Archyvas

Tag Archives: internetas

selfu slenis

O apie šią knygą savo telefone (kokia ironija!) beskaitydamas (o ir perskaitęs) užsirašiau štai ką:

Tai – kažkas paprasto, nebūtinai išgalvoto, tačiau kiaurai peršviečiamo. Kažkas su skaudančia šypsena veide. Tačiau dirgiklis, nupieštas prieš akis, nėra tai dėl ko viską mestum į šalį ir šoktum į putojančią upę. Tikriausiai būtent dėl to, kad dirgiklis tėra nupieštas. Dirgiklis vardan dirgiklio. O turint tokį padrėkusį užtaisą, iki dinamito niekaip neprasibrauna teksto kibirkštys. Visi aplink aidintys balsai ir dainos jau kažkur girdėti, tarsi atspausti per kalkę. Žodžių junginiai, sakinių konstrukcijos, siužeto vingiai. Net ir paslaptys, slepiamos tarp eilučių, labiau primena tuščią celofaninį įpakavimą, o ne peilį, smingantį į minkštuosius audinius.

Iš kitos pusės, tekstas skaitosi greitai, lengvai ir nerūpestingai. Bet skaitymas vardan skaitymo tai tik dirgiklis vardan dirgiklio. Todėl įsivažiavus vis dažniau pravinguriuoja mintis, kad tik pabaiga galėtų išpirkti visas šios knygos nuodėmes. Tą bekvapę, tačiau masiškai tiražuojamą gėlės aromato nuotrauką.

Skaitydamas negali suvaldyti savęs, bėgi įvykiams už akių, bandai nuspėti juos ir vis labiau abejoji, ar egzistuoja tokia pabaiga, kuri nusvertų šias svarstykles į amžinybės pusę. Ne tiek pabaiga, kiek pats nustebimas, kurio viliesi stebėdamas su kiekviena minute tirpstantį vilčių ledkalnį.

Knyga primena joje aprašomą dozę, kurios antrą kartą iš to paties dilerio nepirktum. Nes tai ta situacija, kai užtenka vieną kartą pabandyti ir žinai, kuo baigsis visi paskesni mėginimai.

Bandau nupiešti mane apnikusį jausmą iš visų pusių, tačiau nesigauna. Atrodo, kad ir autorei kažkas nesigavo. Klaidų knygoje nėra, bet būtent jose įprastai slepiasi esmė. Kvape, nuotaikoje, smulkmenose, kurios visuomet liudija gyvybę. O čia visos smulkmenos, visi maži niežulį keliantys gyviai seniai iššukuoti, sterilizuoti, nukenksminti. Ir tai verčia abejoti galima baime, kuri veda į priekį. Šioje knygoje baimės tik tiek, kiek pats tuo save įtikini. Pats, o ne autorė. Štai kur esmė. Dūris. Vaistai. Viskas paprasta. Įprasta. Tuščia tarytum įpakavimas. Net jeigu nuo brangaus ir reto, bet vis vien – tik įpakavimas. Kita vertus, kitaip to ir nepapasakosi, nes tam reikalinga ne knyga, o būtent #knyga. Kad pasiektų tikslinę auditoriją, kad parodytų skaudulius ir apnuogintų baimes. Ji turi būti tokia ir ji tokia yra.

„Jis nemato pavojaus. Sako, kad verčiau paskubėti, nes jei dar spės iki sutemos, tai galės… Nes jei galės, tada padarys. Nes matė internete, o ten buvo tobula. Nes atrodo, kad kaip. Tada galėtų visi sutūpti ir. Nes kolega sakė, kad. Tai verčiau nelaukti, nes.“

„Krėslas pasisuka ir dabar aiškiai matyti jos profilis. Viskas tas pats: tvirta sėdėsena, mažumėlę atsikišęs smakras ir plona nubalusi oda. Tos pačios raukšlės nuo žiūrėjimo į ekraną. Bet visgi kažkas neleidžia abejoti, kad prabėgo daug metų.“

Perskaičius paaiškėja, kad knygos branduolys – tai istorija apie Selfų slėnį, telpanti vos į porą puslapių. Tačiau, kad tą istoriją pasiektum, turi perversti likusius beveik du šimtus. O juose visko tiek daug, kad reikia išmokti teisingai kvėpuoti, idant skaitydamas neuždustum. Lygiai taip – kad neuždustų tavo smegenys, aptraukti celofano plėvele. Arba priešingai – vis bandantys įsigauti pro tą plėvelę į spalvotų pažadų pasaulį.

Būtent tuose keliuose puslapiuose ir randu šerdžių šerdį, kuri atveria kažką gilesnio, kas žengia į aikštę be kūną aptraukusio celofano. Žengia atviru, beveik nuogu, todėl giliai įsikertančiu žingsniu. Sakau „beveik“, nes Selfų slėnyje niekuo negali būti tikras.

Knyga patiks vartotojams ir grotažymių mėgėjams, o visi kiti – rizikuokite. Nes niekada nežinai, kurioje vietoje mums iš tiesų skauda. Galbūt Selfų slėnis ir bus tas lakmuso popierėlis, padėsiantis pagaliau apsispręsti.

 

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 192 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Reklama

negyvenami miestaiIlgą laiką norėjau perskaityti šią knygą, tačiau delsiau. Baiminausi. Man patiko pavadinimas, patiko viršelis, patiko tai, kas buvo parašyta ant knygos nugarėlės, tačiau nerimą kėlė atrodytų toks paprastas ir visai nereikšmingas dalykas kaip kaina. Knygynuose ši knyga kainavo vos per vieną eurą, o leidykla ją tiesiog dalino nemokamai. O tai, savaime suprantama, kėlė abejonių. Nes gal knyga tikrai nusipelnė tokio likimo ir todėl jos net neverta skaityti? Ką ten skaityti, gal net neverta atsiversti? Tačiau šalia šio jausmo, knibždėjo ir tas kitas, sakantis, kad gal tai tik nesusipratimas ir dėl visko kaltos nesėkmingai susiklosčiusios aplinkybės? Vienaip ar kitaip, nesinorėjo šios knygos paleisti, viskuo reikėjo įsitikinti pačiam, todėl galiausiai ją atsiverčiau.

„Kaip šokiruoti skaitytoją, kaip valdyti jo dėmesį? Turiu provokuoti, stebinti, kaip nors prasiskverbti pro užgrūstus medijų plotus, prasibrauti iki protų, užkabinti ir vėl – provokuoti, stebinti…“

Knygos pradžia žadėjo daug. Ji buvo gera. Tokia gera, kad norėjosi ne tik skaityti toliau, bet griebti tekstą ir nepaleisti. Norėjosi įsitverti jo tarsi gelbėjimosi rato ir skaityti, skaityti, skaityti. Todėl skaičiau ir galvojau, kur tas šuo visgi pakastas, nes jau negalėjau galvoti kitaip, jau negalėjau įsivaizduoti jo lakstančio po pievą. Jis turėjo būti pakastas ir netrukus supratau, jis čia – po visais tais žodžiais. Po tuo gelbėjimosi ratu, kurio negaliu nusikratyti, kuris vis dar prilipęs prie mano rankų, nors jau seniai esu išgelbėtas.

Taigi, gana greitai tekstas pažiro virsdamas chaotišku. Dalimis, gabalais, nuotrupomis. Nors nepaisant to, išliko itin rišlus, panardinantis į savotišką transą ar rūką, kuriame nesunku pasiklysti, tiek žingsniais, tiek mintimis. Galiausiai vis vien kur nors išnyri, apsižvalgai, prisimeni kur esantis. O tada leidi sau klaidžioti ir pasiklysti dar kartą. Skaitai be jokio įsipareigojimo. Tave užkabina iš rūko išnyrančios medžių šakos – ne pačios mintys, bet jų pateikimo būdai. Žodžiai, jų junginiai, tikslūs sąskambiai. Kartais aštresni ir duriantys, kartais švelniai nuliežiantys veidą. Skaitymas virsta terapija ir tu nebesistengi prisiminti apie ką skaitai, nors jeigu reikėtų, kažkokią trajektoriją nubrėžtum. Bet ar reikia? – klausi savęs ir neieškodamas atsakymo skaitai toliau.

„Juk į mus kas dieną be pertraukos skverbiasi milžiniški informacijos srautai, ne tik prekybos centruose, visur – nerasi laisvos vietos nei namie, nei lauke – mes įkvepiame oro kartu su komentarais ir elektroniniais laiškais. Mes lyg užsikrėtėme internetu, jis neišnaikinamas kaip padėvėtų drabužių kvapas. Mūsų jausmus ir ateitį negailestingai žudo belaidžio ryšio skirstytuvai. Šalia jų išnyksta gamta, nebeprisimena savęs, nebeatsinaujina, nebesirūpina tuo, kas bus. Tai lyg nauja gyvybės forma, modernesnė, tobulesnė už bet kokį gyvą organizmą. Netgi tada, kai miegame, į mus sunkiasi ryšiai, plūsta nebaigtos mintys, nebaigti sakiniai.“

Iš esmės tai knyga apie santykius: pagrindinės veikėjos su mama, su savimi, su savo atmintimi, su likusiu pasauliu. Knyga tikrai verta būti pastebėta, tačiau išvengė, o gal ir pati išsigynė tokio likimo. Internetas, apie kurį joje tiek daug rašoma, apie pačią knygą iš esmės tyli. Keletas senų žinučių ir tiek. Tarsi nebūtų buvę jokio postūmio. Tarsi knyga išsiskleidė kaip gėlė ir iš karto nuvyto. Neužmezgė jokio ryšio su skaitytojais, su bitėmis. Nepasidaugino. Nepasklido.

Gal tekstas per daug sodrus? Per daug koncentruotas? Gal jį reikėjo atskiesti, kad jis būtų geriamas? Gal jo paprasčiausiai per daug?

Tas sodrumas ir koncentracija galiausiai paveikia ir mane. Skaityti tampa sunku. Knyga virsta šokoladiniu tortu, kurio vis norisi, tačiau nuo nedidelio gabaliuko pajusi tik apgaulingą alkio jausmą, o nuo didelės porcijos bus bloga ir pradės pykinti. Todėl reikia rasti aukso vidurį, bet kai pradedi jo ieškoti, jau žinai, seniai per vėlu.

Knyga  keista. Neabejotinai raštinga. Žėrinti tarsi vandens paviršius. Graži. Tačiau norėdamas į tą vandenį panerti, nesugebėsi. Jis liks įkalintas po kažkokiu permatomu dangčiu, po plėvele ir tu amžinai liksi sausas. Sausas ir sumišęs. Sausas ir abejojantis. Sausas, bet vis dar žiūrintis į tą spindesį, nors jam nebesuprantantis kam jis skirtas ir kaip jį pasiekti.

O galiausiai aplanko tas jausmas, kai pabaigą skaitai tik tam, kad užbaigtum knygą ir nepaliktum jos tarsi kažkokio nešulio viduryje kelionės. Kai skaitai labiau mechaniškai nei smalsumo vedinas, nes iš esmės jau žinai, pabaiga (bet juk tuo pačiu – ir visa knyga) nieko naujo nebepasiūlys ir nebenustebins, o gerklėje liks tas keistas ir sunkiai nuryjamas „bet“.

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 273 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2014 m.

(c) veikiantis

Visuotinės integracijos dėka, Knygų lentyna dabar jau turi savo puslapį Facebook tinkle.  Šį puslapį galite pasiekti paspaudę ČIA arba ČIA, arba ČIA ir ČIA.

Dėka Facebook suteikiamų galimybių, puslapyje bus ne tik talipnamos nuorodos į šio blog’o įrašus, bet ir kitos aktualios nuorodos, naujienos bei informacija apie mus supančius įvykius, kurie vienaip ar kitaip siejasi su knygą skaitančio žmogaus gyvenimu.

Taigi norėčiau paraginti visus pasidalinti šia nuoroda su savo draugais, kuriems tai būtų aktualu ir naudinga.

O kad viskas nebūtų taip rimta,  kelios nuotraukos iš knygų mugės, kurioje teko apsilankyti šiandien:

Taip, šį kartą nuolaidos buvo ypatingai jaučiamos, todėl netrukus bus nemažai smagaus skaitymo, o vėliau – jau ir apžvalgos.

(c) veikiantis