Archyvas

Žymių archyvai: kalnai

visas gyvenimas

Visų pirmiausiai apie tai, kas krenta į akis vos paėmus ir pavarčius šią knygą:

  • – Gražus ir labai malonus liesti viršelis bei pats knygos apipavidalinimas;
  • – Iš atminties iškylančios gausios knygos rekomendacijos;
  • – Tušti puslapiai.

Kaip tai tušti puslapiai? – paklausite.

Ogi taip. Tiesiog. Tušti puslapiai. Suprantu, kai knygos pabaigoje būna vienas arba du tušti lapai, bet dabar ten jų penki. Penki tušti lapai, kas reiškia – dešimt tuščių puslapių. Ir tai dar ne viskas. Nes po šių seka puslapis skirtas knygos rekvizitams, o tuomet dar du tušti lapai, t.y. dar keturi tušti puslapiai. Taigi iš viso jau 14 tuščių puslapių, kurių tarpe įsipainiojęs vienas puslapis su informacija apie knygą. Toks jausmas lyg iš anksto buvo nustatyta tam tikra puslapių kvota, o jos neišpildžius reikėjo suktis iš situacijos ir eilė puslapių buvo paprasčiausiai palikti tušti su viltimi, kad niekas to nepastebės.

Iš kitos pusės visa tai primena kalendorių ar specializuotas knygas, kurių pabaigoje paliekama vieta užrašams ir refleksijoms. Gal ir šiuo atveju idėja ta pati? Bet kokie čia galėtų būti užrašai? Kita vertus, visa tai – tik aplinkybės, nes knygos esme vis vien lieka tekstas, kurį jau norisi imti ir skaityti.

„Paklaustas, ar ką skauda, Hanesas Raginis papurtė galvą ir išsišiepė per visą burną, bet Egeris žinojo – jis meluoja.“

Romanas skaitytoją įsileidžia pakankamai lengvai ir užlieja savimi. Užpildo visas jo taures bei puodelius vidine ramybe. Todėl skaitant niekur nebesinori skubėti ir gamta pradeda imti viršų prieš žmogų. Gamta, kurios esmę čia sudaro kalnai, dideli ir nepajudinami. Ir prieš juos visi žmonės – tik smulkūs taškeliai, plaukiantys iš vienos susibūrimo vienos į kitą. Lygiai taip plaukia ir raidės, žodžiai, sakiniai, plaukia, teka kalnų upelio srove per akmenis tarsi žemėn subestus pirštus. Plaukia ir vista lėtu pasakojimu apie atokų buvimą, atokų žmogų ir atokią savastį, kuri visada šalia.

„Galima nusipirkti iš žmogaus jo valandas, galima pavogti jo dienas arba pasiglemžti visą gyvenimą. Bet niekas iš žmogaus neatims nė vienos vienintelės akimirkos.“

Puiku, tiesiog puiku. Skaitai ir atrandi tuo kalnus savo viduje. Kalnus, kurie nesupranta skubos. Skaitai ir raminiesi, jusdamas tekstą tarsi glostančias rankas. Nuoširdumą. Gyvastį. Vidinį alsavimą.

Knygoje labai gražiai džiazuojama skirtingais laike išblaškytais epizodais. Čia įvykiai vyksta dabar, čia – po devynerių, o čia – po keturiasdešimties metų. Ir tokiame džiazavime niekas nepasimeta, neišsimuša iš vedančios melodijos. Žodžiu, sugrota dailiai ir nepriekaištingai. Sugrota. Sugrotas. Visas gyvenimas. Nuo tada, kai neturi ką parasti, bet dar gali kažką pasiekti, iki tada, kai jau tik nebeturi ką prarasti.

Šalia kalnų ir jų ramybės, tai tuo pačiu ir romanas apie šaltį. Bet ne tokį, kurį įprastai sutinkame ar įsivaizduojame. O tokį, kuris neišvengiamas. Ne aštrų, o užklojantį daugiasluoksniais patalais, užveriantį, užspaudžiantį visas jusles.

Perskaitęs ir užvertęs šią knygą suprantu, kad ta gausybė tuščių puslapių minimų pradžioje – tai sniegas, tai žiema, tai ramus ir vienišas šalčio žvilgsnis į tavąjį veidą. Ramus ir vienišas. Užtikrintas. Visas. Gyvenimas.

Prisijungiu prie visų kitų rekomendacijų ir siūlau nepraleisti šios knygos bendrame sraute. Imkite ir gaudykite ją kaip žuvį. Plikomis rankomis. Jusdami kaip ji netrukus išsprūs atgal į srovę kartu nusinešdama ir dalelę jūsų. Imkite ir gaudykite.

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Ein ganzes Leben
Puslapiai: 136 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Vertėjas/vertėja: Rūta Jonynaitė
Metai: 2017 m. (originalas – 2014 m.)

(c) veikiantis

pakerejimasKnygą nusipirkau vien todėl, kad ant jos nugarėlės parašyti žodžiai mane kažkuo patraukė. O jeigu sieti su pavadinimu – kažkuo pakerėjo. Paprastai knygas perku ne pagal tai, tačiau šį kartą padariau išimtį.

Trumpai apie siužetą. Kalnuose įsikūrusio kaimo gyvenimą netikėtai sudrumsčia atvykėlis iš svetur. Netrukus paaiškėja, kad jis – manijos apsėstas tipas, ligotai visiems peršantis savo išganymą bei tiesas. O pagrindinės tos tiesos dvi: pirma – vėl pradėti, prieš daugelį metų baigtą, aukso kasimą iš kalno; antra – atsisakyti visų mechaninių prietaisų. Prie šių dviejų pagrindinių „idėjų“ dar dažnai pridedama ir susilaikymo būtinybė. Iš paskos šiam tipui į kaimą atvyksta ir jo parankinis. Čia galima sakyti jie pasidalina veiklos sritimis: pirmasis – skleidžia savo idėjas, antrasis – užsiima jų įgyvendinimu. Neilgai trukus tai paveikia žmones – vieni stoja į atvykėlių pusę, kiti – pastariesiems skersai kelio. O čia ir prasideda visos linksmybės. Tačiau tam, kad sužinotumėte kur jos baigiasi – teks perskaityti knygą.

O dabar apie tai – ar vertą šią knygą skaityti arba, jeigu tiksliau, – kodėl aš šios knygos neskaityčiau antrą kartą :).

Visų pirma, kažkur pusė knygos teksto yra pasakojimai apie gamtą arba mitologiniai-etiniai-filosofiniai pilstymai, tuo tarpu kitą pusę sudaro siužetas. Siužeto dalis skaityti įdomu – jos užkabina, įtraukia, nenusibosta. Tuo tarpu likusio teksto skaitymas – savotiška kančia. Pradžioje tie aprašymai ir pilstymai atrodo ganėtinai įdomūs, tačiau kuo toliau, tuo labiau jie įgrįsta, suvienodėja, apsunksta ir galiausiai tampa pilka mase, kurią perskaitęs nieko nesugebi prisiminti. Taigi, į priekį tempia tik ganėtinai įdomus siužetas, kuris veda prie įsivaizduojamos kulminacijos, tačiau, kad ir kaip bebūtų gaila (netikėta), pabaigoje ta žadėta kulminacija tiesiog išgaruoja. Taip ir lieki stovėti – alkanas, tuščias ir apgautas. Tokia ir knyga – kažkoks nesusipratimas, ėjimas į niekur. Tačiau net jeigu ir į niekur, tas ėjimas yra sklandus, logiškas, nesiblaškantis, analizuojantis ir literatūriškai tikrai stiprus. Tačiau man – trūksta. Tai tarsi norų išsipildymo akcija, be norų išsipildymo :).

Kas mane netikėtai nustebino, tai knygos pabaigoje esantis autoriaus komentaras, kuriame trumpai, konkrečiai ir nuosekliai aprašomas (primenamas) visas knygos siužetas. Ir tie 8 komentaro puslapiai savo įdomumu nurungia tuos 400, kuriuos skaitytojas privalėjo įveikti prieš tai. Čia vėlgi atsiranda kažkoks nesusipratimas, nes tie 8 puslapiai sugeba iš naujo sudominti taip, kad atrodo tuoj imsi ir dar kartą perskaitysi visą knygą, nes o juk tikrai, pagal tokį siužetą parašyta knyga tiesiog privalo būti įdomi ir patraukianti savo pusėn. Kažkoks pakerėjimas.

Dar vienas pakankamai keistas dalykas, yra tai, jog minėtame autoriaus komentare, kai kurie įvykiai yra aprašomi truputį kitaip negu pačioje knygoje. Čia natūraliai iškyla dvejonė: ar vertėjas truputį „pavarė“ į šoną, ar autorius šiek tiek pamiršo apie ką rašė, ar aš pats skaitydamas buvau prisnūdęs 🙂. Kad ir kaip ten būtų – gilintis į tai didelio noro nebėra, nes esmės tai nekeičia.

Ir kai atrodo, jog tai jau pabaiga, autorius žengia dar vieną žingsnį ir pateikia dar vieną savo komentarą, kuriame išdėstoma kas, kaip ir kodėl buvo parašyta. Pavyzdžiui, kodėl buvo pasirinktos vienokios išraiškos priemonės, o ne kitokios ir ką tuo norėta parodyti bei perteikti.

Taigi šie du autoriaus komentarai yra tarsi konspektas nesupratusiems ar nebuvusiems pamokoje. Jie pakankamai įdomūs, kad priverstų perskaityti visą knygą, tačiau tuo pačiu pakankamai informatyvūs, kad jos jau nebereiktų skaityti (deja, bet tai pasidaro aišku tik perskaičius knygą).

Kaip jau minėjau, knyga – kažkoks nesusipratimas. Labai sunku pasakyti apie ją kažką konkretaus. Aš net neabejoju, kad atsiras žmonių, kuriems ši knyga tikrai patiks – joje tikrai yra kažkas tokio. Taigi, jei jaučiate, kad esate vienas/viena iš tų žmonių, nedelskite – dovanoju arba mainau į kokią nors kitą paskaitomą knygą.


Vertinimas:
7/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: Die Verzauberung
Puslapiai:
429
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2004 (originalas – 1969m.)
Kaina: ~8 Lt.

(c) veikiantis