Archyvas

Žymių archyvai: jaunystė

Šią knygą skaičiau labai ilgai. Ne todėl, kad ji būtų sunkiai paskaitoma ar visai neįdomi, priešingai – knyga traukė ir masino vis prie jos sugrįžti, tačiau gyvenimo versmės sukosi taip, kad atrodė, jog išnirus iš vandens nebelieka laiko įkvėpti, nes po akimirkos ir vėl esi įtraukiamas atgal. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis stengiausi nepaleisti iš rankos “Aitvarų“, tarsi plausto, kuris neleido nugrimzti į dugną ir vis prilaikė saugiu atstumu nuo vandens paviršiaus. Ši knyga iš tiesų buvo tarsi aitvaras, teikiantis viltį, kad gyvenimas įmanomas ir niekada nebus nugalėtas. Iš vienos pusės, ji apie meilę, atmintį, troškimą gyventi. Iš kitos – apie antrąjį pasaulinį karą. Šios dvi pusės (jėgos) grumiasi, stumia viena kitą ir laviruoja ant prarajos ribos. O skaitytojas čia – tik stebėtojas ir nuo jo niekas nepriklauso. Nors ir kaip norėtųsi, kad būtų kitaip.

Knyga svaigina, sukasi šokio ritmu ir tu pasiduodi jam, tai melodijai, tiems netikėtiems posūkiams. Ji įsisuka tarp Lenkijos ir Prancūzijos, stebint antrojo pasaulinio karo priešaušrį, svaiginantis plačiais ir atvirais jaunų žmonių žingsniais per gyvenimą. O tada scenoje pasirodo vokiečiai ir karas. Aitvarai leidžiasi vis žemiau, gyvenimas iš atviro ir plataus tampa siauru ir gerai apskaičiuotu. Tekstas liejasi tarsi vanduo ir tu maudaisi jame nebijodamas nuskęsti.

„- Aš dar galiu viską sugadinti, – kalbėjo Lila, – nes esu ganėtinai jauna. Senstantys žmonės turi vis mažiau ir mažiau galimybių viską sugadinti, nes jie jau neturi laiko ir gali gyventi ramiai, tenkindamiesi tuo, ką jau sugadino. Tai vadinama „dvasios ramybe“. Bet kai tau šešiolika ir kai dar galima viską išbandyti ir nieko nepasiekti, tai paprastai vadinama „turėti ateitį“…“

R. Gary moka pasakoti, jam tai pavyksta tarsi be didelių pastangų, jis šypsosi ir braukia pirmyn, negalvodamas, kad kas nors galėtų sugriūti. Ir tas atsipalaidavimas, bet tuo pačiu užtikrintumas, leidžia mėgautis tekstu, šokti, atsiduoti iš kažkur pradėjusiai skambėti muzikai, kurios šaltinio ieškodami jo niekada nerastume, nes ji sklinda iš mūsų vidaus ir gyvena mūsų galvose.

„- Po velnių, mano berniuk. Tu per daug ją išgalvojai. Ketveri išsiskyrimo metai – per daug erdvės vaizduotei. Svajonė palietė žemę, o tai visada padaro nuostolių. Įsikūnijusios net idėjos tampa nepanašios į save. Kai Prancūzija grįš, pamatysi, kokios bus visų fizionomijos! Žmonės kalbės: tai netikra, tai visai kita! Vokiečiai per daug davė peno mūzų vaizduotei. Kai jie išeis, susitikimas su Prancūzija bus žiaurus.“

Antrasis pasaulinis karas čia tėra įrankis, kuris supina atmintį su realybe. Priverčia vieną aukoti dėl kito. Padegti namus, kad jie niekada netaptų kitokiais negu juos išsaugojo atmintis. Tai kampas, kuris įžiebia visai kitas šviesas. Tai meilė, kurios nesinori paleisti, o paleidus, nesinori galvoti, kad kas nors kada nors galėtų pasikeisti. Dabarties ženklai čia turi būti sunaikinti arba paneigti idant būtų išsaugotas atminties tyrumas.

„Tai atsitiko birželio 2-ąją. O po keturių dienų mudu gulėjome prisispaudę prie žemės krintant bomboms už dviejų kilometrų nuo La Motės, ir aš dar šiandien esu įsitikinęs, kad pirmasis objektas, į kurį pataikė tūkstančiai operacijoje „Overlord“ dalyvaujančių sąjungininkų laivų ir lėktuvų, buvo mano dviratis: radau jį prie namų sudaužytą ir sulaužytą.“

Šioje knygoje telpa viskas – drama, meilės istorija, atminties ir beprotybės šokis. Gražus, tragiškas, šiek tiek tarp griuvėsių, tačiau svarbiausia, kad jame – visa žmogaus širdis. Ir tas šokis privalo turėti laimingą pabaigą. Kad ir kur jos tektų ieškoti, kad ir kokius išbandymus patirti. Nes išbandymai tai patirtis, o patirtis tai laimė, o laimė tai gyvenimas. Rekomenduoju, nes aitvarai negali neskraidyti. Jie mūsų viduje. Mūsų rankose. Mūsų akyse.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Les cerfs-volants
Vertėja/Vertėjas: Pranas Bieliauskas
Puslapiai: 344 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Tai knyga, kurią perskaičiau vienu atsikvėpimu, sėdėdamas autobuse “Palanga – Vilnius“. Ji puikiai tiko tokiai kelionei. Užteko perskaityti ir dar liko laiko susidėlioti kylančioms mintims, uždaryti atsivėrusius langus, pagalvoti, kas ir kodėl dienos pabaigoje mus priverčia šypsotis.

„Pasak gandų, į pasimatymą ją pakvietė pačią pirmą dieną – penkiolikmetis iš aukštesnės klasės. To dar niekas nebuvo regėjęs. Vyresniųjų klasių berniukai išvis nepastebėdavo jaunesnių vaikų, o kai pastebėdavo, retai kada dėdavo pastangų, kad santykiai taptų oficialūs. Ji pasakė „ne“. O man viskas tapo aišku kaip dieną.“

Kai knygos anotacijoje ar reklaminiuose šaukiniuose (bet kurioje iš nugarėlių) būna paminimas humoras (suprask, knyga jo prisotinta), tai iš karto nuteikia gana skeptiškai, nes dažniausiai šis akcentas naudojama kaip vėliava, kurios pačioje knygoje nerasi. Ji lyg ir yra, tačiau neplazda. O ėmus ieškoti, nieko nepeši ir pažadas lieka pakibęs ore, nusėdęs kažkur paraštėse, pamestas, nerastas, pasiklydęs. Šiuo atžvilgiu pastaroji knyga labai smarkiai neišsiskiria iš aukščiau paminėto srauto, tačiau užvertęs knygą dar kurį laiką nenustojau šypsotis. Nežinau, ar tai dėl poodinių humoro sluoksnių (?), ar dėl to, kad knyga paprasčiausiai teisinga (net neaišku, ar reikia šį žodį apskliausti kabutėmis, ar ne). Joje sudėti akcentai puikiai įtraukia į gyvenimą, kuris vyksta tarp knygos viršelių. Nors ir prabėgomis, tačiau įtraukia, apglėbia, leidžia tapti šešėliu ir stebėti viską iš šono bei įsivaizduoti, kad aprašomi įvykiai kažkur iš tikrųjų vyksta. Ir tas jausmas (tie taškiniai knygos momentai) sklendžia aplink tarsi snaigės, kurias purtai nuo savęs ir kurios besisukdamos suskamba tarsi aprašomos apeiginės lazdos karoliukai. Nuo šio garso viskas ir prasideda, nuo to numanomo skambesio, žadinančio gyvybės ilgesį. Ši knyga – tai senos gyvybės žvilgsnis į jauną. Pastarasis motyvas vis pasikartoja, tas atsigręžimas atgal, kai blausus ir apsunkęs žvilgsnis ieško kažko į ką galėtų atsiremti ir pakartoti savo skrydį. Bet pakartoti to, kas jau įvyko, neįmanoma. Visos apeigos vienkartinės, kaip ir gyvenimas. Tai vieša paslaptis, tačiau net ir būdama tokia, daugeliui ji taip ir lieka neįminta mįsle.

„Galiausiai pažvelgiu į jį. Žiūriu į tyras, šviesiai rudas elniuko akis ir svarstau, ar pati kada tokia buvau, tokia nekalta ir nesugadinta. Jis toks nuostabiai normalus ir naivus. Galbūt Ajulą kaip ir mane, vilioja jo naivumas – iš mudviejų naivumas tikriausiai buvo išmuštas. Žiojuosi atsakyti, bet ant sofos vėl šlumšteli Ajula. Prie krūtinės laiko stalo žaidimą. Tadės akys įsminga į ją.

– Tade, esi žaidęs anksčiau?

– Ne.

– Gerai, žaidimo esmė – išsiaiškinti, kas žudikas, kuriame kambaryje įvykdyta žmogžudystė ir kokiu ginklu. Laimi tas, kuris pirmas viską išsiaiškina!

Ji ištiesia jam taisyklių knygelę ir mirkteli man.“

“Mano sesuo, serijinė žudikė“ – tarsi saulėlydis, kuris į tamsą nusineša jūron nyrančią saulę. Afrikoje ji, atrodo, turėtų būti karštesnė, sausesnė, kažkuo panaši į mūsiškę, bet kažkuo būtinai skirtinga. Gal ir mes atradę save ten, pamatytume, kad jau esame visiškai kitokie negu čia. Sunku suprasti. Aišku tik tiek, kad knyga apie santykius, ryšį, vidines dvejones ir konfliktus, kurių pamatiniai dalykai yra amžini. Kaip ir rašiau, perskaičius neapleidžia teisingumo jausmas, ne jis ne apie tai kas įgyta, o apie tai, kas įgimta. Jis teikia (netgi garantuoja) viltį, kad į jūrą, atrodytų, amžiams panyranti Afrikos saulė rytoj vėl iš jos išnirs. Ir pasaulis suksis toliau. Tik mūsų žvilgsniai, mūsų rankos, galiausiai mes patys būsime truputį kitokie. Tačiau tikrai ne tiek daug, kad savęs nepažintume ir nesuprastume. Tai ir yra esmė. Ta šypsena, kuri lieka užvertus knygą. Ta šypsena – tai dalykai, kurių nepaneigsime niekada, nes jie mūsų kraujyje – ištikimybė, šeima ir, žinoma, naivumas, kad tris kartus nudegus, ketvirtą pavyks išmokti sutramdyti liepsną. Ant to naivumo ir sukasi pasaulis, sukamės mes, sukasi mano sesuo, serijinė žudikė.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
My Sister, The Serial Killer
Vertėja/Vertėjas: Kristina Aurylaitė
Puslapiai: 224 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

1557391773_po_raudonu_dangum_2d1

Prieš paimdamas šią knygą visiškai nežinojau, ko galėčiau tikėtis. Iš aprašymo buvo aišku tik apie ką ji bus, tačiau dažniausiai aprašymuose skambantys ditirambai tebūna reklaminis triukas. Todėl knygą skaityti pradėjau atsargiai ir kiek nepatikliai. Nenorėjau iš karto nerti žemyn galva, nes kas žino – gal vandens tik iki kelių ir toks šuolis pasibaigtų lūžusiais kaklo slanksteliais. Tačiau braidymas ilgai netruko – knygos vanduo ėmė ir įsiurbė mane į savo purslus, užtvindydamas bet kokias išankstines abejones.

„Lydantis kino juostai, kieme tratėjo priešlėktuvinės gynybos pabūklai, o anksčiau neregėti Sąjungininkų bombonešiai skriejo virš Milano iš savo vidurių siųsdami miestui pragaištingą liepsnų ir griūčių lietų.“

Dabar, jau perskaitęs šią knygą ir kiek atsitokėjęs, galiu pasakyti, kad tai nuostabi, įtraukianti ir visiškai užvaldanti knyga. Pulsuojanti istorija, paremta tikrais liudijimais. Ryškios Italijos spalvos, skonis ir tuo pačiu antrojo pasaulinio karo šešėlis, fašistai, žiaurumas, prievarta. Galiausiai neteisybė ir drąsa, gimstanti iš nepatyrimo ir jauno kraujo.

Knygą skaityti lengva, įdomu ir tikra. Taip ir jauti kalnų sniegą ir ledą, aplink lekiančias sprogimų skeveldras, dulkes, antskrydžių pavojų, prakaitą, pykčio ir nuovargio perkreiptus veidus, baimę vienų ir desperaciją kitų akyse. Niekada nepatyręs karo, negalintis jo su niekuo palyginti ar atpažinti, vis vien jaučiu jį per tekstą, išgyvenu ir tvirtinu – tai puiki literatūra. Ir ne tik literatūra kaip tekstas, bet ir kaip vaizdas, siužetas bei materija, kurią, atrodo, įmanoma netgi apčiuopti.

„Kaip ir visi prieš jį buvę faraonai, imperatoriai ir tironai, dučė savąją imperiją sukūrė tik tam, kad ji subyrėtų į šipulius. Tą vėlyvo pavasario popietę galia išslydo iš Benito Musolinio rankų – kaip džiugesys iš jaunos širdies, kuriai lemta našlauti.“

Tai įtikinanti knyga ir todėl reikia visai nedaug, kad pasijustum nebe skaitantis, o gyvenantis tarp knygos puslapių. Net ne tarp puslapių, o erdvėje, kuri driekiasi visuose aprašomuose miestuose, automobiliuose, bučiniuose, visose kulkose, draugų kraujyje ir priešų munduruose, žvilgsniuose, netgi kvape.

Knyga stipri ir tragiška. Sukrečianti, didelė kaip ir pats pasaulis. Tai jau net ne knyga, o kiaušinio lukštas, pradžioje apglėbiantis gyvybę, o vėliau – vien tik tuštumą. Ši gimsta iš karo, kuris žiaurus, negailestingas. Jame niekas ir niekada nelaimi, tik miršta. Vieni – viduje, kiti – išorėje. Tokią knygą skaityti verta, tačiau ji nėra lengva ar paprasta. Ji palenda po tavo oda ir tu jauti, kad ją perskaitęs jau nebesi ir nebebūsi toks pats.

Gyvenimas kaip knyga, kitaip nepavadinsi. O faktas, kad tai – reali istorija iš dar gyvų lūpų, knygą pakelia į visai kitą lygį. Nes perskaitęs tu jau ieškai internete informacijos apie tuos įvykius, verti vieną dokumentinę nuotrauką po kitos ir kraupsti nuo to, ką regi tavo akys. Tokiu būdu visas tekstas tiesiog įspaudžiamas į tavo atmintį be galimybės atšaukti ar ką nors pakeisti. Jautiesi tarsi siūbuodamas ant lyno, tarp karo pragaro ir taikos euforijos. O ši, beje, kartais gali būti net grėsmingesnė ir pavojingesnė. Todėl visi pasirinkimai tau pradeda atrodyti kreivi ir neteisingi. Ir tu laikaisi iš paskutiniųjų jėgų, tiesiog siūbuoji tarp viso to, kas telpa po raudonu dangum, nudažančiu visų akis vienoda spalva.

Knyga stipri ir nepaliekanti abejingų. Skaitykite ją nekreipdami dėmesio į aprašymus ar rekomendacijas, nes jie – tik paviršius, turite pajusti šios knygos jėgą patys, nes ši knyga – kaip gyvenimas, kai gyvenimas prasideda ir baigiasi, o žmogus, kuriam jis priklausė, paliekamas stumti dienas toliau. Ir to niekaip neišrėksi, tai galima tik nutylėti. Tarsi po marškiniais vis dar šiurpstančią odą.

 

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Beneath a Scarlet Sky
Vertėja/Vertėjas: Vaida Jėčienė
Puslapiai: 528 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

sklepas-ir-kitos-ese1Ši knyga pas mane atsidūrė tikslingai (kitaip tariant, tyčia), tad ir tikėjausi iš jos pakankamai nemažai. O užkabino ji paprastai – vos keletu gerai parinktų pastraipų internete. Užkabino ir nepaleido, sugebėjo išlaikyti intrigą, kol pateko į mano rankas. Autoriaus tekstų, išskyrus šiek tiek poezijos, anksčiau skaitęs nebuvau, tad ši eseistika buvo švarus ir baltas lapas neišvengiamai turėjęs užsipildyti skaitymo malonumu. Tačiau nuotaikos, prieš atsiverčiant knygą ir ją užvertus, skyrėsi.

Pradžia atitiko (o gal net ir viršijo) mano lūkesčius. Tekstas apie autoriaus paauglystę buvo nuosaikus, autentiškas, skatinantis juo (tiek tekstu, tiek autoriumi) tikėti ir traukė ne vien kaip kūrinys, bet ir kaip tikrovės atspindys. Tikrovės, kurios niekada nebuvau patyręs ir apie kurią galėjau sužinoti tik iš įvairių (tokių, kaip šioje knygoje) pasakojimų. Prie stiliaus nereikėjo ilgai pratintis, o skaitymas teikė malonumą.

Tekstai vienas po kito vijosi aplink vaikystės, paauglystės, suaugusiojo gyvenimo atmintis. Raitėsi gardžiais nebūtos cigaretės dūmais. Ir vis tik, ilgainiui, pradėjo atrodyti, kad tie tekstai ir atmintys daug įdomesnės pačiam autoriui nei skaitytojams. Pastariesiems, suprantama, reikia aštrių kampų ar bent jau nuojautos apie juos, o autorius, atrodo, tuos kampus (ir nuojautą) gražiai apipynė teksto gijomis, tačiau taip iki galo ir neįvardino, pasiliko vien sau, neatvertuose atminties seifuose. Tuo tarpu skaitytojui buvo palikti gausiai nukrauti vaišių stalai ir tik šventės įspūdis (bet ne pati šventė). Nepaisant to, nuvijau šią abejonę šalin ir nėriau toliau, nes tekstas vis dar teikė skaitymo malonumą.

Tačiau kai prasidėjo J. Kunčino ir T. Venclovos diskursas (analizė-recenzija?), smagumas po truputį pradėjo blėsti. Čia tekstas priartėjo labiau prie mokslinio nei pramoginio (gerąja prasme) žanro ribų ir vėlgi kilo mintis, kad jis aktualesnis pačiam autoriui ir vien tik dėl to atsirado knygoje. Skaičiuojant taškais, šioje vietoje, atrodė, autorius prieš skaitytoją laimi 3:1.

Toliau sekė tekstas apie M. Katiliškio romano pabaigos atkūrimą ir nedidelė su tuo susijusi analizė. Įsiskaičius į ją, prie mano jau minėto gausiai nukrauto vaišių stalo pradėjo ryškėti kortelės su vardais, kuriose mano (t. y. skaitytojo) vardo, deja, bet nebuvo. Taip ir įsivaizdavau ten išvardintus autoriaus kolegas lituanistus, kurie puikiai gebės įvertinti patiekalus, supras intertekstualumus ir net nesusimąstydami žinos apie ką eina kalba.

Likę tekstai buvo labiau formalumas nei tyras malonumas. Užvertęs knygą taip ir nesupratau, kodėl į ją pateko toks tekstų kratinys, t. y. tokie sunkiai tarpusavyje derantys patiekalai. Kai kurios esė, atrodo, buvo skirtos tik tam, kad būtų užpildytos tuščios (kažkada dar tik būsimos) knygos vietos ir išpūstas puslapių skaičius. Žinoma, tai tik mano nuomonė, tačiau, kai skaitydamas pagauni save klydinėjantį mintimis daug toliau negu knygos puslapiai, sunku susivaldyti.

Trumpai tariant, lūkesčiai neatitiko rezultato. Tikėjausi daugiau tokių tekstų kaip knygos pradžioje ar pabaigoje ir mažiau tokių kaip knygos viduryje. Nepaisant to, knyga neturi jokių akivaizdžių minusų. Tačiau ar tai yra jos pliusas?

Knygą rekomenduočiau tiems, kurie turi kiek gilesnį nei vidutinis literatūrinį (tiek moksline, tiek grožine prasme) pagrindą (išsilavinimą?) ir lengvai su(p)ras kontekstą, kuriame (ir kuriuo) žaidžia autorius.

Štai čia jus ir palieku, abejonės gniaužtuose. Kelią iš Sklepo į paviršių, tikiu, rasite patys.

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
184 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2011 m.
Kaina: gavau kaip dovaną. Internete galite rasti čia.

(c) veikiantis