Archyvas

Žymių archyvai: J. M. Coetzee

maiklo-k-gyvenimas-ir-laikai-1

Kalbant apie šią knygą, nesinori kalbėti ilgais sakiniais. Atrodo čia užtektų vien raktinių žodžių. Taigi, Maiklas K ir jo serganti motina. Pietų Afrika. Keiptaunas. Karas. Komendanto valanda. Kova dėl išlikimo. Laukimas. Smėlis. Kūnas, vis labiau panašėjantis į dvasią, ir dvasia, vis labiau tolstanti nuo kūno. Žmonės kaip augalai ir augalai kaip žmonės. Sodas ir sodininkas. Tiesioginėmis ir perkeltinėmis prasmėmis.

„- Kiaulės nežino, kad vyksta karas, – paaiškino. – Ananasai nežino, kad vyksta karas. Tai, kas valgoma, auga ir toliau. Kas nors juk turi valgyti tuos dalykus.“

Su kiekvienu puslapiu, atrodo, įžanga tik plečiasi ir viskas tėra pradžia, belaukiant posūkio. Tarsi tuoj, jau visai netrukus, prasidės tikroji istorija. Tarsi tuoj, tekstas išsiverš iš paraštės ir nuskaidrės vaivorykštės spalvomis. Tačiau su kiekvienu puslapiu tu randi save vis toliau ir toliau nuo kranto, o vanduo, kaip ir žengiant pirmuosius žingsnius, vis dar tesiekia kulkšnis. Galiausiai, kranto jau nebesimato. Net nebeaišku, kurioje jis pusėje. Pradedi klajoti. Dar šiek tiek ir pradedi klejoti. Nepajunti kaip įžanga virsta dėstymu. Kaip žingsnis po žingsnio eini, nežinodamas ir net nesirūpindamas kur.

Tam tikra prasme, tai – knyga apie vienatvę. Vienatvę, kaip didelę erdvę, kurioje ir klajoja Maiklas K. Ir čia nėra jokių tikslų ar norų. Tiesiog ėjimas. Judėjimas. Nesirūpinant kur link einama. Kur link judama. Iš teksto tampa aišku tik viena – jeigu sustosi, tau galas. Vienatvė tave praris. O kol eini, ji eina greta. Laukia, stebi kaip tu vis labiau alksti, kaip vis sunkesni darosi tavo žingsniai.

„K atsisuko. Išvydo jaunesnį už save vyrą su žaliu ir auksiniu šiltu treningu, nešiną medine įrankių dėže. O ką išvydo nepažįstamasis? K nežinojo.“

Visas pasakojimas lėtas ir ramus. Tarsi upė, tekanti pro šalį. Lėta, rami, neišvengiama.

Neaišku kiek šioje knygoje Afrikos, tačiau skaitydamas ją pajunti. Bent jau spėji, kad tai ji. Afrika. Supranti, kad tai kažkas nepažįstamo. Kažkas tik nujaučiamo, tačiau vis dar svetimo. Tai jau trečioji mano perskaityta J. M. Coetzee knyga (pirmosios dvi čia – “Barbarų belaukiant“ ir “Nešlovė“), tad galima sakyti po truputį pradedu užčiuopti bei perprasti apie ką ir kodėl jis kalba. Bet ar galėčiau kam nors tai paaiškinti, vis dar abejoju. Matyt, viskas turi nusistovėti tarsi tirščiai. Tarsi arbatžolės, nusėdančios puodelio dugne. O tada, kai nusistovi, arbata dažniausiai jau būna išgerta ir viską tenka pradėti iš naujo.

Tokia ir ši knyga. Ją užvertus norisi dar pasėdėti ir palaukti, kol viskas išsisluoksniuos. Kol išryškės. Kol nušvis. Bet ar išsisluoksniuoja? Išryškėja? Nušvinta? Kai užduodu sau šiuos klausimus, noriu viską perskaityti dar kartą, nes žinau, kad daug, dar labai daug šioje knygoje praleidau, labai daug dar nepamačiau. Tai daugiasluoksnė knyga. Kitokia ji ir negalėtų būti, kai smėlis gula ant smėlio. Vienas šuoras po kito. Sluoksnis po sluoksnio. Gyvenimas ant gyvenimo.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Life and Times of Michael K
Puslapiai: 239 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2016 m. (originalas – 1983 m.)

(c) veikiantis

neslove-1

Perskaitęs „Barbarų belaukiant“, pradėjau domėtis ir kitais J. M. Coetzee kūriniais. Vis peržvelgdavau juos internete ar knygynuose, kol galiausiai neiškenčiau ir pasitaikius progai (o tuo pačiu ir 40 proc. akcijai) nusipirkau šią knygą. Labai jos norėjau, todėl lūkesčiai buvo dideli. Galbūt net per daug.

Perskaičiau gana greita, tačiau aprašyti delsiau. Gal kiek per ilgai. Jau nepamenu kuo ji kvepia, tad telieka remtis padrikais užrašais.

O juose, ši knyga man primena kino filmą. Tačiau ne tiek savo vizualumu ar tikrumu, kiek tuo, jog visi įvykiai čia stebimi iš ganėtinai saugios distancijos. Tarsi iš už stiklo. Ir ranka jų nepaliesi, nes jie paprasčiausiai per toli. Srovena tarsi upelis per akmenis ir nežinai, ar už posūkio laukia krioklys, ar tik dar vienas posūkis. Nežinai, bet ir nebijai sužinoti, nes viskas saugu, nes pačiam neteks sušlapti.

Knygos centre – literatūros profesorius ir jo moterys: buvusi žmona; meilužė už pinigus; į akį beviltiškai kritusi studentė; galiausiai, dukra. Tačiau, kad ir kiek čia būtų asmenybių, jos iš esmės tik tam, kad per save atskleistų visuomenę (o ji, beje, ne kokia nors įsivaizduojama, o reali – pietų Afrikos). Taigi, romano siužetas nėra pats sau – jis turi kontekstą ir tai suteikia visai kitokį skaitymo pajautimą.

“Ji nesipriešina. Tik stengiasi nusigręžti: nusuka lūpas, nugręžia akis. Leidžiasi paguldoma ant lovos ir nurengiama. Net padeda, pakelia rankas, paskui klubus. Ją purto lengvi šalčio virpuliukai; vos likusi nuoga, tuoj palenda po dygsniuota antklode, įsirausia tarsi kurmis į olą ir atsuka jam nugarą.“

Tai šiek tiek kitokia knyga nei „Barbarų belaukiant“. Iš pradžių – kiek tolima ir mažiau paveiki, tačiau įsiskaičius, pradedi užčiuopti esmę. Tai knyga apie aistrą ir ugnį. Apie kartu su jomis ateinančią nešlovę. Tai knyga apie profesorių ir studentę. Apie tėvą ir dukrą. Apie kūrėją ir kūrinį.

Įdomi, keista, ne iš karto atsiskleidžianti. Viskas čia – paprastais žodžiais ir dar paprastesnėmis situacijomis. Būtent taip ir perlaužiamas skaitytojas. Paprastumu. Tuo, kas už jo slepiasi. O iš tiesų – nesislepia. Tiesiog yra ir tiek. Yra ir bus. Ir visai nesvarbu, ar pasirodys skaitytojas. Ar bus žiūrovas, kuris visą tai stebės. Aistra niekuomet neužgęsta. Jeigu jos nėra – vadinasi ji nurimus, tačiau tik tiek. Iš tiesų, ji tik laukia palankaus vėjo ir lūpų, kurios ją įpūs. Ir pačios sudegs toje liepsnoje.

Knyga gera, tačiau man atrodo, kad tokių gerų knygų – daug. Todėl, jeigu dar neskaitėte „Barbarų belaukiant“ – imkitės jos. O jeigu jau skaitėte – rekomenduoju ieškoti kitos viršukalnės. Tuo tarpu šią knygą rinkitės, jeigu viršukalnės jau ėmė jus varginti, o iš galvos niekaip negalite išmesti J. M. Coetzee vardo.

Vertinimas: 7,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Disgrace
Puslapiai:
256 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2015 m. (originalas – 1999 m.)

(c) veikiantis

barbaru-belaukiant_z1Šią knygą laimėjau viename iš leidyklos „Baltos lankos“ skelbiamų konkursų Facebook paskyroje. Todėl, galima sakyti, mane ir J. M. Coetzee suvedė visiškas atsitiktinumas. Apie autorių prieš tai nieko nežinojau, apie knygą – taip pat. Tad atsiverčiau ją neturėdamas jokių išankstinių nuomonių, nuostatų ar nusiteikimo, kuris kaip nors galėtų paveikti teksto skaitymą ir įsiskaitymą.

„Imperija nereikalauja, kad jos tarnai mylėtų vienas kitą, ji reikalauja tik kad jie atliktų savo pareigą.“

Tekstas plaukia lėtai, niekur neskuba, leidžia įsijausti į kiekvieną sakinį, suprasti kiekvieną žodį, pamatyti kiekvieną vaizdinį. Viskas suprantama iš pirmo karto, nekyla jokio diskomforto mėginant priprasti prie autoriaus kalbos, stiliaus ar vertimo kokybės. Kiekvienas žodis, atrodo, savo vietoje. Nėra kvailo perspaudimo ar tuščio susireikšminimo. Viskas taip, kaip ir turėtų būti.

„Kai numirsiu, tikiuosi pelnyti tris smulkaus šifro eilutes Imperijos laikraštyje. Nieko daugiau ir nenorėjau – tik ramaus gyvenimo ramiais laikais.“

Romanas kraupiai ramus, stingdantis, netempiantis skaitytojo paskui save, o einantis šalia ir viską atvirai išsipasakojantis. Siužeto ašis – Imperijos pakraštyje esančio miestelio teisėjas, kuris ir pasakoja savo istoriją. O istorija apie tai, kaip vieną dieną ramų miestelio gyvenimą sudrumsčia gandai apie artėjančius barbarus ir iš Imperijos Sostinės atsiunčiami pareigūnai, kuriems skiriama, pradžioje, išsiaiškinti, o vėliau – ir apginti tolimiausią Imperijos įtvirtinimą nuo artėjančios grėsmės. Priėmęs atvykėlius ir pradėjęs pažinti jų mąstymą bei veikimo būdus, teisėjas pradeda abejoti, kas yra tikrieji barbarai – tie, apie kuriuos sklando įvairiausi gandai, ar tie, kurie atvyko pas jį iš Imperijos Sostinės. Tokia tad pradžia, o norėdami sužinoti kas vyksta toliau, knygą turėsite perskaityti patys. Tačiau galiu pažadėti, kad kuo toliau – tuo įdomiau.

„Tam tikra prasme aš bendrauju su ja kaip meilužis: nurengiu ją, numaudau, glostau, miegu greta, – bet lygiai taip pat galėčiau pririšti ją prie kėdės ir mušti, tai būtų ne mažiau intymu.“

Ramus ir lėtas teksto tekėjimas apgaubia ir norisi ne kuo greičiau (daugiau, labiau ir t. t.) skaityti, kiek kuo daugiau sužinoti. Apie tai kas vyksta, kas galėtų vykti ir kas niekada neįvyks. Tačiau tas “kuo daugiau“ nereiškia, kad ši knyga yra greito vartojimo produktas – tai kur kas subtilesnis gurmaniškas patiekalas, kurio paragavęs, netrukus pradedi „sirgti“ herojumi, viską išgyveni kartu ir, kas svarbiausia, tau pradeda rūpėti (!). O tai – jau tikrai daug.

Knyga nuostabi. Ramiai ir aiškiai, jautriai ir atvirai. Apie jausmus, apie paieškas to, ko neįmanoma surasti, apie neapčiuopiamo mėginimus virsti apčiuopiamu, apie instinktus, skausmą ir nuostabiai gražią vienatvę, slepiamą po bendrystės kauke. Tai išpažintis, atsivėrimas, žmogiškų klaidų ir prisipažinimų švytintys kraštai.

Baigus skaityti neapleidžia jausmas, kad tai gera literatūra. Tokia, kuriai nereikia daug, – vos kelių sakinių, kad paliestų iš vidaus lygiai iš išorės.

Užverčiu knygą su šypsena ir džiaugsmu. Rekomenduoju ją visiems, o pats mėginsiu nepraleisti kitų šio autoriaus knygų (lietuviškai išverstas turime dar tris). Dabar jau žinosiu, kad galiu tikėtis paties geriausio.

Barbarų belaukiant. Belaukiant savęs.

 

Vertinimas: 10/ 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Waiting for the Barbarians
Puslapiai:
210 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2013 m. (originalas – 1980 m.)
Kaina: nieko nekainavo. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis