Archyvas

Žymių archyvai: gyviai

Knyga tamsi ir sunki. Lygiai kaip ir jos viršelis. Ją aptraukusi dulksna, kuri gula ant tavęs sluoksnis po sluoksnio, ir netrukus jautiesi taip lyg temptum su kiekvienu žingsniu vis sunkėjantį svorį.

Siužetas skaitytoją nukelia į XIX a., blaško nuo vieno šešėlio prie kito. Mala po dulkes, tamsą, purvą, nepriteklių, lūšnas bei užeigas. Po gatvės grindinius ir palėpes, kuriose knibžda ne vabzdžiai, o žmonės. Galiausiai visi jie pasklinda. Į miestų aikštes, į užstales ir pastales arba kaip V. – į kažkokią šviesą, kuri tik vaidenasi, o iš tikrųjų yra neįmanoma. Tokiems kaip V. – liūdniausia, jie blaškosi ir neranda išėjimo, tiki pašaipiais žodžiais ir meluojančiomis moterimis, net jeigu visi perspėja to nedaryti. Toks tas V., toks jo gyvenimas, blaškomas vėjo. Čia – kuičiasi arklidėse, o čia – nebetekęs vilties juda su kitais kareiviais kažkokio menamo priešo link. Ir tas judėjimas atrodo amžinas, ir jo tamsa išsklinda kaip rašalas, kol tampa nebesvarbu pusė, kurią palaikai, nes čia nėra pusių, nėra kažkokios ideologijos ar pakylėjimo. Esi tik tam, kad nebūtum vienas. Judi su grupelėmis kitų kareivių (net jeigu paties Napoleono (!) vardu; iš tikrųjų jokio skirtumo kieno). Judi, kol viskas įgrista, darosi koktu ir nepakeliama, kol pradedi vengti paties judėjimo, bet negali nusikratyti jo tamsos ir šešėlių, pro kuriuos visai netikėtai atsiveria Kaunas, Žiežmariai, Vilnius, istorinių įvykių atplaišos, bet visur – ta pati gaišatis ir vargas. Nuo vieno užkampio į kitą.

„Paliovus snigti, temperatūra dar labiau nukrenta. Oras tampa skaidrus ir traškus. Apie vidudienį dienos šviesa sminga tarsi į gilų šulinį, kurio sienos lyg aštriomis geležinėmis adatomis apkaustytos šalčiu. Su kiekviena valanda žvarba smelkiasi vis giliau į plaučius. Veidas ir rankos apmiršta. Dėl vėjo, vėl žeriančio sniegą jiems į akis, regos laukas vis labiau traukiasi, o atstumas tarp pagrindinės kolonos ir belaisvių bei sužeistųjų vis didėja.“

Skaitau apie tą V. žygį per Lietuvą ir jaučiuosi tarsi pabudęs iš kažkokio sapno. Tarsi skaityčiau atskirą gyvenimą. Ir kol esu paniręs į jį, klausiu savęs tik vieno – kur veda ši knyga? Visos dalys turėtų jungtis į bendrą piešinį, tačiau jos, tarsi ta pakrikusi kariuomenė, grupelėmis tolsta viena nuo kitos. Taip ir V., tolsta nuo knygos epicentro. Kartais atrodo, kad vietomis nutolsta taip toli, jog netgi atplyšta ir tampa kažkokia savarankiška atskira dalimi, dydžiu, gyvenimu, turinčiu savo epicentrą ir trajektoriją.

Iš vienos pusės ši knyga apie istorijos paraštes. Apie dalykus, kuriuos įprasmina ne jie patys, o istorija, kurios paraštėse jie atsidūrė. Iš kitos pusės, skaitant šią knygą, sunku išskirti kas vyksta aplink. Kas yra ta istorija, kurios paraštėse tarpsta V. ir kiti gyviai. Nes viską apėmusi niūra ir nyka, o pro jas sunku atskirti, ar žvelgi į pilką dangų, ar tik į žemėtą veidą. Ar girdi žuvėdrų klyksmą, ar vis tik kūdikio. Viskas sulimpa į vieną. Purviną sniego kamuolį. Šaltą, pilkai juodą, dar nespėjusį ištirpti, bet jau atidavinėjantį galus. Ir, žinoma, puikiai suprantantį, kad jo laikas suskaičiuotas. O tas skaičius yra V. Arba Voicekas.

„Ką jam į tai atsakyti? Kad nuo karo žmogus atbunki ir tampi abejingas. Viskas tiesiog slenka pro šalį. Niekas negali jaudrinti ar įstrigti. Nes tai, kas įstringa, anksčiau ar vėliau prišaukia nelaimę.“

Knyga kaip debesys – kartais tiršta ir juoda, o kartais, kur ne kur, nušvinta šviesos properša. Bet po akimirkos ir vėl – virš tavęs tik apniukęs dangus, keletas padrikų paukščių, tolimas klyksmas, o gal kvyktelėjimas, o gal prunkštelėjimas ir vėl viskas iš naujo – dar vienas šešėlis su savomis properšomis. Taip ir slenka tekstas, kaip debesys, genamas nepaneigiamo vėjo. Kol pabaigoje ateina naktis ir tamsa viską sugeria į save, nes prieš jį visi lygūs ir visus ji praryja vienodai.

„Jis eina be paliovos tirtėdamas ir nesupranta, ar jį krečia drugys, ar žemėje pasislinko kokia ašis. Ar todėl medžiai linksta virš kelio tarsi įtempti milžiniško lanko? Ar todėl mėnuo susisupęs į peleninį apsiaustą, o paukščių virtinės danguje braižo keisčiausius raštus? Ar todėl aukštai dausose ratais suka varnos? Ar todėl arimuose riogso palikti plūgai, įšalę į žemę tarsi didžiuliai dantys? Jis svarsto, kad visas tas aplink vykstančias keistenybes kažkam reikėtų paliudyti. Natūrali pasaulio dermė pakirsta. Viskas praradę tvarumą.“

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
W.
Vertėja/Vertėjas: Eglė Raudonikienė
Puslapiai: 424 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

vernonas subutexas 1Tai tokia knyga, kurią pradėjęs skaityti, sunkiai gali nutuokti kur pabaigsi. Ji kaip neaprėpiamas laukas – galima eiti į visas puses, tačiau kažkodėl traukia būtent į vieną. Seki paskui tą vidinį (o gal išorinį?) balsą, šnabždantį tau keisčiausius dalykus ir tiki juo, nors puikiai supranti, kad  visas tikėjimas pagrįstas “kaip“, o ne “ką“ jis tau komunikuoja.

Tekstas parašytas slengu ir savo stilistika bei siužetu atrodo tarsi tolimas Č. Bukowskio giminaitis. Na, tas, užsilikęs Paryžiuje, bet vidinėje kišenėje vis dar spaudžiantis draugo iš Amerikos laiškus. Atrodo, jų kraujas tas pats, tik skirtingas kontekstas ir vieta, kurioje jie nusirito žemyn. Nors kalnas abiem atvejais buvo didelis ir status. Skausmas taip pat. Atrodo, susėdę, jie tikrai turėtų apie ką pasikalbėti. Patylėti? Apsvaigti? Tinka visi variantai, jau pats susitikimas išmuštų saugiklius ir auštančią literatūros košę perplaktų tarsi galingas mikseris.

„Šiuose siaubinguose požemiuose vien tik Lidija Bazuka sugeba jį bent kiek pralinksminti. Vernonas atsiplėšia pakelį čipsų, atsidaro alaus ir žiūri, gal rodo ką gero per teliką. Supranta, kad žurnalistę reikia įkaitint ant mažos ugnies. Jeigu atsakys iškart, tarp jų besimezganti maloni erotinė įtampa iškart atsileis, suglebs kaip susenusi elastinė juosta.“

Knyga tikrai nėra saldi, ji turi aiškiai išreikštą skonį ir pėdsakus (paliekamus pusiau realaus žmogaus, pusiau tavo fantazijos), kuriais sekdamos tavo smegenys atsigauna, patiria retą malonumą. Daug džiaugsmo teikia ir tai, kad vertimas tiesiog puikus (privalu paminėti klasišką Pauliaus Jevsejevo darbą!). Pagautas ir jausmas, ir nuotaika, tačiau nepaskęsta kalbos džiunglėse – kiekvienas nonsensas ar keiksmas yra tikslūs ir natūraliai įsilieja į bendrą teksto ir siužeto tėkmę. Žodžiu, viskas savo vietose, limpa ir tempia į priekį. Vyrai ir moterys, roko muzika, susenę kūnai, nevilties ženklai kraujyje, geismas, aistra, nusivylimas, pyktis, abejingumas.

„Protas neišneša, kaip tokių mažų gabaritų žmogus gali pridaryti šitiek žalos, turint omeny tiek akustinį poveikį, tiek sunaikintas materialines vertybes. Vernonas pirmą kartą nuo to laiko, kai įkėlė koją į šitą butą, įžvelgė kažką gero toj pasibaisėtinoj pliušinių žaislų kolekcijoj: pliušinius žaislus gali mėtyti į sieną kiek tik nori – nedūžta ir nekelia triukšmo.“

Ši knyga – tikras atradimas. Kiekvienas žmogus (jo istorija, kontekstas) atskleidžia vis kitą socialinę, kultūrinę ar psichologinę plokštumą, kurios pievelėje ganosi išbadėjusios avys (skaitytojai?), godžiai rupšnojančios kiekvieną žodį. Tai soc-kultūriniai pjūviai per Paryžiaus žarnas, praveriantys jas ir parodantys kas ten virškinama kiekvieną dieną.

Šiame Paryžiuje tu pamatai kitas monetų puses (ne tas paradines, nuolat regimas, nutviekstas saulės šviesos). Knyga užkabina ir velka tave per srutas, o tu meldiesi, kad tik nepaleistų ir nepaliktų jose. Nuolat jauti dvoką, bet tas dvokas yra gyvas ir todėl jis daug stipresnis bei tikresnis už visus tuščius ir sterilius (net jeigu ir labai didingus) fasadus. Tas dvokas yra gyvenimas, jis veda į priekį, nes tau įdomu sužinoti jo prigimtį ir kur viskas baigsis. Tau įdomu, nes tai kita iš šaligatvio išverstos plytelės pusė. Ta, kurioje knibžda kirminai, tarakonai ir kiti gyviai. Mes negalime tiesiog imti ir jų nematyti ar paprasčiausiai paneigti jų buvimą, nes paneigdami juos, paneigtume patys save.

 

Vertinimas: 9,8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Vernon Subutex 1
Vertėja/Vertėjas: Paulius Jevsejevas
Puslapiai: 352 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis