi sakyti – norvegiškas. Pilnas detalių, tačiau jos neerzina ir net nelabai krenta į akis. Jos čia tik fonas, kuris gaubia pasakotojo kūną ir žodžius, atspindinčius tai, kas vyksta aplink.

Ši knyga – pirmoji iš šešių knygų serijos, pavadinta „Mirtis šeimoje“, tačiau viskas prasideda kur kas anksčiau nei ta mirtis apsilanko, dar vaikystėje, į kurią čia žvelgia suaugusiojo akys. Patyrusios, atšiaurios, gebančios įvertinti ir atskirti reikšmingus ir svarbius dalykus nuo tų, kurie tiesiog praplaukia pro šalį. Iš čia ir ta ramybė, tas jausmas, kad viskas aišku. Bet net jeigu aišku, vis vien nenuspėjama.

„Manyčiau, daugiausia tai nulėmė vaikai, kurių susilaukėme, nes visą erdvę užima gyvenimas su jais čia ir dabar. Jie išstumia net pačią artimiausią praeitį: paklausk, ką veikiau prieš tris dienas, ir neprisiminsiu. Paklausk, kokia buvo Vanja prieš dvejus metus, Heidė prieš du mėnesius, Jonas prieš dvi savaites, ir neprisiminsiu. Mažoje kasdienybėje visko vyksta tiek daug, bet veiksmas nuolatos sukasi apie tą patį, ir tai daugiau nei kas kita pakeitė mano laiko sampratą. Anksčiau laiką suvokiau kaip už manęs liekantį ruožą, su ateitimi kaip tolima perspektyva, spindinčia blausiai, bet nenuobodžiai, o šiuo metu laikas jau visiškai kitaip įsilieja į gyvenimo audinį, jaučiu jį čia ir dabar.“

Nurašinėju eilutę po eilutės ir negaliu sustoti. Tekstas tankus tarsi ūsai ir barzda ant knygos viršelio. Tankus ir tamsus, dengiantis sūnaus ir tėvo santykius – ašį aplink kurią ir sukasi knygos gyvybės matmuo. Vietomis atrodo, kad jeigu Povilas Šklėrius būtų gyvenęs Norvegijoje ir pirmąjį romaną parašęs keturiasdešimties, tai būtų būtent toks romanas. Kita vertus, jis dar turi laiko. Galbūt ir parašys. O kol kas prieš akis Karlas Uvė, kuris patirties skustuku sluoksnį po sluoksnio lupa ir atidenginėja žmogaus esmę, santykių nervą. Nepalieka abejingų. Yra kruopštus, atidus, o kastuvas jo rankose visada kasama pusmetriu giliau nei pakaktų. Todėl greitai susitaikau su mintimi, kad tos iškastos duobės tikrai nepraeisiu. Negana to, tikrai į ją atsigulsiu. Nes kaip kitaip pažinsiu tą šaltį, ta žemę, tuos gyvybės grumstus tarp savo pirštų.

Skaitydamas ir pats prisimenu savo vaikystę. Ir kas keisčiausia – ne tuos dažniausiai atmintyje pasikartojančius epizodus, o tuos, kuriuos įprastai praleidžiu ar nesąmoningai aplenkiu. Lieku nustebęs, nustebintas, skaitantis toliau ir nematantis jokio reikalo sustoti.

Tai romanas apie tėvo mirtį. Tačiau ne tokią artimą, kad ši iš karto sugniuždytų. Tai – mirtis per atstumą. Ir tas atstumo plyšys čia užpildomas įvairiausiais apmąstymais, buitimi, persipynusiomis praeities ir dabarties kategorijomis.

Čia viskas tikra, paprasta, buitiška. Ir tuo pačiu – kiekvienas daiktas slepia po savimi jausmą, prisiminimą, tam tikrą istoriją, sunkų kastuvą, kuris neaišku kaip atsidūręs skaitytojo rankose pradeda judėti, kasti žemę, sluoksnis po sluoksnio atverdamas vis kitus, vis gilesnius ir jautresnius klodus. Tai – archeologija. Ilgesys. Tvarkymo ir tvarkymosi ritualas, po kuriuo slepiasi ne namų, o galvoje sujauktų minčių iššukavimas. Tai – chaosas, verčiamas apčiuopiama ir konstruktyvia tvarka. Iškalbamas garsiai vien tam, kad būtų suprastas ir suvaldytas. Savotiška terapija. Raminimosi seansas. Knyga kaip kušetė ant kurios tavo siela nušvinta.

O šią sielą užvertęs iš karto pradedu laukti kitų serijos knygų. Jos, kaip ir ši, būtinos ir reikalingos vien jau tam, kad autorius per savąją atmintį prisikastų iki mūsų, o tuo pačiu – suteiktų mums progą prisikasti jau ne prie jo, bet prie savęs pačių. Tuo ši knyga ir stipri. Stipri, nes sustiprina.

Todėl nebeskubėkite ir pasinerkite į Karlo Uvės kovą, į istoriją, į gyvenimą, į voratinklį, kurio nė už ką nesinori palikti. Rekomenduoju.

 

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Min Kamp
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis