Archyvas

Žymių archyvai: karas

simtas metu vienatvesAnksčiau nebuvau skaitęs nė vienos šio autoriaus knygos, o pastarosios žinojau tik pavadinimą, kuris klaidžioja tarp įvairiausių pokalbių, seniai virtęs fraze, nebeturinčia nieko bendro su šiuo romanu. Taigi, jokių povandeninių srovių – knygą įsigijau, nes tai klasika ir tiesiog negalėjau atsispirti pagundai, kai ši tekainavo penkis su puse lito.

Tiesa sakant, prieš ją atsiversdamas tikėjausi kažko archaiško ir nuobodaus, netgi sunkiai skaitomo, o gavau tokią dozę teksto upės, jog net praėjus savaitei nuo paskutinio puslapio užvertimo, vis dar jaučiuosi šlapias ir trokštantis grįžti atgal.

Knygos siužetas sukasi apie Makondo kaimelį Pietų Amerikoje. O viskas prasideda nuo šio kaimelio įkūrimo: čia ir dėl išradimų pamišęs tėvas, ir nuolat atvykstantys bei visokių naujovių atvežantys čigonai, ir vaikai, padedantys alchemijos bandymuose, ir žmona, besistengianti viską sugrąžinti į savas vietas, ir daugelis kitų.

„Pasaulyje dedasi neįtikėtini dalykai, – skundėsi jis Ursulai. – Čia pat, anapus upės, yra daugybė stebuklingų įtaisų, o mes čia tebegyvename tarsi kokie asilai.“

Skaityti – be galo įdomu. Daug nuotykių, veiksmo ir paveikslėlių, kurie keičia vienas kitą, žadina atradimo džiaugsmą ir leidžia gyventi kažkur šalia, knygos puslapiuose bei stebėti veikėjus tiesiai iš už jų nugarų.

Ir nors pradžioje dar atrodo, kad suvaldysi teksto srovenimą, tačiau tolstant, su kiekvienu puslapiu tai darosi vis mažiau įmanoma – įvykis keičia įvykį, o istorija – istoriją. Daug vardų, giminystės ir kitokių ryšių. Gyvenimo ratas įtraukia ir galiausiai pradedi pamiršti kas buvo aprašoma prieš dešimt, dvidešimt ar daugiau puslapių. Nes tai – jau praeitis. O tekstas gyvena čia ir dabar. Nesustojama ir nežaidžiama detalėmis, tiesiog keliaujama nuo vienos nuotraukos prie kitos, kol pastebi, jog nejučia viskas pradeda gultis į paskirtas vietas, į didelį besisukantį ir net nesiruošiantį sustoti gyvenimo ratą. Kažkur tarp realybės ir mistikos:

„Visą naktį ant miestelio leidosi tylutėlė lavina: nuklojo stogus, užvertė durs, dusino lauke miegančius galvijus. Tiek prikrito gėlių iš dangaus, jog išaušus Makondas buvo storai užklotas standžiu kilimu – reikėjo kastuvais bei grėbliais valyti gatves, kad galėtų praeiti laidotuvių procesija.“

Siužetas įtraukia, viena karta keičia kitą, vaikai gimsta ir auga, seneliai miršta arba pasimiršta, revoliucijos prasideda ir baigiasi, giminaičiai tampa meilužiais, o meilužiai sužino, kad yra giminaičiai, kaimelis išgyvena nuosmukius bei klestėjimus, nesibaigiančias žmonių emocijas, jų užsispyrimą ir lankstumą, viskas sukasi, sukasi, sukasi ir įpusėjus knygą, tampa praktiškai nebeįmanoma atsekti visų ryšių, o kiekvieną puslapį pradedi skaityti tarsi naują istoriją. Vienu metu veikia po tris ar net keturias kartas veikėjų ir kiekvienas jų – nepakartojamas, unikalus, turintis savo istoriją, persipynusią su kitomis istorijomis, čia, žiūrėk, pranykstantis, o čia – ir vėl atsirandantis, net jeigu kur nors už šimto puslapių. Negana to, veikėjų vardai kartojasi, perduodami iš kartos į kartą, taip apsunkinant visus mėginimus įsiminti siužeto vingius ir kryptis. Taigi, ties kažkuria vieta jau nesirūpini, kad ne viską prisiminsi ir ne viską galėsi atkartoti – svarbu tai kas vyksta dabar. Dabar ir vien tik dabar.

Tekstas įtikina taip stipriai, jog kartais atrodo, viskas vyksta iš tikrųjų, pavyzdžiui lyja jau daugelį mėnesių. O klausimų dėl veikėjų realumo net nekyla. Knyga įtraukia ir keičia tave, piešia naują tavo mąstymo lauką.

Grįžtant prie siužeto, būtų galima sakyti, jog tai – ne miestelio, o giminės istorija. Tačiau knygoje šios linijos taip susisieja, kad tampa neatskiriamomis. Pagrindinis visus knygos puslapius vienijantis bruožas – vienatvė. Aprašomas laikotarpis – šimtas metų. Taigi – šimtas metų vienatvės.

Knyga tikrai neeilinė. Užvertęs ir vėl noriu atversti, noriu prisiminti, kas vyko pradžioje ir kaip tai meistriškai atkartojama pabaigoje. Noriu skaityti ir skaityti, kad galėčiau paliudyti visus šimtą metų, o ne atskirus vaizdinius. Noriu sukti ir sukti tą gyvenimo ratą, kol šis įsispaus į atmintį ir niekada iš ten nebeišnyks.

Tiesa, skaitydamas prisiminiau, jog kai kurie motyvai man jau girdėti ir prieš akis iškilo Sigito Parulskio „Murmanti siena“, kur taip pat aprašomas kelių kartų gyvenimas, kur taip pat veikėjų vardai perduodami iš kartos į kartą. Tačiau tai – tik padrikos sąsajos, nes vargu ar tokiai knygai kaip ši, galėtų kas nors prilygti ta vidine energija, kuri užpildo sklidinai.

Tad rekomenduoju. Be jokios sąžinės graužaties. Skaitykite, skaitykite ir dar kartą skaitykite – tokiomis knygomis tiesiog negalima netikėti.

„Jie visi tokie, – nė kiek nesistebėdama, atsakė toji. – Pamišėliai iš prigimties.“

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Cien Anos De Soledad
Puslapiai:
335 psl.
Leidykla: Lietuvos fotomenininkų sąjunga
Metai: 1991 m. (originalas – 1969 m.)
Kaina: 5,50 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

„Noriu paliest tuos veidus. Juos liesti man uždrausta.“

Šią knygą ant savo stalo auginau jau pakankamai ilgą laiką. Ji traukė ne tik gražiu viršeliu, bet ir pačia istorija. Nors iš tikrųjų gal ne tiek auginau, kiek ji augo pati. Augo, augo, ir galiausiai užaugo. O tuomet ir atėjo laikas prie jos prisėsti.

Taigi, apie ką jį? Knygos veiksmas vyksta XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. Pagrindinis knygos herojus – realiai gyvenęs asmuo – karo gydytojas Džeimsas Miranda Baris. Pagrindinė intriga – Džeimsas Miranda Baris visą gyvenimą aplinkinių akyse buvęs charizmatiškas, nepaklūstantis, drąsus, stiprus ir bebaimis bei geidžiamas vyras, iš tiesų buvo… moteris.

„Yra tik vienui vienas dalykas, kurį tu privalai nuo šiolei prisiminti visiems laikams: tu niekada nebūsi mergaitė. Bet tavęs tai nevargins.“

Pasakojimas balansuoja tarp biografinės ir grožinės literatūros, kurios ne tik viena kitai neprieštarauja, bet netgi viena kitą papildo. Veiksmas vyksta laikais, kai vergija buvo natūralus dalykas, moterų išsilavinimas – nesuprantamas reiškinys, o negeriantis ir nerūkantis 11 metų berniukas atrodo keistas ir nepritampantis prie aplinkos.

Džeimsas Miranda Baris nuo vaikystės buvo rengiamas kaip berniukas ir elgdavosi kaip berniukas, o kai jam sukako 10 metų, jo patėvis, dėdė ir kiti artimieji, nusprendė, jog nevalia prarasti vaiko gabumų ir suteikė galimybes Džeimsui Mirandai Bariui siekti išsilavinimo bei gyvenimo aukštumų, su sąlyga, jog šis kitų akyse bus vyras ir niekada gyvenime neatskleis tikrosios savo tapatybės, t.y. moteriškos prigimties. Ties čia visa intriga ir prasideda. Džeimsas Miranda Baris studijuoja mediciną, keliauja po pasaulį, skleidžia savo idėjas ir siekia savo tikslų, kol galiausiai tampa karo gydytoju, apie kurį istorijos sklinda iš lūpų į lūpas. Tikroji jo tapatybė atskleidžiama tik po jo mirties. Tačiau tai nėra spoiler‘is, nes taip parašyta netgi ant knygos nugarėlės. O knygos nugarėlės juk niekada nemeluoja 🙂

Beskaitant, o ir perskaičius, šį romaną mane dažnai pagaudavo jausmas, jog keliauju nuo paveikslėlio ant paveikslėlio, nuo vieno vaizdo prie kito. Tekstas išnyko ir prieš mano akis plaukė vaizdai bei neįtikėtinai ryškios siužeto linijos. Visa buvo tarsi filmas. Užvertęs knygą puikiai prisiminiau bene kiekvieną  siužeto vingį ir kaip visa tai atrodė. Pagal šią knygą sukurtas filmas manau tikrai neliktų nepastebėtas. Tekstas čia buvo ne tikslas, o priemonė ir ši priemonė pasiteisino su kaupu.

Knygoje labai daug intertekstualumo, t.y. spektaklių, pjesių, literatūros kūrinių, paveikslų, mitologijos ir mitų. Daug Homero ir Šekspyro. Tekstas pulsuoja XIX a. pradžia ir įtraukia tarsi verpetas ar sūkurys, o labiausiai žavi tai, jog neįmanoma nuspėti kur ir kaip viskas pakryps kitame žingsnyje, nes siužetas nuolat renkasi ne tam tikrus numanomus posūkius, o visai atskiras ir nenuspėjamas linijas. Skaitymo malonumas triumfuoja.

Net keista, jog romanas parašytas 1999 m., nes jausmas toks, kad apie viską buvo rašyta prieš du šimtus metų, tiems laikams būdingu stiliumi ir kalba. Tarsi  savotiškos kronikos.

„Man patinka tai, kad niekas nenueina vėjais“.

Nepakartojama, pusiau tikra, pusiau išgalvota istorija, nuosekliai išvyniojama tarsi siūlų kamuolys – nuo džiaugsmingos vaikystės, prabėgančios akimirksniu, iki nostalgiškos senatvės, pripildytos ramybės bei prisiminimų oazių.

Knyga, kuri turi užaugti. Knyga, kuri užaugusi, užaugina mus. Rekomenduoju.

Vertinimas: 8.5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
429 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos ledykla
Metai: 2006 m. (originalas – 1999 m.)
Kaina: ~11 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis