Archyvas

Žymių archyvai: intrigos

O čia – viskas itin ryšku (lyginant su anksčiau apžvelgtomis knygomis). Ši knyga tarsi gyvas spektaklis – žmonės, vaizdai, dekoracijos. Viskas tikra, aišku, apčiuopiama ir itin kinematografiška (ne veltui rašoma, kad kūrinys pradžioje gimė kaip scenarijus).

„Ponia Amel prisistatė į pasimatymą gerokai anksčiau už jį, bet jis to nežinojo. Ji spėjo plunksnų šluotele nubraukti barą, nukėlė dvi taburetes ir pastatė jas atokiau nuo kitų, tarytum tie paprasti mediniai daiktai skirti sėdėti, galėtų būti nepageidaujami liudininkai. Ir išėmė butelį viskio, kitą – anyžinio „Ricard“ likerio, dar vieną mineralinio „Perrier“ vandens ir vieną kokakolą. Niekada negali žinoti: vyrai keičiasi, ir jų skoniai kartais darosi vis keistesni.“

Taigi, prancūzai, jų manieros ir ta grupelė žmonių, sukanti tarpu savęs gyvenimą lyg kokį muilo burbulą. Šis sklendžia oru nuo vieno pas kitą, laukdamas palankaus vėjo, atsidūsėjimo ar paprasčiausio skersvėjo. Burbulas plaukia linksmai, nerūpestingai ir atrodo netruks subliūkš, tačiau niekaip nesubliūkšta, vis išsigina savo lemties, puslapiai tirpsta, o siužeto gija vyniojasi tarp pirštų tarsi šilko siūlas – greitai, švelniai ir veik nepastebimai.

Knyga kaip vienas atokvėpis, kaip atostogos nuo įtempto ir susikaupimo reikalaujančio skaitymo.

„O Kresonados gyventojų pasipūtimas, abejingumas ir tarsi koks agresyvumas, svarbiausia, buvo kurstomi ne kvailybės ir visiško susidomėjimo bet kuo kitu stokos. Žvali nuotaika, kurią ji jautė stotyje ir pakeliui į namus, išblėso. Liko tik tas didelis griozdiškas namas, pilnas laiptų, dantytų sienų ir abejingų žmonių. Fani buvo tekę susitikti ir skirtingai įvertinti turtuolius, snobus, jos modelių pirkėjus, bet ji niekada nebuvo susidūrusi su žmonėmis, kurie būtų jai tokie svetimi. Čia viešpatavo ne pinigai, ne ambicijos ar valdžios troškimas – niekas iš to, ką ji pažinojo, o kažkoks būdingas visai šeimai sąmoningas nekomunikabilumas, nuo kurio jai nugara ėjo pagaugais.“

Knyga nuoširdžiai šmaikšti, ji tarsi iš niekur sukuria sąmojus ir jais stebina, džiugina, verčia šyptelėti tiek viduje, tiek išorėje. Vienas iš tų retų pavyzdžių, kuris pateisintų bet kokią nuorodą ant knygos nugarėlės į būsimą humorą! Subtiliai, galantiškai, bet tuo pačiu itin natūraliai jis ateina pas tave.

Ir nors pats tekstas suskaldytas, o jo fragmentai vietomis atrodo itin padriki, knyga vis tiek sugeba nenutolti nuo brėžiamos linijos ir tvirtai laiko skaitytoją savo teritorijoje. O ši apsiriboja namų erdve ir viena kita papildoma scena su minimaliomis dekoracijom.

Jeigu reikėtų lyginti su filmais, sakyčiau Woody Allenas įkvėptas šio nebaigto romano, galėtų susukti neblogą kino juostą, kuri puikiai papildytų jo repertuarą.

Kaip skelbia pavadinimas – tai tikrąją šių žodžių prasme yra nebaigtas romanas. Tad iš vienos pusės liūdna, nes taip ir nesužinai kuo knyga baigiasi, tačiau iš kitos pusės – pats gali nuspręsti kokia bus pabaiga. Arba pasiduoti knygos vėjui ir įsivaizduoti ne pabaigą, o tik jos jausmą, nes iš to, ką jau patyrei, nesunku suprasti, kad pabaiga tave taip pat nusineštų. Galantiškai, šmaikščiai, prancūziškai. Voilà!

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Les Quatre Coins du coeur
Vertėja/Vertėjas: Jonė Ramunytė
Puslapiai: 160 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Po pakankamai ilgo laiko, grįžau prie M. Kunderos. Jau buvau pasiilgęs to lengvo žaidimo ir to grakštaus bėginėjimo emocijomis, jausmais bei išgyvenimais, atskleidžiant įvairiausias jų galimas bei tik nuspėjamas kryptis.

Taigi „Atsisveikinimo valsas“. Romano intrigų užuomazgas trumpai galima nusakyti taip – atokiame kurorte dirbanti seselė paskambina garsiam trimitininkui, kuris čia koncertavo prieš keletą mėnesių ir pasisako, jog  po jų vienos nakties nuotykio, laukiasi nuo jo vaiko. Trimitininkas, žinoma, vedęs, o seselė  – neturinti kitos vilties pabėgti iš jai jau įgrisusio kurorto. Taigi, trimitininkas sumano, jog geriausias būdas viską sutvarkyti – tai įtikinti ją, kad ši pasidarytų abortą, tuo tarpu ji mėgina laikytis savo, nes būsimas vaikas – vienintelis dalykas, kuris ją dar gali išgelbėti.

„Baimė būti apkaltintam žmogžudyste buvo nė kiek ne mažesnė nei baimė būti įvardintam tėvu.“

Aplink šį branduolį ir sukasi visas veiksmas. Trimitininkas atvyksta į kurortą, mėgina įkalbėti seselę pasidaryti abortą, derina visas smulkmenas su gydytoju nuo kurio čia priklauso bene viskas, ir taip po truputį įsisuka visa veiksmų spiralė. Labai greitai čia atsiranda ir trimitininko žmona, ir seselės gerbėjas, ir senyvas atostogaujantis amerikietis, ir čia besigydančios moterys bei vienos iš jų globėjas, ir daugelis kitų.

Kundera ir vėl žaidžia. Tačiau viskas taip gražu, jog šypsaisi ir džiaugiesi žinodamas, būtent to ir troškai.

„Aš ir nesu nei impotentas, nei homoseksualas. Kur kas blogiau, – melancholiškai pripažino Klima.  Aš myliu žmoną. Tai mano erotinė paslaptis, visiškai nesuprantama daugumai žmonių.“

Ir nors istorija prasideda pakankamai įdomiai, įsibėgėjus įdomumas truputį slopsta ir atrodo (jau nebe pirmoje knygoje!), jog Kundera užsižadė. O tuomet po kelių tokių užsižaidimo atodūsių, lyg iš po sniego ir vėl išnyra žemė bei pirmieji žolės daigai, o čia ir vėl tampa įdomu. Tad, kaip jau įprasta Kunderai, istorija pinasi ir neaišku nei kas, nei kaip. Aišku tik tiek, jog priartėjus prie pabaigos, visi veikėjai būna pavyzdingai pristatyti ir surinkti kone į vieną vietą, kur ir turėtų įvykti kažkas esminio, išsprendžiančio visus neišspręstus klausimus.

Vis tik turiu pripažinti, jog artėdamas prie kūrinio pabaigos, girdėjau kitus akordus. O Kundera ėmė ir užbaigė paprasčiausiu keliu. Suprantama, racionaliai, logiškai ir netgi šiuo požiūriu ganėtinai džiuginančiai, nepaliekant papildomų klausimų. Bet kažkur giliai vis tik glūdėjo noras, jog koncertas užsibaigtų perplėšiant gitaros stygas, o ne lėta ir lyrine fleitos melodija. Bet gal čia tik aš ir mano norai.

Knyga man patiko tuo, kaip Kundera rūpinasi savo veikėjais  ir kaip juo saugo, tausoja bei neišskiria kurio nors vieno prieš kitus, o stato visus į vieną gretą, taip žaisdamas įtampa ir palikdamas nežinomybę iki paskutiniojo veiksmo, kuriame ir turi paaiškėti, kam teks nusikaltėlio, o kam teisėjo vaidmuo.

Jeigu iš visų perskaitytų šio autoriaus knygų reikėtų rinktis, kurią skaityčiau antrą kartą, šios nesirinkčiau. Tačiau lygiai taip, negalėčiau sakyti, jog skaitydamas šią knygą vien tik tuščiai sugaišau laiką. Tai kažkas tarp vieno ir kito. Siūlau perskaityti ir nuspręsti patiems į kurią pusę nusvirs jūsų svarstyklių lėkštelė.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
“Valčik na Rozloučenou”
Puslapiai:
239 psl.
Leidykla: “Tyto alba“
Metai: 2001 m. (originalas – 1996 m.)
Kaina: ~10Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis