Archive

Tag Archives: išdavystė

kai reikes nebebuti

Tai – mano pirmoji pažintis su Romualdu Granausku. Nuo knygos, kurios pavadinimo, prieš jai atsiduriant mano rankose, net nebuvau girdėjęs. Todėl dar prieš atsiversdamas žinau, viskas, kas slepiasi po viršeliais, bus nauja ir nepatirta. Kitaip tariant, jokių išankstinių nuostatų.

Tuo tarpu dabar, jau perskaitęs, galiu pasakyti, kad tai, kas svarbiausia, pamatoma iš karto, dar prieš atverčiant knygą. Mat ant pirmojo viršelio, po pavadinimu yra prierašas „mano draugo gyvenimas ir mirtis“. O paskutiniajame viršelyje, nugarėlėje – autoriaus ir jo šuns nuotrauka. Apie tai ir yra ši apysaka. Apie draugystę, santykius ir visus kitus iš to išplaukiančius dydžius.

„Antra vertus, argi apie šunį čia kalbama? Čia – apie ištikimybę ir išdavystę. Pirmosios visą laiką tikiesi, antrosios bijai. Nujauti, kad jos visada šalia, visada arti viena kitos. Jei pirmoji paliks tave patyliukais, į jos vietą antroji įsiverš staiga ir netikėtai.“

Tai – atvira autoriaus išpažintis. Liudijimas, kuriame literatūra – tik priemonė, bet jokiu būdu ne tikslas. Todėl visi personažai, vietos ir įvykiai – realūs. Ir nors tai niekur neparašyta, skaitant jaučiasi, kad kitaip ir negalėtų būti. Tik ne tuomet, kai viskas kaip ant delno, kai nesistengiama gudrauti ar ką nors nuslėpti.

 „<…> o bet kokio aš ir pats nenorėjau, širdis man sakyte sakė, kad jei ir turėsiu kada savo šunį, tai tiktai vieną ir visam gyvenimui, jokio antro ar trečio niekada nebus.“

Gražu ir jausminga. Kalba pati prilimpa prie teksto ir iš karto jaučiasi, kad tai ne vertinys, o originalas. Žodis prie žodžio. Sakinys prie sakinio. Taip ir verčiasi puslapiai, tarsi patys. Taip ir seki paskui juos. Atrodo, lyg autorius sėdėtų čia pat, prie to paties stalo ir pasakotų šią istoriją. Lėtai ir ramiai. Niekur neskubėdamas, nesižvalgydamas per petį.

Tai tekstas, kurio neįmanoma imti ir išplėšti iš konteksto. Nes šis taip stipriai įaugęs, kad skaitydamas pradedi regėti besiveriančią ir paties autoriaus asmenybę. Ir nuo tada knyga suasmeninama. Bet ar galėtų būti kitaip, kai pasakotojas būtent to ir siekia. Kad viskas būtų kuo labiau apčiuopiama ir gyva. Kad būtų tikra.

Ir čia įsijungia jau nebe literatūros, o žmogiškumo vardiklis. Kuomet aprašyti įvykiai ir žmonės, atrodo, visai greta, ir pradedi juos vertinti jau ne kaip literatūrą, o kaip kasdienybę, besislepiančią kitapus sienos. Ir tada tai – jau nebe apysaka, o dienoraštis. Faktų ir situacijų debesis virš tavo galvos, leidžiantis žvelgti pro rakto skylutę, stebėtis ir galiausiai – teisti. Tuomet net ir pats susimąstai, kodėl ir kaip. Tačiau viskas jau nubraižyta, loginiai ryšiai jau sukurti. Knyga – jau tavo pasaulėvokos dalis.

Kadangi ji itin apčiuopiama, gražu stebėti, kaip pasakodamas apie šunį, gyvenimą kartu, dresavimą, įvairius nuotykius ir pavojus, autorius palengva paliečia ir tai, kas daug svarbiau, kas, atrodytų, yra atraminis jo atminties pagrindas. Tai – Lietuva ir jos laisvės atgavimas. Ir nors šioje knygoje tai – tik į visumą įsipaišantis akcentas, tačiau koks jis gražus, koks natūralus, nepritemptas ir rūpimas.

„Visos kasdienybės dar niekas nėra aprašęs. Nežinau, ar yra kas nors net pabandęs tai padaryti. Kasdienybė nėra pasikartojančios smulkmenos, ji yra tai, kas viską ištrina iš atminties. Tarsi nieko nė nebūtų buvę, o juk aiškiai žinai, kad buvo, tik beveik viskas dingo, prapuolė, išnyko. Žinai, kad gyvenai, juk nebuvo nė vienos valandos, kad negyventum, bet negali pasakyti, į kur, į kokius pašalius pasitraukė nugyventos dienos. Kad buvo vienodos, kad atrodė nesvarbios, dar nereiškia, kad jų apskritai nebuvo. Tu paprasčiausiai tomis dienomis senai.“

Jautrus ir atviras šis pasakojimas. Neturintis skyrių, todėl nesiūlantis kurioje nors vietoje knygą užversti ir eiti atsikvėpti. Pati ši knyga jau atokvėpis. Nesumeluotas ir išjaustas iki paskutinio žodžio.

Vertinimas: 8.7 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
 172 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2012 m.

(c) veikiantis

raudongurklePrieš paimdamas į rankas, kiek nepatikliai žiūrėjau į šią knygą. Ir netgi negalėčiau pasakyti kodėl. Ar dėl jos storio, ar dėl temos, ar dėl populiarumo. Tačiau kai knygą atsiverčiau, nebegalėjau atsiplėšti. Įprastai skaitau ryte, tačiau buvau taip įtrauktas, kad nepaleisdavau jos ne tik ryte ar per pietus, bet ir prieš miegą. Daugiau kaip keturi šimtai puslapių ištirpo vos per kelias dienas. Trumpai tariant, knyga pagavo, parvertė ant žemės ir suleido klausimų dozę, kuri įteigė versti lapą po lapo ir jokiu būdu nesustoti sekus detektyvo pėdomis.

Tai knyga apie Norvegiją, apie įvykius, nutinkančius tūkstantmečių sandūroje, nors jų ištakos glūdi dar antrojo pasaulinio karo dulkėse. Tai knyga apie nacionalistus, apie išdavystes, apie nesuvestas sąskaitas. Tai knyga apie detektyvą Harį Hūle ir jo mėginimus nepasiklysti painiame įvykių labirinte. Ir dar kartą – tai knyga apie Norvegiją, jos kultūrą, kraštovaizdį, žmonių veidus. Tai – puikus detektyvas. Įtraukiantis ir nepaleidžiantis. O visos spėlionės, kas galėtų būti pagrindinis įtariamasis, keičiasi kas keliasdešimt puslapių, tad nieko nėra aiškaus ir pastovaus, tekstas visuomet lenkia tave vienu žingsniu ir išlieka sunkiai nuspėjamas. Jaudinantis, intriguojantis. O juk daugiau geram detektyviniam romanui nieko ir nereikia. Vien pirmojo spragtelėjimo ir tu jau gali įsivaizduoti herojus bei jų veiksmus. Tai labai vizuali knyga, puikus kino filmas, žadinantis skaitančiojo vaizduotę.

„Jis dar kartą vogčiomis ją nužvelgė. Gal ji iš tų, kurių išvaizda su amžiumi nesikeičia, kurios atrodo trisdešimtmetės nuo dvidešimties iki penkiasdešimties? Jam patiko jos profilis, subtilios veido linijos. Jos oda turėjo šiltą, natūralų atspalvį, o ne tą sausą, matinį įdegį, kurį jos amžiaus moterys linkusios nusipirkti vasario mėnesį. Atsisagsčiusi paltą, buvo matyti jos ilgas, laibas kaklas. Rankos romiai sudėtos ant kelių.“

Tekstas lengvai skaitomas, neapkrautas tuščiomis ir nereikalingomis detalėmis. Vienintelis dalykas, kuris kiek neramino – tai gausus (galbūt vietomis – per gausus) veikėjų būrys. Galiausiai jie pradeda maišytis ir paslydus labai lengvai gali tapti viena klampia mase, tačiau tekstas sugeba išvaduoti atmintį netgi ir iš šių grandinių, tad į knygos pabaigą, jau nebekyla klausimas, ką kas veikia ir kuri istorijos dalis kuriam veikėjui priklauso. Žinoma, skaitant knygą iš lėto, ilgiau negu keletą savaičių, daugelis smulkmenų ar sąryšių gali išgaruoti, tačiau taip tikrai nenutiks, jeigu skaitysite nedarydami ilgų pertraukų ir nuolat laikysite pirštus ant knygos pulso.

Pati istorija sukurta lengvai, įdomiai ir itin tiksliai, todėl nekyla jokių klausimų dėl sprendimų logiškumo ar tam tikrų pilką atspalvį bendrame fone įgaunančių niuansų. Galiausiai viskas sugula į savo vietas. Ir ne tik sugula, bet kartu palieka dar daug neišbaigtų teksto ir siužeto gijų kitoms knygoms ir kitiems detektyvo Hario Hūles (jeigu taip galima pavadinti) nuotykiams.

Apibendrinant, tai – gero ir gaivaus teksto gurkšnis. Jau seniai tokio neteko įkvėpti ir todėl džiaugsmas – dvigubai didesnis. Rekomenduoju visiems. Tai ne tik puikus detektyvas, bet ir puiki pažinties su Norvegija pradžia. Skanaus!

„Neįtikėtina, bet netgi čia, kur kiekviena kvadratinį metrą išpureno bombos ir granatos, o minos glaudėsi arčiau viena kitos nei Karlo Jūhano gatvės grindinio akmenys, buvo gyvūnų. Nedaug, bet jie matė ir lapių, ir kiškių. Ir vieną kitą šešką. Ką bepamatę, savaime suprantama, stengėsi nušauti, nes puodui tiko jie visi. Tačiau po to, kai vieną kiškio išėjusį pasiimti vokietį nupyškino, vadams toptelėjo, jog rusai paleidžia kiškius priešais apkasus, kad išviliotų karius į niekieno žemę.“

 

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Rødstrupe
Puslapiai:
474 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2013 m. (originalas – 2001 m.)
Kaina: 38.90 LTL. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

„Nepakeliama būties lengvybė“ – tai dar vienas Kunderos žaidimas, dar vienas spektaklis, dar viena scena, kurioje viskas sprendžiama čia ir dabar – tiksliai, preciziškai ir įvertinus visas galimas alternatyvas.

„Ne būtinybė, o atsitiktinumas yra sklidinas burtų. Jeigu meilei lemta tapt neužmirštama, nuo pat pirmos akimirkos prie jos turi lėkti atsitiktinumai, tarsi paukščiai ant Pranciškaus Asyžiečio pečių.“

Turbūt tiksliau, nei parašyta ant knygos nugarėlės, pasakyti neįmanoma – “šis Milano Kunderos romanas labiau negu kiti yra apie meilę”. Ir tikrai – čia gerokai daugiau meilės, jos pavidalų, formų bei variacijų. Viskas kas telpa tarp ištikimybės ir išdavystės. Viskas kaip visuma, kaip tema, kaip neaprėpiamas baseinas, kuriame galima plaukti į visas norimas puses. Ir todėl visuma čia visada triumfuoja prieš detales, ir todėl siužetas čia visiškai nesvarbus, o visi veikėjai tėra statistai – vyrai ir žmonos, meilužės ir meilužiai, šunys ir balandžiai. Viskas tik tam, kad būtų galima pasidžiaugti šia akimirka, jos detalių derme, žaidimu, kurio Kundera tiesiog negali pralaimėti.

Čia autorius, kaip ir kitose savo knygose, lieka ištikimas sau – piešia paveikslą taip, kaip jam patinka ir taip, kaip tuo metu norisi. Tai tarsi žaidimas, aprėpiantis visus galimus variantus, užduodantis klausimą ir pats į jį atsakantis septyniais skirtingais būdais, kurie visi gali būti (o ir yra) teisingi. Šią knygą būtų galima palyginti su medžiu, kai Kunderos tikslas – suteikti skaitytojui galimybę pasėdėti ant visų šakų, neapsiribojant kuria nors viena. Tai netgi labiau traktatas, negu romanas. Traktatas apie meilę ir tai, kas už jos slypi – visumą atsitiktinumų, visumą priežastinių ryšių.

„Romanas nėra autoriaus išpažintis, tai bandymas suvokti, kas yra žmogaus gyvenimas spąstais virtusiame pasaulyje.“

Visas tekstas – tai savotiška diskusija su savimi. Turbūt todėl atrodo, jog šis romanas buvo parašytas skaitymui vienumoje, ieškant kažko giliau, kažko esmingiau, kažkokio atspirties taško. Net jeigu tas taškas būtų nuveltas iš daugybės tarpusavyje persikertančių linijų ir abejonių. Savotiška meditacija, reikalaujanti paprasčiausio atsidavimo.

„Norėčiau mylėti tave savo dirbtuvėje tarsi scenoje. Aplinkui būtų žmonės ir nė per žingsnį nedrįstų prisiartinti. Tačiau negalėtų nuo mūsų atplėšti akių…“

Knyga man patiko, tačiau, turiu pripažinti, jog kitos Kunderos knygos paliko stipresnį įspūdį. Todėl šią knygą pirmiausiai rekomenduočiau tiems, kurie mėgsta Kunderą ir žino ko iš jo tikėtis, o tiems, kurie dar nėra susipažinę su pastarojo kūryba, pirma siūlyčiau perskaityti „Juoko ir užmaršties knygą“ arba „Nemirtingumą“, o tik po to nerti čia ir ieškoti atsakymo į klausimą, kas tai yra ta nepakeliama būties lengvybė – išsigelbėjimas ar prakeikimas.

Vertinimas: 9/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: Nesnesitelna lehkost byti
Puslapiai:
290
Leidykla: “Tyto alba”
Metai: 2005 (originalas – 1984 m.)
Kaina: ~22 Lt.

(c) veikiantis