Archyvas

Žymių archyvai: JAV

musu cia nebuvoŠi knyga – tai savotiškas Rubiko kubas. Pradėjęs skaityti tiesiog džiaugiausi įdomia istorija bei atskiromis dedamosiomis, kurios į vieną vietą labai smarkiai ir nesistengė sulipti, tačiau perskaičius trečdalį knygos, vaizdelis pasikeitė radikaliai, atskiros plokštumos įgavo bendrus sąlyčio taškus ir skaitant toliau viskas pulsavo bei jungėsi tarpusavyje. Šiek tiek priminė voratinklį į kurį tau pradžioje leidžiama įsipainioti ir net kelis kartus pabandyti išsikapstyti (taip įsipainiojant dar labiau), o voras pasirodo tik tada, kai iš voratinklio pasprukti jau nebeįmanoma.

Iš vienos pusės, ši knyga yra apie JAV ir Rusiją. Apie jų kovą. Apie Rusijos tamsą. Su areštais, žodžio laisvės ribojimais, cenzūra ir t.t. Tai – šaltasis karas, kuris vyksta net tuomet, kai iš šono atrodo, kad nieko nevyksta.

Iš kitos pusės, šalia šaltojo karo, vyksta ir kiti karai – širdyse, tarp mylimųjų, su savimi, su skirtingomis nuomonėmis ir nusistovėjusiomis normomis. Šie karai taip pat sunkiai matomi ir dažnai tik nujaučiami, tačiau šioje knygoje viskas susipina tarpusavyje ir vieną galingą tinklą.

„Jeigu suklysdavau, jis sakydavo, kad man tereikia praktikos. Ir aš praktikavausi. Kasnakt, kai mama miegodavo užsirakinusi savo miegamojo duris, treniruodavausi nepastebimai įkišti voką į įvairaus dydžio knygas, piniginę, mamos rankinę, lagaminą ir į bet kurią savo rūbo kišenę. Kai pademonstravau Tedžiui, kaip iš tuščios lūpdažio tūbelės į jo švarko kišenę įkišu popieriaus ritinėli, jis man pasakė, kad esu pasiruošusi tikram išbandymui.
– Tu tikras?
– Yra tik vienas būdas sužinoti.“

Tai knyga, laviruojanti tarp meno ir dokumentikos. Tokia švelni tikrovė, apvilkta pūkuotu rožiniu megztuku, kad būtų lengviau suprantama ir nuryjama tiems, kurie knygoje aprašomo gyvenimo nepatyrė. Kita vertus, tie, kurie to nepatyrė, niekada iki galo ir nesupras, ką tai reiškia, kad ir kokiais būdais jiems tai bus bandoma parodyti.

Iš trečios pusės – tai knyga apie Borisą Pasternaką ir jo kontraversišką lemtį. Apie tai, kaip garsiausias Rusijos rašytojas visuomenės akyse tampa jos išdaviku. Apie jo vidines kovas ir pralaimėjimus, nes pergalių, savaime suprantama, tokiose kovose patirti paprasčiausiai neįmanoma.

Ir dar yra ketvirta knygos pusė – parodanti, kad visa tai, kas buvo susakyta anksčiau, tėra tik šešėlis, tik didelė scenos užuolaida, kabanti virš mūsų, kol toje scenoje vyksta gyvenimas. Kol santykiai tarpsta ir sukasi. Šioje knygoje – tik jų epizodai, nuoplaišos, tik tiek, kad suprastum, jog gyvenimas yra gilus ir jo niekada neišsemsi, niekada nepasieksi jo pabaigos, nes jis – begalinis. Nors kitiems gali atrodyti, kad mūsų (o tuo pačiu – ir to gyvenimo) čia net nebuvo…

„- Senas vaistas. Imk vieną. Tuoj susitiksime su rusų aukštuomene ir tau reikia puikiai pasirodyti.
Serdžio išsitraukė vieną pyragėlį.
– Maniau, kad rusai išžudė visą savo aukštuomenę.
– Dar ne. – Vladenas nusijuokė, ir jam iš burnos iškrito gabalėlis kietai virto kiaušinio.“

Knyga gera, bet tai visai ne detektyvas ar kokia kita panašaus pobūdžio drama (nors viršelyje ir esame masinami šnipų istorijomis). Tai – kažkas daugiau. Šiek tiek istorijos, šiek tiek dokumentikos, šiek tiek žingeidumo, kuris įšvirkščiamas tiesiai į smegenis ir skaitydamas pats pradedi lygiagrečiai domėtis kontekstu idant sužinotum daugiau (kad ir apie tikrąją (t.y. dokumentuotą) Boriso Paternako lemtį). Realybė čia atskiesta pramanais, tačiau realybės kontekstas yra nesibaigiantis ir tai tavo šansas nerti giliau.

Trumpai tariant, tai – sapnas, iš kurio pabudęs trumpam suabejoji, ar viskas vyko iš tiesų, ar pats tai sugalvojai. O ta maža abejonės akimirka ir yra didžioji šios knygos pergalė.

 

Vertinimas: 8,7 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
The Secrets We Kept
Vertėja/Vertėjas: Jovita Groblytė-Hazarika
Puslapiai: 448 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Tykantis-tamsoje.-Kurybos-rinktine_medium.jpg

Ši knyga pristatoma kaip siaubo klasika, tačiau iš tiesų ji ne tiek apie siaubą, kiek apie tai, kad viskas yra įmanoma. O puikiausias to pavyzdys – pats autorius, kurio visa biografija – vienas neįtikėtinas blyksnis. Prasidedantis tuo, kad gyvam esant nė viena H. P. Lovecraft’o knyga nebuvo išleista, ir pasibaigiantis aplinkybėmis, kurioms tinkamai susiklosčius, po mirties autorius tapo JAV literatūros klasiku, padariusiu milžinišką įtaką elitinei literatūrai, autoriniam ir pramoginiam kinui, šiuolaikinei filosofijai. Cituoju nuo knygos viršelio, tačiau to negalima nepaminėti. Tuo tarpu vietoje įprastinių citatų, žemiau rasite piešinius, klajojančius interneto platybėse., įkvėptus H. P. Lovecraft’o tekstų. Tie piešiniai puikiai atskleis tai, ką rasite atsivertę knygą, nes ji, visų pirma, – vaizdas. Ir, žinoma, tas jausmas, kad prarandi budrumą ir nebegali suvokti, kur randiesi.

Žvelgiant į turinį – tai apsakymų rinkinys. Išskirtinis tuo, kad skirtingi tekstai versti skirtingų vertėjų. Tiesa, visi tie vertėjai – puikūs ir net ieškodamas taip lengvai nepastebėsi takoskyros, kurią išduoda tik skirtingos pavardės apsakymų pabaigose.

Ir nors pradėjęs skaityti suvokiau, kad nepasiduosiu tam, iš pažiūros, pigiam bauginimui, tačiau vos po kelių puslapių jau buvau nugrimzdęs į knygoje aprašomus kambarius, kraupias dykvietes,  klajojantis jų paslapčių labirintais, girdintis įvairias garsų nuotrupas ir jaučiantis daugiau negu įmanoma perteikti žodžiais. Fantazija skaitant tokią knygą įsijungia pilnu režimu ir paprasčiausiai nusineša tave. Todėl tai – tobula knyga prieš miegą aštrių pojūčių mėgėjams.

Ji nukelia skaitytoją į XX a. pradžią. Ir tai yra taip toli, kad tu nepajėgi lengva ranka išsiplėšti iš kasdienybės, todėl nepaisant įtaigos ir bauginančios aplinkos, skaitant šią knygą kyla daugybė klausimų. Mat autorius siekė aprėpti kuo daugiau, o tai, natūraliai, paliko galybę skylių. Ir pro tas skyles tarsi grėsmę lemiantys debesys į tave pradeda sunktis klausimai, nes fantazija – lakus, tačiau pavojingas vaisius. Ir kuo giliau į ją brendi, tuo daugiau vietų turi pridengti, tuo daugiau išėjimo variantų apgalvoti. Akivaizdu, kad autorius savo laiku darė tai ką galėjo, o šiandien viską greičiausiai parašytų visiškai kitaip, tačiau tu puikiai supranti, kad tai – klasika ir turi paklusti jos taisyklėms. Net jeigu ir atrodo, kad kartais knygoje bandoma apžioti daugiau nei pavyks nuryti. Net jeigu matai, kad dėl to pradėsi (ir jau pradedi) springti, iš burnos pasipila žodžiai, protas pridūsta, o tarp gyvenimo ir negyvenimo plytinti uždanga suvirpa nuo kažko didelio ir sunkaus.

Nepaisant visko, autorius rašydamas savo eilutes sugebėjo pakankamai gerai apsidrausti nuo netikinčiųjų jo kuriamu pasauliu. Daugelis tų apsidraudimų per šimtmetį nebuvo paneigti mokslo ir vis dar galioja, todėl kartais pagaudavau save skaitantį šią knygą ne kaip grožinį kūrinį, o kaip dokumentiką. Iš čia ir tas grėsmės realumas, jos pilkas šešėlis, atgyjantis Šv. Velykų rytą, suvokiant, kad prisikėlimas laukiamas ne tik tau artimuose kultūriniuose ir socialiniuose sluoksniuose, bet ir kituose kontekstuose bei pasauliuose. O užvis įdomiau tai, kad tie pasauliai kai kuriose vietose persidengia su tavuoju ir tada pradedi pamatyti daugiau negu kada nors nutuokei.

Tai – knyga, kuri nuolat stengiasi peržengti suvokimo ribas. Stengiasi taip intensyviai, kad kliūna, griūna, tačiau tuoj pat stojasi ir mėgina dar kartą. Tarsi autorius norėtų išsivaduoti iš savojo kūno, savojo burbulo, tarsi jaustų, kad gali nespėti, tarsi žinotų, jog už mūsų sąmonę apibrėžiančių ribų tikrai yra kažkas daugiau. Ir naudodamasis visais įmanomais savo fantazijos ištekliais, jis bando tą kažką prikelti. Tačiau kad ir kaip stengtųsi, skaitytojo neapleidžia jausmas, kad tas kažkas tik šypsosi žvelgdamas į šiuos mėginimus, į, atrodytų, tokį bereikšmį jėgų eikvojimą. Šypsosi, netgi juokiasi iš tokių absurdiškai neviltingų pastangų, bet tuo pačiu praleidžia vieną svarbų dalyką, kad esmė čia ne kaip, o kad. Kad autorius besdamas pirštu į tamsą sugeba nukreipti skaitytojo dėmesį būtent ta linkme. Į tuštumą. Į nebūtį. Į šešėlį, slepiantį kažką sunkiai įvardinamo. Taigi, H. P. Lovecraft’as pamišėliškai šaudydamas į visas įmanomas puses, galiausiai pataiko. O tuomet visa tampa nebesvarbu, nes už šios ribos  jau įsijungia paties skaitytojo vaizduotė, kurios ramybės nebesaugo švelnūs prisilietimai ir lengvais žodžiais paaiškinamas pasaulis.

Taigi, autoriui pavyksta išskelti abejonę, o tai ir yra svarbiausia. Tai ir yra esmė. Nepaisant pakeliui kylančių klausimų, loginių skylių ir kąsnių, kuriais springstama. Esmė, kurios aidas prasibrovęs pro marmurą ir dykumos smėlį, mūsų apsnūdusiose kasdienybės menėse ir negyvenamuose priešistorinių miestų kambariuose ima žadinti kietai įmigusį, vis dar neapčiuopiamą, tačiau po truputį pradedantį susitelkti šešėlį.

Skaitykite. Nes tik taip rasite kelią. Nes tik taip tas kelias apraizgys jus savo lipniais čiuptuvais ir niekur niekada nebepaleis.

 

Kita informacija:
Vertėjai: Marius Burokas, Paulius Jevsejevas, Virginija Mickienė, Andrius Kunčina
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: kitos knygos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

 

tylos-zona-2-1

Na, štai, anksčiau ar vėliau turėjau prieiti ir prie Stephen King knygų. Autoriaus, kurio vardas seniai yra siaubo romanų sinonimas. Autoriaus, pagal kurio knygas masiškai tiražuojami filmai ir kuris be jokios sąžinės graužaties gali vadintis žmogumi legenda.

Lietuvoje Stephen King knygų anksčiau buvo išleista visa aibė (vien sena.lt dabar randu per penkiasdešimt skirtingų pavadinimų). Tačiau bangai atslūgus, paskutiniu metu niekas neverčiama ir neleidžiama. Panašu, kad senųjų leidimų tiražai yra užtvindę perskaitytų knygų rinką, todėl kol kas šis autorius leidėjams nėra aktualus. [Gavęs aktualų komentarą, papildau ir pasitaisau – per paskutinius penkerius metus Alma littera išleido keturias Stephen King knygas]

Į mano rankas pakliuvo 1989 m. leidimo „Tylos zona“, kurią pradėjus skaityti iš karto jaučiasi, kad prie teksto (o gal – prie vertimo?) reikės priprasti, nes jis nepagauna tavęs nuo pirmojo žodžio. Tai tu turi pagauti jo ritmą. O šis – greitas, kupinas įvykių, itin kinematografinis ir visiškai neleidžiantis nuobodžiauti. Tekstas kaip kaleidoskopas. Pilnas, bet neperpildytas. Margas, bet ne iki svaiginimo.

„Gregas Stilsonas iškišo pro automobilio langą įdegusią alkūnę ir ėmė švilpauti per radiją skambančią melodiją. Jis nuspaudė akseleratorių, senutėlis „Merkuris“ įsibėgėjęs padidino greiti iki septyniasdešimties mylių per valandą ir nudūmė tiesiu Ajovos valstijos kaimo keliu į ateitį, nesvarbu kokia ji bus.“

Skaitant akyse iš karto veriasi galybėje kino filmų regėti Amerikos vienkiemiai. Ilgi, horizonte išnykstantys keliai, dulkių debesys, dykumos, nedideli miesteliai, neskubantys žmonės. Tiesiog tipinė dvidešimtojo amžiaus antroji pusė, apsikarsčiusi visais vien tik jai būdingais aksesuarais. Ir todėl tekstą lengva vizualizuoti, viskas, atrodo, greta, užtenka ištiesti ranką.

Vienas įdomesnių pastebėjimų – vertimo niuansai, kurių šiomis dienomis nebesutiksi. Tai Kalėdų senelis, virstantis Seniu Šalčiu, ir užsienietiškų vardų bei pavadinimų tiesioginės transkripcijos, kurias tarsi šaradas paliekama išsišifruoti pačiam skaitytojui. O kai žurnalas „National Geographic“ virsta „Nešnl Džiogrefik“ negali būti nuobodu ir liūdna.

Nepaisant teksto, kuris į priekį stumiasi pakankamai lėtai, skaityti tikrai įdomu ir tai leidžia spėti, kad jeigu knyga būtų perleista dabar, ji tikriausiai būtų dvigubai storesnė.

Tuo tarpu pats autorius jaučia savo vertę ir nesibodi tekste dėti nuorodas į kitas savo knygas kaip į visuomenėje atpažįstamą ir nuo jos neatsiejamą produktą, pavyzdžiui, tą patį žurnalą „National Geographic“ ar pamėgtą televizijos kanalą:

„Tai jis, jis kaltas! Jis viską padarė! Jis mintimis sukėlė gaisrą, kaip toje knygoje „Keri“. Jis niekšas, žmogžudys, jis…“

Pati knyga – klasikinė. Neskubri, sudominanti, vedanti pirmyn. Tai knyga nepraradusi savo knygiškumo. Jos mėsa supjaustyta į kelias iš pažiūros atskiras istorijas, tačiau jomis ir nupinamas vienas, į šalis per daug nesiblaškantis, pasakojimas.

Ir nors “Tylos zona“ persunkta siurrealiais reiškiniais, viskas logiška ir žaidžiama pagal iš anksto aiškiai nustatytas taisykles. Autorius ne klaidžioja, o veda skaitytoją užtikrintu žingsniu pirmyn. Ir todėl tiki juo. Ir tas tikėjimas išlaisvina.

Perskaičius šią knygą, norisi galvoti ir apie kitus šio autoriaus kūrinius, viliantis, kad juose stiliaus ir logikos panašumų bus daugiau nei skirtumų. O jeigu taip, neperdozuodamas mielai skaityčiau po vieną S. Kingo romaną per metus. Skaityčiau nebijodamas, kad jie greitai baigsis ir išsisems. Skaityčiau ir būčiau laimingas. Būtent to linkiu ir jums. Skanaus!

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
The Dead Zone
Vertėja/Vertėjas: Osvaldas Aleksa
Puslapiai: 360 psl.
Leidykla: Vaga
Metai: 1989 m. (originalas – 1979 m.)

(c) veikiantis

pastas_medium

„Po velnių! – nesusilaikiau nepamanęs, – tie paštininkai daugiau nieko neveikia tik mėto laiškus į dėžutes ir dulkinasi su visokiom paleistuvėm. Darbas kaip tik man. O taip taip taip…“.

Taip ganėtinai intriguojančiai ir akcentuotai prasideda ši knyga. Knyga žmogaus apie kurio polinkį alkoholiui turbūt girdėjo didžioji dalis literatūra besidominčių piliečių. Žmogaus, kuris vienoje barikadų pusėje laikomas legenda, kai, tuo tarpu, kitoje – eiliniu alkoholiku.

Neatsitiktinai ir pati knyga – tai alkoholiko dienoraštis, kurio pagrindinis aspektas – lageris, gyvenimas kaip lageris, kaip mažo ratelio sukimasis milžiniškame mechanizme. O tas milžiniškas mechanizmas, šiuo konkrečiu atveju, – JAV pašto sistema. Darbas pašte čia piešiamas kaip mėsmalė iš kurios sveikam išeiti paprasčiausiai neįmanoma. Kad ir kiek bebėgtum ar besislapstytum, ta mėsmalė tave susiras ir būtinai įtrauks atgal. O prie viso to pridėjus amžinas pagirias, nuolatinį miego trūkumą, vestuves ir gyvenimą su dvigubai jaunesne nimfomane, hipodromus bei nuolatinę depresiją, viską sumaišius ir suplakus, gausime knygos herojaus Henrio Činaskio gyvenimą.

„Na taip, galbūt aš ir nenormalus, bet džiaugiuosi, kad bent gyvas esu.“

Tačiau kad ir kokiom juodom spalvom būtų nuspalvintas pagr. veikėjo gyvenimas, pats tekstas nėra pilkas, nuobodus ar stumiantis į depresiją. Taip, čia nuolat geriama, žlugdomasi, nuolat krintama žemyn ir tik žemyn, tačiau visa tai pateikiama labai rafinuotai, su didele juodos, tačiau itin taiklios ironijos doze, su aura, kuri patraukia dėmesį, pakviečia prisėsti šalia ir paklausyti dar negirdėtos istorijos. Tai tarsi apžvalgos ratas pačiame gyvenimo dugne.

Skaityti šią knygą lengva, ji paprasta ir nepretenzinga. Be to, neskubant, ją galima perskaityti per vieną ar du vakarus. Tai tarsi „greitas maistas“ – tą akimirką būsi sotus, o po tam tikro laiko norėsis dar ir dar. Vienintelis klausimas – kiek naudos iš tokios knygos? Tikriausiai nedaug, tačiau perskaityti vis vien verta – kad ir vietoj kokio nors buko filmo, kvailos laidos ar tam, kad patenkinti paprasčiausią norą skaityti.

„O ryte vėl išaušo rytas, ir aš vis dar buvau gyvas.
„O kodėl man neparašius romano?“ – pamaniau.
Ir parašiau.“

Tai romanas neskatinantis jokio pozityvizmo, neturintis jokio noro auklėti ar moralizuoti, nesistengiantis aprėpti visatos, o tiesiog apsiribojantis vienu žmogumi. Ir tas žmogus tikrai nesate jūs.

Ir tai yra dalykas, kuriuo jūs turite džiaugtis.

Vertinimas: 8-9/10

Kita informacija:

Puslapiai: 200
Leidykla:
“Kitos knygos”
Metai:
2004 (originalas – 1971 m.)
Kaina:
man nekainavo nieko – pirkti internetu.

(c) veikiantis