Archyvas

Žymių archyvai: jūra

nemirtingieji

Prie kiekvienos knygos reikia priprasti ir su kiekviena reikia susigyventi iš naujo, ir kol įsivažiuoji (o kartais tai nutinka tik įpusėjus!), gali patirti įvairiausių jausmų. Pavyzdžiui, pradėjus Nemirtinguosius, kurį laiką atrodė, kad tai ne daugiau kaip paauglių literatūra, tačiau įsiskaičius prisitaikiau prie stiliaus, nuotaikos, emocijų ir dėmesį tuomet pradėjo patraukti jau visai kiti dalykai, išsklaidantys pirminio įspūdžio iliuziją.

Šios knygos tekstas, priešingai nei prieš tai skaitytos ir apžvelgtos, yra gerokai lėtesnis, paliekantis apčiuopiamus oro tarpus, pro kuriuos galima išnerti į paviršių ir ne tik įkvėpti, bet ir pagalvoti, kas gi čia vyksta bei kur visa tai nuves.

„Iš kažkieno ausies ištraukdama monetą ar kamuoliuką ir paversdama citrina, Klara tikisi ne apgauti žmogų, o suteikti kitokių žinių, išplėsti galimybės pojūtį. Svarbu ne paneigti tikrovę, o, nulupus maskuotę, atskleisti tikrovės ypatingumą ir prieštaras. Patys geriausi magijos triukai – tie, kuriuos Klara trokšta atlikti, nieko neatima iš tikrovės. Papildo ją.“

Žongliruojama lengvai ir gražiai (net jeigu ir iš anksto aiškiai nubrėžtuose rėmuose), jaučiasi, kad tekstas vientisas, o ne dirbtinai sukonstruotas, tad gyvybė, nors ir nežymiai, bet pulsuoja kažkur po storais patalų sluoksniais. Galbūt ironiška, tačiau visa teksto gyvybė čia skirta vien tam, kad parodytų už jos stovinčios mirties neišvengiamumą. Nes knygos ašis – mirtis, o visas siužetas įsisuka nuo to, kad keturi vienos šeimos vaikai iš žiniuonės sužino tikslias savo mirties datas. Šioms artėjant ir prasideda šokis, kurio kulminaciją būtų galima prilyginti baleto piruetui, kai pašokęs į viršų kūnas tarsi sustingsta ore, o erdvę užpildo palaima pramaišiui su žinojimu, kad neišvengiamai ateis momentas, kai nori nenori, tačiau teks nusileisti. Kita vertus, tas žinojimas apie nusileidimą ir įkvepia kilti aukštyn, sukaupti visas jėgas bei atlikti šuolį.

„Vėžys. Klimato kaita. Tapti automobilio avarijos auka. Sukelti automobilio avariją. Buvo metas, kai mintis, kad, sukant į dešinę, galima mirtinai partrenkti dviratininką, pastūmėdavo Variją ne vieną kvartalą važiuoti įkandin bet kurio dviratininko, kad vis iš naujo įsitikintų nepadariusi nieko bloga. Ginkluoti nusikaltėliai. Aviakatastrofos – staigus bum! Pleistrus užsiklijavę žmonės. AIDS, tiesą sakant, visi virusai, bakterijos ir ligos. Užkrėsti kitą žmogų. Purvini paviršiai, nešvarūs skalbiniai, kūno išskyros. Vaistinės. Vaistų prekybos vietos. Erkės, patalinės blakės ir utėlės. Chemikalai. Benamiai. Minios žmonių. Neapibrėžtumas, rizika ir pabaiga be aiškios baigties. Atsakomybė ir kaltė. Ji bijo net savo pačios minčių. Baiminasi dėl jų galios, dėl jų poveikio sau pačiai.
Per kitą konsultaciją Varija garsiai perskaitė tą sąrašą. Jai baigus skaityti, psichoterapeutė atsilošė kėdėje.“

Knyga didelė ir plati, aprėpianti daug gyvenimų ir sujungianti juos visus į vieną (net jeigu ir kiek pablukusią) nuotrauką. Keturi vaikai, keturi skirtingi, bet tuo pačiu susiję likimai. Šiame šokyje į akis krenta daug (gal net kiek per daug?) atsitiktinių sutapimų, kurie ne visada atrodo įmanomi, tačiau galiausiai pagrindinė idėja nugali viską, o reziumuojant, galima sakyti, kad tai knyga apie santykius ir nemirtingumą. Apie tai, kad kol yra bent vienas tave atsimenantis žmogus, tol esi gyvas. Taigi, kūrinys apie atmintį. Apie tai, koks talpus ir margas, koks nenuspėjamas gali būti žmogus ir jam tenkantis gyvenimas.

„Nemirtingieji“ – vasarai puikiai tinkanti knyga, ypač ilsintis prie jūros. Brisk į ją tarsi į tekstą ir nebijok bangų, jų šiandien nebus, čia tik vanduo, užpildantis visus akių perimetrus. Ir kol jis toks, kol mes stovime jame susikibę už rankų, kol negalvojame apie tai, kas buvo ir liko krante, tol, iš tiesų, esame nemirtingi.

 

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Immortalists
Vertėja/Vertėjas: Helga Gavėnaitė
Puslapiai: 464 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

mano-tevas-mano-sunus-1

„Ne veltui, galvoju, tas šuo pabėgo nuo jos. Aš irgi pabėgčiau. Nors gali būti, kad ji yra išprotėjusi, ir tas šuo visai neegzistuoja. Palangoje tokie dalykai atrodo lengvai įmanomi, Palangoje viskas atrodo šiek tiek siurrealu.“

Likimo ironija. Sėdžiu Palangoje ir skaitau apie Palangą. Apie Povilo Palangą. Apie siurrealią Palangą, kurioje esantis ir skaitantis šią knygą ir pats esu šiek tiek siurrealus. Nes nuėjęs į Palangos biblioteką prie naujienų kaip tyčia randu ne šią, o dar prieš metus išleistą pirmąją Povilo Šklėriaus knygą.

O po to įvyksta buitinis pokalbis, pasibaigiantis tuo, kad iš parduotuvės grįžta žmogus nešinas nauja riedlente, kepimo milteliais ir konservuotų burokėlių stiklainiu. Tą pačią akimirką prisimenu autoriaus išpažinimą apie tai, kad jis netenka ramybės, kai pastebi vieno žmogaus parduotuvėje perkamas prekes, kurios nedera tarpusavyje.

Ir šie dėmenys nori nenori, kuria tą siurrealų pasaulį, kuris iš gyvenimo keliasi į knygą, o iš knygos grįžta atgal į gyvenimą, ir tu jau nebesupranti, ar aprašomi faktai kam nors kada nors nutiko, ar nutinka, ar dar tik nutiks.

Knygą skaitau Palangoje, nors pradėjau iki šios dar likus daugiau nei trims šimtams kilometrų, t.y. Vilniaus geležinkelio stotyje. Pradėjau tarsi kelionę, kurios su nekantrumu jau kurį laiką laukiau.

„Mano tėvas, mano sūnus“ – tai antroji per ganėtinai trumpą laiką pasirodžiusi autoriaus knyga. Pats Povilas savo pirmajai knygai („Ko negalima sakyti merginai bare“) goodreads.com puslapyje yra skyręs 4/5 (keturi iš penkių) įvertinimą. Žodžiu, tiki, kad galėjo geriau. O jeigu tiki autorius, kodėl tuo nepatikėjus skaitytojams? Turint omeny, kad tai antroji jauno autoriaus knyga, jai natūraliai kyla visai kitokie reikalavimai negu pirmajai, kurios atsiradimas dar gali būti atsitiktinis. Tuo tarpu antrosios gimimas beveik visada yra nuoseklaus darbo rezultatas.

Ir skaitant tai puikiai matosi, nes ši knyga kitokia. O ypatingai dėl to, kad čia, priešingai negu pirmojoje, daugelis dalykų atrodo labiau išgalvoti nei nutikę pačiam autoriui. Nors taip gali atrodyti dar ir todėl, kad daugelis šių tekstų nebuvo publikuoti Povilo tinklaraštyje ir nekūrė jo legendos. Vienaip ar kitaip, antroje knygos pusėje autorius pagaliau nusimeta pirmąjį asmenį ir prasideda tikroji rašytojo duona.

O šią valgyti skanu. Knyga skaitosi greitai ir sklandžiai, tekstas plaukia pro akis, atrodo, be jokių pastangų. Lengvai sukramtomas, lengvai suvirškinamas, lengvai persmelkiantis tave savo liūdesio dūmais.

„Nuėjęs į virtuvę su telefonu skambina jai, bet ji neatsiliepia. Jis bando kelis kartus, vėliau išgirsta signalą, jog telefonas yra visai išjungtas.

Jis galvoja – padariau, ką galėjau, ir grįžta į kambarį.“

Romanas laviruoja tarp dviejų perspektyvų, laikmečių, galiausiai žmonių. Ir nors artėjant prie pabaigos atrodė, kad siužetui gresia užstrigti bei neišsipildyti, taip nenutinka ir įtampa, virsdama žiežirba parako kambaryje, išsprogdina romaną. Jam pavyko! – norisi sušukti užvertus paskutinį puslapį.

Knygoje itin gražiai žaidžiama miestais, kurių ryškiausiai šviečia Palanga ir Klaipėda, todėl galima sakyti, kad tai – pajūrio romanas. Atostogų? O gal tiesiog toks, kuriame viską suriša ir išriša jūra.

Taip, tai žaidimas. Tik šį kartą Povilas Šklėrius žaidžia ne su savimi, o su skaitytoju. Būdamas geras ir nuoširdus, rašo galvodamas apie tuos, kurie atsivers knygą. Ir nors spaudoje buvo netiesiogiai pašieptas dėl metaforų nenaudojimo, jis nepameta savo stiliaus. Priešingai, augina jį ir augindamas neria giliau nei pirmoji knyga. O aš viliuosi, kad pasilieka oro dar ir tiems kartams, kai jau nebeužteks tik panerti, o norėsis ir iš visų jėgų plaukti tolyn.

„Mano tėvas, mano sūnus“ – tai tarsi laimingas loterijos bilietas. Pažiūrėkite, ratas jau sukasi. O dabar eikite ir išsiriskite atsakymus į visus naktimis užmigti neduodančius klausimus patys.

Kita informacija:
Puslapiai:
200 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

zmogus dezeKai namuose, susiklosčius įvairiausioms aplinkybėms, atsirado dvi Kobo Abės knygos apie žmogų-dėžę, nebeturėjau kur trauktis. Įvertinus knygos storį buvo aišku, kad ilgai neužtruksiu, tad nusiteikiau lengvam, neįpareigojančiam skaitymui ir, tiesą sakant, likau maloniai nustebintas.

Knygos siužetas originalus ir visiškai nekasdieniškas. Bent jau man, europiečiui, kuris pirmą kartą susiduria su žmogaus-dėžės sąvoka. Nežinau kaip ten iš tikrųjų yra tuose rytuose, tačiau, trumpai tariant, įsivaizduokite didelę kartoninę dėžę nuo šaldytuvo arba viryklės. Užsivožkite ją ant savęs (ji turėtų apgobti kūną kažkur iki blauzdų), tuomet ties galva išpjaukite skylę per kurią galėtumėte matyti, kas vyksta priešais, pasiimkite su savimi visus reikalingiausius daiktus, būtiniausius rūbus, nusiteikite niekada negrįžti namo ir… išeikite gyventi į gatvę. Kodėl? – paklausite. Todėl, tiesiog todėl.

Žmogus-dėžė – tai klajūnas, neturintis nieko išskyrus dėžę ir tai, kas joje telpa. Jis glaustosi miesto pakampėse, valgo tai, ką suranda arba pasivagia, sugeba tobulai pranykti minioje, pastebėti visus, tačiau pats taip ir likti nepastebėtas.

„Man labai patinka stebėti tokį peizažą. Gal todėl, kad jis panašus į mano sielą, – atstumai sunkiai nustatomi, o daiktų kontūrai neaiškūs. Ir sąvartynas gali būti gražus. Joks vaizdas nenusibosta, jei matai jį pro dėžės langelį.“

Turint omeny, kad knygos idėja mane pagavo visiškai jai nepasiruošusį, viską skaičiau su itin dideliu susidomėjimu. O ir tekstas nekomplikavo situacijos, buvo paprastas, nepersunktas sudėtingais kalbos viražais ar ilgais dėstymais apie nieką. Viskas konkretu, aišku ir puikiai suprantama. Dėl to buvo ypatingai įdomu, kur ir kaip nuneš plėtojama istorija. Ir tas „kaip“ čia buvo toks pat svarbus, o gal net ir svarbesnis už „kur“.

„Apsišaukėlio paraginta, ji perėjo įstrižai per kambarį, kone kliudydama mane. Jos eisena stebuklingai lengva – tarytum švytuotų tikslus, gerai suderintas, beveik neeikvojąs energijos mechanizmas. Išsitraukusi iš chalato kišenės dėžutę, dviem pirštais ją paspriegė, ir degtukai įlėkė pro apsišaukėlio dėžės langelį. Tuo pat metu mano šnerves pasiekė jos kūno kvapas. Panašų dvelksmą vėjas atnešdavo nuo nužydėjusio arachisų lauko, kurį mačiau pajūryje. Širdis ėmė daužyte daužytis. Iš pavydo apsišaukėliui? Išlenkusi kūną, ji pasuko atgal ir dar eidama pradėjo segiotis chalato sagas“.

Tai – labai keistas romanas. Žmogaus-dėžės užrašai, pokalbiai su savimi, klaidžiojimas savo vidaus labirintuose iš kurių niekaip nepavyksta ištrūkti. Kurie niekaip nevirsta tuo vieninteliu tikruoju keliu į aiškų sprendinį, į gyvenimą su atsakymais.

Pati žmogaus-dėžės idėja labai taikli. Ji lengvai suprantama, tačiau tuo pačiu – itin skaudi. Verianti kiaurai ir liečianti daug socialinių temų. Tai daugiasluoksnė knyga – giluminis žmogaus savasties pjūvis. Klaidžiojimai tarp sapno ir realybės.

Ir vis tik į pabaigą pradėjau jausti, kad pirminis teksto įspūdis po truputį slopsta. Kad sprūsta iš sąmoningo lauko ir pasileidžia sunkiai sugaunamais pamišėliškais viražais. Tiesa, link to buvo logiškai visą laiką einama, tačiau man asmeniškai norėjosi sprogimo, o viskas, atrodo, paprasčiausiai išsikvėpė. Ir vis tik – tai joks priekaištas ar minusas knygai, nes svarbiausia čia yra tai, kad perskaičius tokią knygą, kažkas sujuda viduje ir pradedi kilti įvairiausi klausimai bei po truputį vertis akys. Tad nepaisant visų abejonių, tai knyga, kurią verta perskaityti. Verta turėti dviem egzemplioriais. Verta kelti klausimus į kuriuos atsakymai atrodo nebūtini, kol nesuvoki, kad ir pats esi šiek tiek (o gal net ir daugiau negu šiek tiek) žmogus-dėžė.

Vertinimas: 7.5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Hakootoko
Puslapiai:
116 psl.
Leidykla: Vaga
Metai: 1991 m. (originalas – 1982 m.)
Kaina: gavau dovanų. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

juravandenynasPrieš keletą metų perskaičiau didžiąją dalį lietuviškai išleistų Alessandro Baricco knygų. Kadangi jos man patiko, o pastarosios skaitęs nebuvau, tai vos tik ją pastebėjau, nusprendžiau nedvejoti.

Ši knyga – tai pasakojimas apie jūrą. Jūrą vandenyną. Ir apie žmones. Apie žmones, kuriuos likimas suveda į „Almajerio“ užeigą, esančią atokiame miestelyje, šalia jūros. Apie žmones, kurie yra jūros pavilioti, kuriuos jūra turi pakeisti, kurie turi pažinti, suprasti ir pagyti – dėl jos, jai ir joje. Apie visiškai skirtingus žmones ir juos vienijančią jūrą. Jūrą vandenyną.

Baricco lieka ištikimas savo stiliui. Sakiniai – iki puslapio apimties. Iš pažiūros sunkiai suprantami dialogai, vietomis išsiblaškiusios nesisiejančios mintys, bereikšmiai pasikartojimai, galiausiai – tuščias daugžodžiavimas. Tai gali trikdyti, gali vesti iš kantrybės, tačiau toks yra Baricco, kurio pasakojimo stilius tarytum vientisas minčių srautas, plūsta į tave ir tu tiesiog nesi pajėgus viso to aprėpti.

„<…> jūroje nėra kelių, jūroje nėra kelrodžių.“

Ir todėl bus žmonių, kuriems ši knyga nepatiks.

Bet yra ir kita knygos pusė.

Ir ji atsiveria tuomet, kai nustoji priešintis ir pasiduodi teksto srovei. Kai nustoji plaukti ir leidi, kad tekstas tave nusineštų pasroviui, kad užliūliuotų, pasiimtų, užvaldytų. Kad įsiskverbtų į tavo vidų. Ši knyga neverčia mąstyti (atvirkščiai – netgi liepia nemąstyti) – ši knyga verčia jausti. Jausti lengvą vėją, jūros ošimą, sapnus, save ir akimirkos lengvumą.

„Čia jūros krantas. Nei sausuma, nei jūra. Vieta, kurios nėra.“

Toks ir tekstas – atrodo čia jis yra, o čia nėra. Tokia ir visa knyga – lyg eitum neegzistuojančiu paviršiumi. Iš pažiūros tuščia, blanku ir susiliejusios spalvos, tačiau atsipalaidavus ir tiesiog įsileidžiant tekstą į save, pradeda ryškėti daiktų kontūrai, formos, kol galiausiai viskas tampa suprantama ir aišku. Paliečiama. Net jeigu tai ir neegzistuoja.

Nepaisant savo išskirtinai kitokio pasakojimo stiliaus, Barrico be galo taikliai ir tiksliai konstruoja siužetą, kuris yra logiškas, nuoseklus, veikiantis pagal nustatytas taisykles ir neprieštaraujantis pats sau. O galiausiai viskas yra išrišama taip, tarytum kitaip ir negalėjo būti. Taip, jog užvertus knygą, dar jauti jos skonį, kuris vos vos, dar akimirką, dar šiek tiek nesisklaido. Jūros skonį. Jūros vandenyno.

Vertinimas: 8.5/10

Kita informacija:
Knygos pavadinimas originalo kalba: “Oceano mare“
Puslapiai: 231
Leidykla: “Tyto alba“
Metai: 2006 (originalas – 1993 m.)
Kaina: 9 Lt. – pirkti internetu.

(c) veikiantis